M.Zavjalova. Nikolajui Michailovui – mokytojui ir draugui (0)

Marija ZAVJALOVA, www.alkas.lt     

Prisiminkime neseniai iš gyvenimo iškeliavusį jauną, perspektyvų, bet ir labi daug savo srityje spėjusį nuveikti baltistą, Lietuvos draugą – Nikolajų Michailovą (1967-2010).     

Marija Zavjalova

Marija Zavjalova

Nikolajus Michailovas kaip draugas, kaip mokslininkas, kaip geras Lietuvos bičiulis šių metų gegužės 28 d. buvo palydėtas Anapilin Vilniaus Katedroje laikytomis šv. mišiomis. Už Jo Vėlę meldėsi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenantys lietuviai.     

Po Nikolajaus Mihailovo mirties jo draugai-ramuviečiai surinko lėšų antkapiniam paminklui. (Nikolajaus kūnas buvo sudegintas Udinėj, Italijoj, o pelenai palaidoti Maskvos Vagankovo kapinėse, kur ilsisi jo giminaičiai). Tai pat lietuviai norėjo paremti likusią vienišą Nikolajaus mamą – žymią mokslininkę Tatjaną Civjan. Ramuviečių kvietimu ji atvyko į Lietuvą šių metų rugpjūtį ir praleido savaitę Nidoje. Būdama Vilniuje ji susitiko su Nikolajaus bičiuliais ir nuoširdžiai dėkojo jiems už pagalbą ir – svarbiausia – už dėmesį, kurį labai įvertintų jos sūnus, visada laikęs lietuvius savo geriausiais draugais. Ramuviečių prašymu ir už jų surinktus pinigus praėjus pusei metų po Nikolajaus mirties – lapkričio 25 d. kapinėse bus pastatytas paminklinis akmuo, ant kurio bus iškalti lietuviški žodžiai: „Mielo brolio gedi Ramuva ir Lietuva“.     

Neliko nuošaly ir Lietuvos mokslininkai: Lietuvos kultūros tyrimų institutas spalio mėnesį surengė Nikolajui skirtą mokslinę konferenciją „Religinis simbolis – jo prasmė ir esmė baltų kultūroje“, kurioje jis pats buvo ketinęs dalyvauti. Konferencija rėmė Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos Kultūros tyrimų institutas.     

Mes su  Tatjana Civjan šioje konferencijoje skaitėme pranešimus apie Nikolajaus Michailovo baltistikos darbus. Esame dėkingos už suteiktą paramą įgalinusią mus dalyvauti mūsų kolegos atminimui skirtoje konferencijoje.     

Mokytojas ir mokinė: prof. dr. N.Michailovas ir dr. M.Zavjalova

Mokytojas ir mokinė: prof. dr. N.Michailovas ir dr. M.Zavjalova

In memoriam      

Nikolajui Michailovui – mokytojui ir draugui     

1967.06.11–2010.05.25      

Sunku rašyti apie žmogų, palikusį šį pasaulį pačiame pakilime. Vardijant jo nuopelnus bei talentus nevalingai ateina į galvą mintis – kiek dar buvo sumanyta, kiek nespėta parašyti, padaryti, kiek dar buvo galima… Jis rašė knygą apie slovėnų mitologiją, rengė pranešimą baltistų suvažiavimui Rygoje, ketino dalyvauti bendruose projektuose su kolegomis iš Slovėnijos, Lietuvos, Rusijos, nuo rudens – Udinės universitete (Italija) skaityti paskaitų kursą, o vasarai jau buvo nusipirkti bilietai į Vilnių, kur jo jau keli metai nebūta… Visa nutrūko taip nelauktai, tarsi siela, kupina vilčių ir siekių, staiga būtų pavargusi grumtis su bedugnėn velkančios ligos pančiais…     

