Šviesą nešantys namai

Sigita Nemeikaitė, Žurnalas „Aplinka“                           

Pasaulio pažinimas – per šviesą. Šią universalią idėją skleidžia Energetikos ir technikos muziejus Vilniuje, įsikūręs buvusioje sostinės pirmoje centrinėje elektrinėje. Pažinimo šviesa kiekvienam iš mūsų, peržengusiam muziejaus slenkstį  – viena svarbiausių šio modernaus mokslo ir kultūros centro, atsivėrusio visuomenei, misijų.                            

Grąža dabarties miestui                          

Vilniaus centre, perėję Karaliaus Mindaugo tiltą, kaktomuša atsidursite priešais senąją, daugiau nei prieš 100 metų pastatytą miesto elektrinę. Koks tai pastatas, primena ant jo stūksanti įspūdinga Elektros skulptūra, rankoje laikanti žibintą. Šis vaizdas ypač įspūdingas vakare.                          

Beje, ši skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus sukurta alegorinė skulptūra 1957-aisiais buvo nuversta ir vėl sugrįžo į savo vietą tik 1995 metais. Keturių metrų aukščio šviesos simbolį, meiliai vadintą „elektrinės mergele“,  atkūrė skulptorius Petras Mazūras.                      

Šiame istoriniame pastate, buvusioje pirmoje miesto centrinėje elektrinėje, pernai duris svetingai atvėrė rekonstruotas Energetikos ir technikos muziejus. Į jį nusitiesė  naujas, sulaukiantis vis didesnių srautų, maršrutas šalies kultūros paveldo žemėlapyje.                          

Šiuolaikiškas technikos paveldą pristatantis muziejus išaugo iš gana kuklaus savo pirmtako. 2003 metais, minint pirmosios Vilniaus pramoninės elektrinės 100-metį, lankytojus pakvietė Energetikos muziejaus ekspozicija, užėmusi nedidelę su išlikusiais senaisiais įrenginiais buvusios elektrinės dalį.                          

Po kelerių metų muziejus pasikeitė neatpažįstamai. Nuo 800 iki 5 tūkst. kv. metrų išplėtęs savo ekspozicijų sales jis tapo pačiu svarbiausiu įvairias technikos  paveldo sritis pristatančiu muziejumi Lietuvoje.                          

„Šiame muziejuje kiekvienas lankytojas gali surasti šviesos spindulį: ką reiškia energetika, transportas, pramonė, miesto plėtra“,  – užsidegusi kalbėjo Energetikos ir technikos muziejaus direktorė Rasa Augutytė.                          

Įdomu tai, kad pirmoji centrinė miesto elektrinė 1903 metais buvo statyta už surinktus miestelėnų pnigus. Todėl bene pirmoji elektros lemputė įsižiebė sostinės širdyje  – prie Rotušės. Ši istorinė nuotrauka puikuojasi  muziejaus ekspozicijoje.                          

„Nuotraukoje matome senąjį dujinį ir elektros žibintus. Pradėjusi veikti elektrinė pirmiausia apšvietė miesto gatves. Tai, kad senojoje elektrinėje įsikūrė muziejus, savotiška grąža dabartiniams miestelėnams, kad jie vėl gautų šviesą, tik kitokią, žymiai platesne prasme“, – dalijosi mintimis muziejaus vadovė.                          

Įkūnijo technikos filosofiją                            

Idėją įkurti modernų energetikos ir technikos muziejų rūpėjo ne tik energetikos atstovams, žengusiems patį pirmąjį žingsnį. Tuo rūpinosi žinomi kultūros paveldo specialistai, mokslininkai, architektai, neliko nuošalyje ir Vilniaus savivaldybė. Prieš penkerius metus buvo parengtas projektas “Lietuvos energetikos muziejaus pertvarkymas į Lietuvos technikos muziejų, pritaikant kultūros ir istorijos paveldo objektą – pirmosios Vilniaus centrinės elektrinės patalpas viešiesiems turizmo poreikiams”. Jam įgyvendinti po metų buvo gauta 10,9mln. litų vertės Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Tokiu būdu  šalis ne tik išsaugojo senąją elektrinę – istoriškai įdomų ir svarbų technikos paveldo objektą su išlikusia originalia įranga ir aplinka, atspindinčią anuometinę dvasią. Istoriniame pastate užvirė kokybiškai naujas, atviras visuomenei gyvenimas.                          

Vis dėlto, dera pripažinti,  technikos paveldo muziejus Lietuvoje atsirado gerokai pavėlavęs. Panašūs objektai Europos šalyse radosi dar praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje ir yra tapę reikšmingais pažinimo šaltiniais. Pasak vienos iš šio muziejaus  koncepcijos autorių,  technikos paveldo tyrinėtojos dr. Marijos Drėmaitės, vėlavimas susijęs su tam tikromis  priežastimis. Lietuva industrine valstybe tapo tik sovietmečiu, todėl daugelio sąmonėje technikos paveldas suvokiamas siaurai – kaip geležinkelis, malūnas ar kokios senienos. Pasaulyje vyrauja gilesnė technikos filosofija – ką mums su technika davė civilizacija. Būtent ši idėja kuriant naująjį muziejų buvo esminė.                          

