Galima ilgai ginčytis, kodėl vieniems žmonėms norisi gyventi tarp savo pačių puoselėjamų augalų, o kiti gali apsieti be jų, vieni nuolat sukasi lyg vijurkai, o kiti vos kruta lyg apatinis girnų akmuo. Danutė Darulienė jau įprato, kad ją namiškiai vadinama gėlių karaliene. Tai – ne vienintelis kaimo moters pomėgis: ji mėgsta gaminti valgį, dainuoti, šokti, vaidinti. Be to, drauge su vyru Vytautu prižiūri nemenką ūkį.
Puošni sodyba
Šešuolių seniūnijoje ne vienus metus buvo puoselėjama gražiausių sodybų rinkimo tradicija. Ji primindavo, kad reikia susitvarkyti namų aplinką, pasitempti. Tačiau jau kelerius metus dėl lėšų stokos konkursas nebeorganizuojamas. „Ne dėl konkursų ir ne dėl reklamos tvarkau namų aplinką. Kurti grožį – mano silpnybė. Tik prabudusi iš karto einu prie gėlių, pasikalbu su jomis. Tai yra tarsi savotiška terapija, taip pasikraunu geros energijos, šviesių minčių“, – prisipažino Danutė.
Ji už gražiai tvarkomą sodybą ne vieną kartą buvo apdovanota padėkos raštais. Pašnekovės namuose gausybė lovelių, kuriuose pasėti gvazdikėliai, petunijos. Kaip ir kasmet moteris įsigijo svyrančių pelargonijų sodinukų. Gėlių daigeliai bus persodinti į didelius dekoratyvinius vazonus, kurie nutūps terasoje, pavėsinėje, balkone ir kitose gėlėms jau paruoštose vietose. Grožį mylinti moteris derina ne tik skirtingų rūšių gėles, bet ir tos pačios rūšies įvairių spalvų augalus.
„Ypač gražiai atrodo stambiažiedė tamsiai raudona petunija, pasodinta drauge su balta surfinija“, – pasakojo Danutė. Pastebėjusi, kad gėlė numatytoje grožio oazėje netinka, moteris ją išrauna ir persodina kitur.
Patinka spalvų įvairovė
Ankstyvą pavasarį sodybos šeimininkus ir svečius džiugina snieguolės, hiacintai, vėliau pražysta narcizai ir daugiau nei dvi dešimtys skirtingų veislių tulpių. Vasarą šalia namų puikuojasi piliarožės, ramunės, astrai, jurginai, rožės. Sodybą puošia aukštosios kanos. „Man visuomet patiko augalai, kurių lapai yra tamsiai raudoni, geltoni ar margi. Mėgstu žydinčius krūmus. Todėl auginu nemažai japoninių lanksvų, kurios žydi nuo pavasario iki rudens. Gražiai atrodo svyrantis gluosnis, forsitijos, jazminai“, – vardijo Liaušių kaimo gyventoja.
Šalia sodybos skirta vietos ir prieskoninėms žolelėms: čiobreliams, jonažolėms, melisoms, raudonėliams, įvairių rūšių mėtoms. Tačiau ne vien gėlės ir dekoratyviniai augalai puošia sodybą. Sunokusių uogų spalvomis ir aromatu vasarą vilioja paragauti avietės, šilauogės, gervuogės, braškės, o rudenį pro šalį neleidžia praeiti nokstantys graikiniai ir lazdynų riešutai.
Kartu gyvenime, kartu ir scenoje
Liaušių kultūros namuose meno vadove dirbanti Danutė drauge su renginių organizatore Onute Jonaitiene rengia daug smagių vakaronių ir susitikimų. Kartu su vyru Vytautu ji vaidina spektakliukuose, dainuoja ir šoka. Moteris džiaugėsi, kad jos sutuoktinis ne tik pavyzdingai ūkininkauja, bet ir puikiai groja akordeonu, randa laiko dalyvauti saviveikloje, koncertuoti kitose seniūnijose. Pasak Danutės, kaimo žmonės draugėn dažniausiai susibėga, kai baigti visi žemės ūkio darbai ir derlius jau sukrautas aruoduose.