…Prieš dvidešimt metų Nikolajus, tuomet dar Maskvos valstybinio universiteto Filologijos fakulteto 22 metų studentas, per lietuvių kalbos užsiėmimus, kuriuos jis vedė Lietuvos atstovybėje, aiškino mums, savo mokiniams, skirtumą tarp žodžių gyvybė ir gyvenimas reikšmių, kurio nėra rusų kalboje: gyvybė yra tai, ką mums davė Dievas, o gyvenimas – tai, ką su ja didele dalimi padarė pats žmogus. Dievas davė Nikolajui unikalių gabumų bei talentų, skvarbų ir gilų protą, gerą širdį ir švelnų būdą. Per savo trumpą, bet ryškų gyvenimą jis sugebėjo šiuos talentus puikiai realizuoti: Leidene apgynė disertaciją, parašė 5 monografijas ir per 150 straipsnių, nuostabiai dėstė… Nemažai jo mokinių (tarp jų ir aš) prisimena jo pamokas su jauduliu ir dėkingumu. Mes visi buvome jį slapta įsimylėję. O buvo tiesiog neįmanoma neįsimylėti šio kibirkščiuojančio sąmoju, pritrenkiančio žiniomis, paperkančio savo žavesiu jaunuolio, kuris vos tik pasirodęs klasėje visus pakraudavo kažin kokia pašėlusia nenuramdoma energija. Užsiėmimai praeidavo vienu įkvėpimu, atrodydavo, kad laikas neegzistuoja ir kad pasaulyje nėra nieko įdomiau už lietuvių kalbą… Tai buvo užsiėmimai ne tik kalba: jis mokė mus ir kraštotyros bei etnografijos, o svarbiausia – pilietinės pozicijos tamsių mūsų istorijos dėmių atžvilgiu… Nikolajus pasakodavo apie dalykus, kurie tuomet dar buvo slepiami: apie masinius lietuvių trėmimus į Sibirą, represijas bei persekiojimus sovietiniais metais. Ir žinojo jis tai ne iš nuogirdų: nemažai mes sužinojome ir apie jo atliktus lauko tyrimus Lietuvoje, bendravimą su paprastais žmonėmis. Mūsų užsiėmimai prasidėjo tuomet dar uždrausto Vinco Kudirkos Lietuvos himno mokymusi…     

Žinoma, tuo, kaip ir daug kuo kitu, pasireiškė Nikolajaus mokytojų įtaka, o jie – irgi Dievo dovana. Pirmiausia – jo tėvai: filologės slavistė Tatjana Vladimirovna Michailova-Civjan ir architektas Aleksandras Samuilovičius Civjan, bet ne mažesniu mastu Nikolajaus dvasiniu mokytoju galima laikyti ir Vladimirą Nikolajevičių Toporovą, nuo mažumės skiepijusį jam meilę būsimiems jo mokslo tyrimams ir ne tik. Pats Nikolajus apie Vladimirą Nikolajevičių yra rašęs taip: „Jis buvo mano pirmas įvairių dalykų mokytojas. Jis nuo pirmųjų mano metų stengėsi mane supažindinti su kultūra, mokslu, literatūra, tapyba, istorija, bet, pavyzdžiui, ir su futbolu, kurio jis irgi buvo didelis žinovas. Kai man buvo dvylika trylika metų, jis skaitė man paskaitas apie rusų literatūrą, vėliau buvo lenkų ir gotų kalbos pamokos, pasakojimai apie italų tapytojus. Tačiau didžiausia Vladimiro Nikolajevičiaus  „investicija“ buvo į mano – Pietro U. Dinio žodžiais tariant – balticitas, baltiškumą, o dar konkrečiau – į lietuvybę“.     

Tokia „investicija“, suprantama, negalėjo neatsipirkti. Galima sakyti, jog V. Toporovas supažindino Nikolajų su Lietuva, kurion mažylis Kolia pirmąsyk atvyko 1979 metais kartu su juo ir savo mama į ekspediciją. Vėliau, 1985 m., vėlgi V. Toporovas pasiuntė ūgtelėjusį Nikolajų į ekspediciją, surengtą Ramuvos, su kuria jis paskui važinėjo po Lietuvą ilgus metus. Nikolajus šias ekspedicijas vadino „vienu iš geriausių savo gyvenimo prisiminimų“. Vėliau, 1989 m., Nikolajus pradėjo dėstyti lietuvių kalbą prie tuometinės Lietuvos Respublikos atstovybės Maskvoje, ir tai buvo pirmieji Atstovybės surengti kursai ir pirmasis „Baltrušaičio namų“ mokslinis renginys. Nikolajui jau gyvenant Italijoje, Lietuvos vyriausybė išimties tvarka jam suteikė Lietuvos garbės piliečio vardą, ir tai buvo tikrai deramas jo nuopelnų jaunai Lietuvos valstybei įvertinimas.     

