Ilgai laukta orangutanų tyrinėtojos Birutės Galdikas knyga „Rojaus atspindžiai. Mano metai Borneo saloje su orangutanais” pagaliau pasirodė Lietuvos knygynuose. Anot autorės, tyrinėti orangutanus paskatino jų akys, kurios yra labai panašios į žmogaus.
„Orangutanai, kaip ir žmonės, aplink rainelę turi baltąją dalį. Todėl žiūrėdamas į jų akis tarsi matai save. Po ilgų tyrinėjimų ir gyvenimo su orangutanais šiandien galiu drąsiai teigti, kad net 97 proc. orangutanų genetikos paveldėjo šiuolaikinis žmogus“, – teigia garsi lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas.
Beveik 40 metų orangutanų stebėjimams ir moksliniams tyrinėjimams paskyrusi B.Galdikas savo knygoje aprašo įspūdingą gyvenimo Indonezijos miškuose patirtį. Tai – ir autobiografija, ir nuotykių romanas, ir „National Geographic“ puslapių verta istorija.
Anot autorės, tarp žmonių ir orangutanų galima atrasti daugiau panašumų negu skirtumų.
„Orangutanai yra vienišiai, skirtingai nei žmonės, kurie yra labiau visuomeniški. Tačiau orangutanai kaip ir žmonės pasižymi intelektu – jie galvoja, pyksta, bijo ir myli. Tikrai galėjau patirti, kad šie gyvūnai labai artimi mūsų padermei“, – sako knygos autorė.
Savo knygoje „Rojaus atspindžiai. Mano metai Borneo saloje su orangutanais“ B. Galdikas atskleidžia išskirtinius asmeninius išgyvenimus: vyro neištikimybė su indoneziete aukle, užgimusi meilė vietiniam dajakui, pavojingi susidūrimai su brakonieriais.
Pirmą kartą ši autorės knyga buvo išleista dar 1995 m. anglų kalba. Vėliau knyga buvo išversta į prancūzų, vokiečių, olandų, švedų, korėjiečių ir kitas kalbas. Nuo šiol ją galite rasti ir visuose Lietuvos knygynuose arba užsisakyti internetinėje parduotuvėje www.eugrimas.lt
Birutė Marija Filomena Galdikas-Brindamour, Galdikaitė gimė 1946 m. gegužės 10 d. Vysbadene, Vokietijoje – lietuvių kilmės pasaulio garso antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutanų tyrinėtoja, fizinės antropologijos (1969 m.) ir biologijos (1978 m.) mokslų daktarė.
Birutė Galdikas 1966 m. baigė psichologiją Vankuverio universitete o 1969 m. antropologiją – Los Andželo universitete. Nuo 1979 m. yra Džakartos nacionalinio universiteto, o nuo 1989 m.ir Simono Fraserio universiteto Kanadoje profesorė.
Tyrinėti primatus Birutę Galdikas paskatino žymus antropologas profesorius Luisas Lykis. 1971 m. ji atvyko į Indonezijos Tandžungputingo nacionalinį parką ir įkūrė orangutanų stebėjimo centrą. Sukūrė ir įgyvendino septynis orangutanų tyrimų ir išsaugojimo projektus. 1986 m. įkūrė Tarptautinį orangutanų fondą Los Andžele. Šio fondo skyriai veikia dar ir Indonezijoje, Australijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Taivane.
Jos gyvenimas ir darbai aprašyti 6 knygose, apie ją sukurta dokumentinių filmų Indonezijoje, Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Australijoje.
2010 m. mokslininkė gavo Lietuvos valstybės ordiną “Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kyžių. Taip pat 2010 m. gegužės mėnesį Vytauto Didžiojo universitetas suteikė Garbės daktaro regalijas.
Džiunglių karalienė Birutė Galdikas viešėjo Lietuvoje (pokalbis LRT laidoje „Labas rytas“):
httpv://youtu.be/FLyjg7Yg1tU
Dar daugiau – visi gyvi organizmai turi kažkokias tai reagavimo į aplinką funkcijas.
Princas Čarlzas sako, kad jo augalai vienaip ar kitaip parodo savo reakcijas, o aš iš savo patyrimo galiu pasakyti, kad, pvz., gyvūnai netgi kalba su žmonėmis, tik ta kalba nėra tokia kaip žmonių, kada galima pasiaiškinti sąvokas, o tiesiog jie parodo savo elgesiu, garsais, kad nori to ar ano, vykdo tam tikrus nurodymus (komandas), išreiškia pasitenkinimą, skausmą, agresiją ir pan.
Netgi pasiaukojimą, jei norite. [štai pavyzdys: laikėme kiaulę, o šalia, tame pat tvate, buvo ir vištos. Kurios, jei patekdavo į tos kiaulės (tokia rainuota – pusiau šerninė) pasiekiamą teritoriją, tai tuojau tapdavo jos grobiu.
O kartą ateinam į tą ūkinį ir girdim: triukšmas. Pasirodo, kad višta eilinį kartą įskrido į kiaulės gardą, kiaulė artyn (aiškiu tikslu 🙂 ), tada įskrido gaidys (jį vadinom Fedia) ir pradėjo kautis su kiaule.
Kada atėjom, gaidys buvo visas kruvinas, bet laikėsi didvyriškai. Tai va – po to didvyris nelabai ką primatė ir visiems, įėjusiems į ūkinį, “išrašydavo” be jokių išimčių, bet tokiam veteranui atleisdavome 🙂 ]
Visa tai yra nesunku pastebėti.