„Šventės mums praskaidrina kasdienybę, suteikia daug džiaugsmo. Susirinkę ne tik pabendraujame, bet ir pasidalijame patirtimi“, – sakė vietoje nenustygstanti moteris. Šešuolių seniūnijos gyventojams praėjusiais metais įsiminė Gaspadorių šventė, kurioje buvo pagerbti darbščiausi ūkininkai ir geriausios šeimininkės. Drauge su O.Jonaitiene vedė ją ir Daruliai. „Skambėjo nuotaikinga muzika, netruko dainų, žaidimų, atrakcionų. Į šventę atvykę nagingi Kuzilų kaimo auksarankiai broliai Petras ir Juozas Rimoniai atvežė savo dekoratyvinės kalvystės dirbinių, Rovdų šeima iš Šešuolių – keramikos gaminių. Moterys paruošė savo mėgstamų gardžių patiekalų. Geriausių gaspadinių vardus pelnė Janina Amankavičienė, Aldona Puzelienė, Melanija Mackelienė, Audronė Rutavičienė ir Janina Bureikienė“, – linksmai šauniausias moteris vardijo pašnekovė.
Ukmergės kultūros centro Liaušių filiale vyksta ir šventės prieš adventą, į kurias susirenka ne tik Šešuolių seniūnijos Liaušių miestelio gyventojai, bet atvyksta ir svečių. D.Darulienė džiaugėsi seniūnijoje gyvuojančia Joninių šventės tradicija, kurioje sutuoktiniai visada dalyvauja ir traukia skambias dainas. Savaitgaliais jie laukia iš sostinės grįžtančios dukters su šeima, mylimo anūko Manto ir sūnaus Remigijaus.
Patirtį perdavė sūnui
Daruliai neįsivaizduoja savo gyvenimo be ūkininkavimo. Jie niekada nepuoselėjo minties atsisveikinti su kaimu. Žemės, kurią dirba ir puoselėja, jie nemainytų į nieką. „Tėvų ir senelių žemę atgavome ne iš karto. Tačiau vos tik Lietuva tapo nepriklausoma, abu nusprendėme ūkininkauti. Iš pradžių dirbome nuomojamoje žemėje. Mums padėjo duktė Neringa ir sūnus Remigijus“, – pasakojo Danutė.
Beveik dvidešimt metų sutuoktiniai nederlingose žemėse augino įvairias grūdines kultūras: javus, rugius, kviečius, kvietrugius, avižas. Pastaraisiais metais, perimdamas tėvų patirtį, žinias, ūkininkauti ėmėsi sūnus Remigijus. Paskutinio kurso studentas, Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuojantis spaudos inžineriją, sakė neketinantis krimsti agronomijos mokslų. Visa, ko reikia, išmoko nuo mažens kartu su tėvais dirbdamas ūkyje. Remigijus – jaunasis ūkininkas. Turi 25 ha žemės, lanko įvairius kursus, kuriuose sužino visas naujoves. Jis galvoja, kad ateityje labai praverstų vadybos magistro studijos, kurias planuoja pradėti jau šį rudenį. „Auginu tradicines grūdines kultūras: kviečius, kvietrugius, rugius. Smagu, kad žiemkenčiai peržiemojo neblogai. Prasčiau atrodo rugių laukas, bet tikiuosi, kad dar atsigaus. Viskas priklausys nuo oro sąlygų“, – pabrėžė Remigijus. Dalį laukų vaikinas planuoja apsėti vasariniais kviečiais. Pasinaudojęs ES parama Remigijus įsigijo naujos technikos, kuri palengvina darbų naštą.
Koks gi ūkis be pačių užsiaugintų gyvulių ar paukščių! Tad nuo labo ryto Daruliai skuba į tvartą, kur mūkia galvijai, kriuksi paršeliai ir smagiai kudakuoja vištos.