Viena iš unikalių Nikolajaus savybių (matyt, būdingų nedaugeliui tikrų rusų inteligentų) buvo sugebėjimas būti (ir jaustis) Pasaulio piliečiu. Pritrenkiantis talentas kalboms, įgimtas taktas, dėmesys ir domesys kitoms kultūroms leido jam įvairiose šalyse jaustis savu ir visur rasti daugybę mylinčių bei ištikimų draugų. Ir jis dosniai visiems jiems dalijo savo meilę. Jis mylėjo Lietuvą, kurios kalbai, kultūrai, tautosakai paskyrė didžiąją savo mokslo darbų dalį; mylėjo Slovėniją, kurioje daug dėstė, kurioje perskaitė paskutinį savo paskaitų kursą ir apie kurios mitologiją pastaruoju laiku rašė knygą, taip ir likusią nebaigtą; mylėjo Olandiją, kurioje apgynė disertaciją, ir, žinoma, Italiją, kurioje pragyveno didžiąją dalį savo gyvenimo. Galimas daiktas, kažin kaip savaip, giliai ir skaudžiai, jis mylėjo ir Rusiją, tačiau tėvynę, kaip ir pačius artimiausius sau žmones, mes visuomet mylime daug reikliau bei savanaudiškiau…     

Rusiją jis paliko 1990 metais ir trumpam tebuvo sugrįžęs 2003 metais, tarsi tik tam, kad praleistų drauge su savo Mokytoju, Vladimiru Nikolajevičium Toporovu, paskutiniuosius jo gyvenimo metus ir palydėtų jį į paskutinę kelionę… Paskui jis grįžo į Italiją, kur ir gyveno ligi savo gyvenimo pabaigos (kaip sunku ir siaubinga rašyti šiuos žodžius…), bet mes ir čia nuolat jautėme jį esant: jis dalyvaudavo Maskvoje leidžiamuose straipsnių rinkiniuose, rengiamose konferencijose, buvo rinkinio „Baltų-slavų tyrimai“ redakcinės kolegijos narys, Rusijos mokslų akademijos Slavotyros institute neseniai įkurto Baltų-slavų tyrimų centro neetatiniu darbuotoju, palaikė visas su baltistika susijusias Maskvoje iškeltas mokslines iniciatyvas ir jose aktyviai reiškėsi. Jis intensyviai bendravo su kolegomis Lietuvoje (kur, skirtingai nuo Maskvos, lankėsi dažnai) bei daugelyje kitų šalių.     

Šitaip bendraudamas jis, be abejo, kiekviename iš mūsų paliko dalelę savęs. Ir toji dalelė jo širdies šilumos, jo sąmojo blyksniai, jo šypsenos žavesys, proto skvarba tarsi saulės spindulys nušviečia prisiminimus. Liko knygos ir straipsniai, tarp jų ir kapitaliniai darbai, tokie kaip „Slavų mitologijos antologija“ (1993) bei „Baltų mitologijos antologija“ (1995, kartu su P. U. Dini), straipsnių rinkiniai „Baltų ir slavų mitologija“ (1998), „Slovėnų mitologija“ (2002), liko kartu su P. U. Dini pradėtas leisti visiems baltistams gerai žinomas tęstinis leidinys Res Balticae, liko šimtai mokinių Pizoje, Bolcane, Udinėje bei Trente, Liublianoje, Vilniuje bei Maskvoje, liko artimieji, kolegos ir draugai, brangūs jo širdžiai „ramuviečiai“, kuriuos jis visuomet prisimindavo labai šiltai. Galbūt kažkur Būties Knygoje liko įrėžtas ir jo gyvenimas, per trumpą jo gyvybei Dievo skirtą laiką išpildęs Dievo jam lemtą dalią. Užtat prie mano Mokytojo duoto apibrėžimo galima būtų pridurti: gyvybė yra tai, kas trumpa ir efemeriška, o gyvenimas – tai, kas išlieka amžinai.      

Marija Zavjalova 

Liaudies kultūraŽurnalas  “Liaudies kultūra”, 2010, Nr. 3, p. 76-77.

Kategorijos: Naujienos, Visi įrašai, Žmonės.
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *