Kaip sunku sėdėti darbe paskutinį darbadienio pusvalandį, kai už lango taip skaisčiai šviečia saulutė. Dangus žydras žydras. Primena paskutines atostogas Šventojoje. Nors nebeatostogauju ten jau daug metų, kaip šiandien prisimenu ausyse spengiančią jūros energiją, kai, prisišokinėjęs bangose, nukrenti į saulėje žėruojantį kvarcą. Nukritęs užmerki akis ir iškart vėl matai artėjant didžiulę bangą, dabar jau mintyse, kuri tuoj pakels tave kaip šapelį, švystels aukštyn, kad pakasytum jos kranto glėbin skubančią nugarą atsisveikinimui, prieš jai išnykstant amžinybėje pagal ne itin gedulingą vasarinį „Bavarų“ bangų laidojimo maršą.
Supiesi taip mintyse, kol koks nors „basiakas“ savo garsiais šūksniai nenutraukia tavo banguotos meditacijos, įkyriai piršdamas savo „Žaros“ čeburekus, šaltą alų, keptos duonos ir saulėgrąžų. Čeburekinių vadybininkų šūksniai irgi kaip bangos- pradžioje aidi kažkur tolumoje, sunkiai prasiskverbdamos pro poilsiautojišką šurmulį, paskui garsyn, garsyn, kol įkyrus siūlymas „Čiburiekai, čiburiekai!“ pasidaro beveik nebepakenčiamas. Ir nors žinai, kad pasiekęs kulminaciją, įkyrumas palaipsniui nutols, bet iš kitos pusės jau vėl imi nujausti naujos „čiburiekų“ bangos tvenktį.
Uch, vėl kokią bangą mintyse peršokau! Pramerkiu akis – vaikai išsišiepę kramto čeburekinius mėnulius rantytais kraštais. Tikriausiai pastebėjo, kaip nerangiai aš šokinėju mintyse, velniūkščiai. Dukra tiesia man vieną. Su varške. Nesvarbu, kad tokių pajūryje nebūna – su mėsa aš ir mintyse nebevalgau. Čeburekas kvepia… čebureku. Ir jūra. Jūra čia kvepia viskas- smėlis, gatvės, kambarėlis, kuriame apsistojame, žmona… Visokios šilumos garbintoja.
Ji, kaip koks driežiukas, gali gulėti saulėkaitoje valandų valandas. O mano penkiametė podukra kartą Šventąją pavadino „šilumos bažnyčia“. Tikrai, juk čia prisirenka šitiek šilumos piligrimų! Bet man jau per karšta – vėl bėgu gaivinti kūno ir beslopstančio harmoningo bangų siūbavimo galvoje.
„Negriukė“ dukra irgi pašoka ir skuodžia įkandin šaukdama „tetukai, palauk“. O man smagu lėkti, kol dar greitesnis už vaikus. Nors nuo sūnaus pabėgti vis sunkiau. Dar keli meteliai ir iš šio smagumo liks tik prisiminimas. Tada jau aš žiūrėsiu į švytuojančius saulėje jų kulnus. Bėgant smėlis gurgžda beveik kaip sniegas…
Bet žiema dar toli, o dabar „Bavarai“ varo „O man gera čia, gera kur ir tu, Palangoj, Lietuvoj, prie savu krantų…“
Kažin, ar bevaro – tiek metų praėjo. Ir tų laikų čeburekai seniai jau suvalgyti. Dabar, girdėjau, jų nė nebeleidžia pardavinėt pliaže. Mano ir vaikų riedučiai surūdijo, susitraukė taip, kad vaikų pėdutės į juos nebetelpa. Ach, tiesa, tai pėdutės išaugo. Nebėra tų saulėje švytavusių kulniukų. Kurių aš nė nemačiau, nes man tuomet buvo smagu lėkti pirmam…
Viską dabar atiduočiau, kad tik tuomet būčiau bėgęs paskutinis, kad visam laikui būčiau įsidėmėjęs tą metą, kai vaikams buvau Dievas, kurį aplenkt buvo jų didžiausia gyvenimo svajonė…
Parašykite komentarą