“Ekspozicija bus gyva, pagavi, perteikta per istorijos tėkmę”, – šie muziejaus rekonstrukcijos projekto grupės vadovo, žinomo architekto Dano Rusecko pasakyti žodžiai tapo pranašingi. Architektas su bendradarbiais padarė labai daug, kad vizija taptų tikrove. Deja, jau prieš metus D.Ruseckas išėjo į amžinybę.                          

“Jis buvo mokytojas iš didžiosios raidės, kuriam ypatingai svarbus viešasis interesas. Šis muziejus buvo jo kūdikis. Taip susiklostė, kad į muziejų atėjau dirbti, lyg gavusi vykdyti jo testamentą. Gal skambės mistiškai, bet dažnai jaučiu architektą esant čia, šalia mūsų”, – atvirai savo mintimis dalijosi muziejaus direktorė R.Augutytė.                          

Technikos istorija – gyvai                           

Kitokia istorija. Ne už išblizginto stiklo, o gyva, kurią gali paliesti, būti jos dalyvis ar net savitas bandytojas, kūrėjas. Tokius jausmus patiria apsilankiusieji šviesą nešančios mergelės Elektros prieglobstyje už Karaliaus Mindaugo tilto. Tai vienas atraktyviausių šalies muziejų, į valias leidžiantis skleistis fantazijai ir laužantis sustabarėjusius “muziejinius” stereotipus.                          

“Muziejaus pasididžiavimas, žinoma, yra ir bus pats elektrinės pastatas ir autentiška dar neseniai veikusios elektrinės įranga. Bet dabar čia galima pasidžiaugti ne tik geriausiai kompleksiškai išsaugotu industriniu paveldu. Čia malonu pasigėrėti senoviškais automobiliais, pasimėgauti interaktyviomis mokslo ekspozicijomis, kurios pasaulio mokslo ir technikos muziejuose išpopuliarėjo jau prieš kelis dešimtmečius, gauti žinių apie Vilniaus ir šalies pramonę. Buvusi Vilniaus centrinė elektrinė šiandien labiau nei bet kada traukia dėmesį. Čia vis dažniau laisvalaikį leidžia šeimos, moksleiviai, studentai, vilniečiai ir Vilniaus svečiai”, – pasakojo Energetikos ir technikos muziejaus  darbuotojas Karolis Kučiauskas.                          

Suprantama, viena svarbiausių muziejuje – energetikai skirta ekspozicijų dalis. Ji atspindi elektros skleidžiamos šviesos, energijos ištakas mieste nuo pat elektrinės atsiradimo iki modernių energijos šaltinių technologijų šiandien.                          

Muziejaus direktorė R.Augutytė pastebėjo, kad vaikai netveria džiaugsmu galėdami išbandyti sovietinių laikų elektros sistemos valdymo punktą. Pavyzdžiui, pulte nuspaudę juodą masyvią rankeną, gali “išjungti” elektrą visame Pašilaičių rajone ar “nukirsti” ją troleibusams. Žinoma, tai tik regimybė, tačiau ji leidžia istoriją pajusti gyvai.                          

Smalsiais vaikais pasijunta ir suaugusieji, užsukę į bent dvi interaktyvias mokslo sales. Čia per gausybę žaidimų, pramogų galima “įsikirsti” į  rimtus mokslus, įsitikinti, kaip veikia jų dėsniai, praktiškai pamatyti, iš ko susideda ir kuriamas technikos pasaulis. Ir vaikams, ir suaugusiesiems pažinimo džiaugsmas bei šviesa čia liejasi laisvai, triukšmingai, be jokių stabdžių.                                

Po šimtmečio atgimė                            

Senosios elektrinės dvasią, jos paslaptingą alsavimą galima pajusti muziejaus turbinų, katilų salėse, sudėtingų vamzdynų labirintuose rūsyje. Kai kurie įrenginiai miestui tarnavo stebėtinai ilgai, išliko ir muziejuje juos galima pamatyti. Beje, rekonstruojant Energetikos  muziejų, dalis dar neseniai veikusios įrangos buvo išvežta, kad atsirastų vietos ekspozicijoms ir lankytojams.                          

