Padėka už lietuviško žodžio skambėjimą (0)

Prienų „Žiburio“ gimnazistai dainuoja | R.Jasukaitienės nuotr.

Kelionėn vėl pakviečia nenuilstantys keliautojai, besidomintys savo krašto istorinėmis vietomis, -Danutė ir Valentinas Valodkai. Išsiruošiame į Matiešionių kaimą, esantį Birštono seniūnijoje, į kalbininko , profesoriaus Jono Kazlausko tėviškę, į jo 82-ųjų metinių minėjimą.

Svajonės su Justinu Marcinkevičiumi

Sodyba prie pat Matiešionių miško, kelelis per jį klaidus, bet kiekvienais metais vis daugiau juo atvažiuojančiųjų. Renkasi ne tik kaimo bendruomenės, Birštono miestelio žmonės, bet ir kalbininko klasės, kurso draugai, kalbininkai mokslininkai, bet ir visi tie, kurie suvokia gimtosios kalbos išsaugojimo svarbą.

Nuo kalvos, nuo aukštumėlės, kurioje įsikūrusi sodyba, atsiveria melsvai žalsvi miškai, dunksantys iki pat horizonto. Kažkur už jų – Prienai. Ten Jonas Kazlauskas mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje, vienoje klasėje su būsimu poetu Justinu Marcinkevičiumi. Į namus parvykdavo retai, tik per šventes ir atostogas, gyveno pas davatkėlę Prienuose.

Sesuo Asta Šimaitienė pasakoja, kaip visi namiškiai laukdavę Jono.  Su juo buvę įdomu pakalbėti, naujienų išgirsti. Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“ prisimena, kaip viešnagės Jono tėviškėje metu gulėjo abu daržinėje  ir pro stogo skyles žvelgė į žvaigždėtą dangų, romantiškai svajodami apie tolimesnį gyvenimo kelią. Vėliau abu įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Apie gimnazistiškus metus  pasakojo klasės seniūnė, kaip ji pati juokaudama sako, išrinkta iki gyvenimo pabaigos, Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė.

„Buvom jauni, norėjom džiaugtis gyvenimu, nepaisant, kad buvo sunkus metas – 1949-ieji ir daug ko stigo. Ir Jonas, ir Justinas išsiskyrė rimtumu, jie jau tuomet turėjo gyvenimo tikslą. Mūsų auklėtoja buvo nepaprastai geras žmogus, ji mokėjo visus suburti, buvome lyg viena šeima. Iki šiol visomis progomis susirenkame – ir linksmomis, ir liūdnomis, jau daugelį išlydėjom anapusybėn, bet visi likusieji esame kartu.“

Žūtis iki šiol neišaiškinta

Skaudus smūgis ne tik šeimai, bet ir klasės draugams buvo neišaiškinta Jono žūtis. „Rinkom parašus, vežėm į Vilnių, ragindami surasti kaltininkus. Deja, į mūsų prašymus niekas nekreipė dėmesio.“ Pagyvenusios, bet guvios, šviesaus veido moters akyse nėra nei pykčio, nei neapykantos. Ji prisimena viltingus, kažkada Roberto Keturakio perpasakotus savo motinos žodžius apie partizanų žūtis: kol bus kas kovoja už Lietuvą, Lietuva bus gyva.

Išsipildė jos žodžiai, jos tikėjimas Lietuvos žmonėmis, jų siekiu būti laisvais. Šitas tikėjimas atsispindėjo ir tą vakarą susirinkusiųjų veiduose, kai Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokiniams užgiedojus Maironio „Lietuva brangi“ atsistojo visi neparaginti, kaip ir tada, kai Tautos himnas buvo uždraustas. Atmintis – gyva, gyvas ir ryžtas išsaugoti visa, kas taip skaudžiai iškovota, užauginta, puoselėta.

Jonas Kazlauskas buvo vienas iš tų, kurie gynė gimtąją kalbą. Žuvo jaunas, vos 40-ies. Bet per tą laiką spėjęs padaryti labai daug: įsteigė baltų kalbos žurnalą „Balticum“, iki pat mirties buvo atsakinguoju jo redaktoriumi, jo iniciatyva surengtos, vėliau tradicinėmis tapusios tarptautinės baltistų konferencijos. 1970-ais Jonas Kazlauskas buvo pakviestas į JAV Pensilvanijos universitetą skaityti baltų kalbotyros kurso. Deja, spalio 8d. profesorius, išėjęs iš bibliotekos, vidury dienos dingo. Jo kūnas buvo surastas tik lapkričio 17-tą Neryje. Profesoriaus Jono Kazlausko mirtį iki šiol gaubia paslaptis – visi dokumentai iš KGB archyvų dingę.

Vartau gražiai išleistą jo žmonos, draugų, pažįstamų prisiminimų knygą „Baltistikos ąžuolas“, kurią parengė ir redagavo Prienų laikraščio „Gyvenimas“ redaktorė Ramutė Šimukaitė. Knyga išleista Jono Kazlausko 80-ųjų gimimo metinių proga, 2010-ais metais. Skaitau nuoširdžius šiltus poeto Justino Marcinkevičiaus, kalbininko Zigmo Zinkevičiaus atsiminimus, nuotraukose – dar jauni mano dėstytojai Jonas Kabelka, Jonas Balkevičius, Juozas Pikčilingis.

Tautiškumo spinduliai iš senųjų kaimo sodybų

Jie visi jau išleliavę anapusybėn. Bet be jų  nuveiktų darbų – ar mums žemė kvepėtų lietuviškai? Ar lietus vis dar lytų lietuviškai? Ar kalbėtų upės lietuviškai? Tai žodžiai iš Prienų „Žiburio“ gimnazistų dainos, tylią rugpjūčio pavakarę vingiuojančios per nuščiuvusius pušynus, nuauksintus rugių laukus…O Birštono folkloro „Raskila“ dainos – jau kelių šimtmečių senumo, nugludintos laiko, kelių kartų išsūpuotos, įsismelkiančios iki gelmės. Ir Prienų gimnazistams, ir šiam ansambliui vadovauja nepavargstanti vadovė Roma Ročkienė. O Olgos Majorovos smuiko garsai sutelkia visus susirinkusius bendram išgyvenimui.

Ir jauku buvo tą pavakarį Virginijaus Kazlausko – Jono Kazlausko brolio sūnaus – sodyboje, rūpestingai prižiūrimoje, išpuoselėtoje, saugančioje įžymaus baltisto Jono Kazlausko atmintį. Anksčiau, kolūkių laikais, senoji sodyba buvo nugriauta, o keliukas, vedantis į ją – užartas. Norėta šitaip ištrinti atmintį. Nepavyko. 1992 metais buvo sukurtas sodybos atstatymo komitetas, keliukas, Justino Marcinkevičiau ir kitų klasės draugų iniciatyva, apsodintas ąžuoliukais (išaugusiais į tvirtus ąžuolus), Ipolitas Užkurnis pastatė medžio skulptūrą, o 1996-ais senoji profesoriaus sodyba pasipuošė aštuoniais tautodailininkų sukurtais stogastulpiais. Visa kompozicija simbolizuoja gamtos gyvenimo ciklą. Sustoję akmenimis grįstame Saulės rate galime stebėti besileidžiančią saulę Matiešionių horizonte ties tą dieną žyminčiu stogastulpiu. O 2009-ais šeimininko Virginijaus Kazlausko iniciatyva jo paties žemėje bendruomenė  pasodino Tūkstantmečio ąžuolyną.

Jau aštuonioliktąjį kartą J. Kazlausko gimimo dieną – rugpjūčio 1-ąją – šioje sodyboje pagerbiamas jo atminimas. Kažkada Juozas Tumas Vaižgantas yra sakęs, jog visoje Lietuvoje yra pabarstyta įžymių žmonių sodybų, kad jos saugotų lietuviškumą. Tos sodybos – savotiški kultūros, meno, lietuvybės centrai, iš kurių sklinda tautiškumo spinduliai.

Mergaitė iš Airijos – mano vaikaitė, įbridusi į nunokusias avižas, skina rugiagėles. Airijoje jos nežydi. Nes Airijoje neauga rugiai. Ir nebeskamba airiška kalba. O mūsų lietuvišką kalbą šnara ąžuolai ir į tolį nusidriekęs avižų laukas, lietuvišką vasarą čirpia rugpjūčio žiogai.  Nes čia – Lietuva, čia gyvena žmonės, apgynę savo kalbą. Rugiagėlių puokštelę Medeina pamerkia prie daugybės Jono Kazlausko atminimui  suskintų jurginų ir kardelių, ramunių, kaip padėką už išsaugotą lietuviško žodžio skambėjimą.