“Vilniaus miesto dūma 1899 m. nusprendė atsisakyti Berlyno dujų bendrovės paslaugų ir   pastatyti centrinę elektrinę. Statyba pradėta 1901 metais. Gatvių apšvietimui įrengti pasirinkta firma “Shukert & Co”. Pastatas baigtas po pusmečio, o po metų baigta montuoti įranga ir nutiestas skirstomasis tinklas. 1903 vasario 14 d. elektrinė ėmė tiekti  pramoninę srovę. Elektros srovė laidais, nutiestais upės dugnu, tekėdavo į kitoje Neries pusėje esančią elektros paskirstymo spintą, vadinamą „kiosku“. Nuo „kiosko“ laidai buvo išvedžioti gatvių apšvietimui”– senosios elektrinės istorijos puslapius vertė Energetikos ir technikos muziejaus darbuotojas K. Kučiauskas.                          

Praėjusio šimtmečio pradžioje elektrinė buvo tikras modernumo pavyzdys, todėl joje dažnai praktiką atlikdavo studentai iš Peterburgo elektrotechnikos instituto.                          

”Iš pradžių elektrinė dirbo tik piko valandomis, o dieną elektra buvo tiekiama iš akumuliatorių baterijos.1910 m. ji jau veikė visą parą. Tarpukariu elektrinė rekonstruota pagal moderniausias to meto technologijas.                          

Baigiantis Antrajam pasauliniui karui, dalis jėgainės susprogdinta, ji pradėjo vėl veikti 1946 metais. Vilniaus centrinėje elektrinėje 1950 m. dirbo 333 darbuotojai. Iki 1951 m.elektrinė buvo vienintelė elektros gamintoja Vilniuje. Elektrėnuose 1963 metais iškilus naujai galingai jėgainei, ši elektrinė elektros nebegamino, bet tiekė garą ir karštą vandenį. Tai truko iki 1998-ųjų”,– pasakojo K.Kučiauskas.                         

Po daugiau nei šimtmečio elektrinės – šviesos ir energijos šaltinio – istorija perėjo į naują etapą. Tapusi muziejaus dalimi ir skleisdama švietėjiškas, edukacines idėjas senoji elektrinė, galima sakyti, pradėjo gyventi iš naujo.                            

 Paslaptingos energijos metamorfozės                           

“Energija iš niekur neatsiranda ir neišnyksta, o tik pereina iš vienos formos į kitą”. Šis visiems žinomas energijos tvermės dėsnis stebėtinai mikliai sukasi mūsų muziejuje. Kitaip būti negali, nes čia energetikos muziejus.  Jo erdvė nuolat prisipildo pačių įvairiausių šviesos, šilumos ir energijos šaltinių ”, – linksmai dėstė muziejaus direktorė R.Augutytė. O gal prisijaukintas energijos tvermės dėsnis bus virtęs sėkmę nešančiu aitvaru?  Tuo galima akivaizdžiai įsitikinti ir patirti netikėtų atradimų.      

 Pirma staigmena, kad iš tikrųjų senojoje elektrinėje nenustota gaminti elektra! Tik ją muziejaus poreikiams tiekia nebe senosios turbinos ir katilai, o naujieji energijos šaltiniai – saulės kolektoriai ir malūnėlis, įrengti ant muziejaus stogo.                          

“Saulės kolektoriai pašildo vandenį, o malūnėlis prisuka energijos muziejaus apšvietimui. Ketiname prie kolektorių įrengti apžvalgos ratą, nuo kurio atsivers ir puikūs Vilniaus vaizdai”, – sakė muziejaus vadovė.                          

Nepamirštas ir originalus “Vilniaus akies” sumanymas. Senojo elektrinės  kamino vietoje manoma įrengti apžvalgos aikštelę, kuri taptų ir architektūriniu akcentu, ir pasigrožėjimo įspūdinga sostinės panorama buveine.                          

Jauniems, kūrybingiems muziejaus darbuotojams sumanumo netrūksta. Vienas iš tokių įdomių sumanymų – muziejuje eksponuojama Dailės akademijos studentų darbų paroda.                            

Šaltiems katilų salės mechanizmams, didelėms industrinėms muziejaus erdvėms jie suteikia pusluojančio vitališkumo. Štai vienas katilo vamzdis lyg žmogus apsimūturiavęs šaliku. Pakabinti siūlų  kamuoliukai ties kitu mechanizmu tampa žaisminga, vaikystę primenančia instaliacija. Meno darbų galima netikėtai surasti net buvusioje katilo pakuroje, niūriuose rūsio užkaboriuose.                         

Planuojame plėsti ekspozicijas, įrengti kavinę, biblioteką. Komforto paslaugų sritis muziejuje labai svarbi, nes kiekvienas lankytojas nori susirasti savo vietą ir erdvę, kad galėtų pabūti ilgiau“, – įsitikinusi muziejaus direktorė, puoselėjanti muziejaus, kaip šviesos sklidinų miestelėnų namų idėją. Tokių namų, į kuriuos nuolatos norisi sugrįžti. Pabūti kartu, per šviesos idėją pažinti pasaulį ir save.                    

Žurnalas „Aplinka“