Apie Jorę

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Jorė – gamtos atbudimo, pirmosios pavasario žalumos šventė. Šioje šventėje siekiama senąsias kalendorinės didžiosios pavasario šventės tradicijas pritaikyti prie nūdienos žmogaus gyvenimo sąlygų.

Pagrindinis Jorės žymuo – po Žiemos miego atbundanti pavasarinė gamtos gyvybė, besiskleidžianti pirmoji žaluma. Jorės šventėje pasitelkiant šiuolaikines kultūrines priemones bei senuosius lietuvių liaudies papročius siekiama labai nuo gamtos nutolusiam šių laikų žmogui sudaryti sąlygas įsijausti į atgimstančios pavasarinės gamtos virsmą be su juo sietomis senosiomis mūsų tautos dvasinėmis tradicijomis. 

Jorė – trumpas gamtinis virsmas, kuomet gyvybinės galios išlaukusios ir iškentėjusios ilgą tamsos ir šalčio kalėjimą dangiškosios šviesos pažadintos – veržiasi naujam gyvybės ratui. Dangiškosios šviesos nusileidimą į gimdančią Žemę tuo metu apreiškia pirmasis Perkūnas – išsprogdinantis  paskutinius žiemos luobus perkūnydamas ir paleisdamas augti viską kas gyva.

Istorikas Simonas Daukantas Jorę laikė pavasario dievu, brandos, gausumo ir laimės davėju, gyvulių, orės ir javų globėju. Jorė pasirodo su pirmąja pavasario žaluma. Sakoma: „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“. Jorė išreiškia bendrą mūsų protėvių gamtos prisikėlimo, atsinaujinančių gyvybinių galių, pavasario ir metų pradžios sampratą. Baltų ir slavų kalbose žodžiai su šaknimi *jar išreiškia energijos, vaisingumo, gyvybingumo reiškinius, pavyzdžiui: latvių jārēties – arkytis, dūkti, lakstyti,  jēre – jauniklė avelė.

Rusų ярый – aistringas, ugningas, piktas, ukrainiečių ярнiй, ярий – pavasarinis, jaunas, kupinas jėgų, aistringas, lenkų jary pavasariškas, pavasario. Senovės vokiečių kalboje žodis jār reiškia metus. Tad Jorė kaip gamtos prisikėlimo šventė kartu siejamas ir naujųjų metų pradžią.

Dabar Jorė paprastai švenčiama paskutinį balandžio savaitgalį. Renkamasi gamtoje, mūsų protėvių šventomis laikytose vietose – prie piliakalnių, pilkapių arba alkų. Apeigos prasideda tvarkymu šventės vietos ir aplinkos, įrengiami ir pirmąja žaluma puošiami šventiniai vartai, įrengiamas arba atnaujinamas aukuras. Po talkos kaitinamasi ir periamasi pirtyje.

Vakare vakarojama prie laužo, giedamos giesmės, šokama. Kitą dieną, užkaitus šventinį katilą su apeiginiu viralu, švenčiančiųjų eisena dainuodama, su vėliavomis, giesmėmis ir būgnais traukia į artimiausią piliakalnį, pilkapius, ten užkuriamas aukuras, vaidila kviečia pagerbti protėvių atminimą, primena šlovingą tautos istoriją, pasakoja apie protėvių žygdarbius, kreipiasi į protėvių vėles, prašydamas jų užtarimo ir pagalbos gyviesiems.

Atliekamos  protėvių vėlėms skirtos aukojimo apeigos.

Romuviai Jorėje į savo dvasinę bendruomenę priima ir įšvenčia naujus narius.

Pagerbę protėvių atminimą ir prisidegę ugnies nuo protėvių aukuro, švenčiantieji šventine vora žygiuoja į alką.

Ugnimi atnešta nuo piliakalnio užkuriamas šventinis aukuras. Apeigų vadovas pasakoja apie ypatingą šios dienos galią ir reikšmę mūsų gyvenime. Giedamos apeiginės giesmės. Atliekamos aukojimo apeigos Didiesiems Dievams – Dievui, Perkūnui, Žemynai, Gabijai ­– aukojamai kiaušiniai, gira, duona, druska. Sveikiname vieni kitus linkėdami kuo didžiausių galių ir palaimos naujuose Jorės metuose.

Šiai šventei yra skirta nemaža dainų ir ratelių. Į Jorę dainose kreipiamasi tokiais žodžiais

                                                Jorja, geras vakaras!
                                                Jorja, paimk raktus.
                                                Jorja, atrakink žemę,
                                                Jorja, išleisk žolę.
                                                Žolelę šilkinę,
                                                Raselę meduotą…”

Bendrai vaišinamasi visos šventės metu dideliame apeiginiame puode virusiu viralu. Vieni kitus vaišiname savo pačių atsivežtais valgiais ir gėrimais, ridenami Joručiai, supamasi sūpynėmis, kepama kiaušinienė, dainuoja, šokama.

Žmogus Jorės dieną turi būti gamtoje, kartu su gamta priimti gyvybinių galių  nusileidimą iš Dangaus į mūsų žemiškus kūnus. Tik pasitikdami ir išgyvendami dievišką gamtos virsmą, pasisemiame jėgų visiems metams, gauname postūmį eiti pirmyn, kurti Darną. Kunkuliuojantis kūno nerimas Jorės dieną pavirsta  dvasios galia ir užpildo mūsų jausmus ir sielas atgaivos ir stiprybės plūsmu. Būti Jorėje – būti pavasaryje – Sugrįžti  Darnon. 

***

Šiuolaikinės Jorės šventimo ištakos siekia praeito amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8-to dešimtmečio pradžioje, sovietinės okupacijos sąlygomis, užgimusio etnokultūrinio sąjūdžio pradžią, Vilniaus universiteto Ramuvos bedruomenę, folklorinio ir žygeivių judėjimo ištakas. Tuomet Jorės, kaip ir kitų jaunimo gaivinamų pagrindinių kalendorinių švenčių  – Rasos / Kupolinių, Vėlinių, Kūčių/Kalėdų, Užgavėnių – šventimas reiškėsi kaip savita kultūrinė rezistencija.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Jorė tapo viena svarbiausių įsikūrusios Senovės baltų religinės bendrijos Romuva metinių švenčių. Nuo 1997 m. Jorė imta švęsti Molėtų rajone, Kulionių kaime ir toje pačioje vietoje jau švenčiam 22 metus čia sutraukia daugiausia dalyvių iš visos Lietuvos.

Čia rengiamos Jorės šventinės apeigos davė nemažą postūmį ir kitose Lietuvos vietose bei užsienyje gyvenančių lietuvių rengiamų Jorės švenčių turiniui.

JORĖS ŠVENTĖS EIGA

Pirmoji Jorės diena

Talka šventvietėje. Pasiruošimo darbas šventinėms apeigoms nuo seno svarbus pačios šventės dėmuo. Visi kartu tvarkome šventinę erdvę – kuriame Darną aplinkoje ir savo viduje. Šventė – Galių atgavimo veiksmas, baigiant vienus darbus ir susikaupiant kitiems. Tebūnie Darna!

Apeiginė pirtis. Po šventinės talkos dūminėje protėvių pirtyje visi Visatos pradai – ugnis, akmuo, vanduo, oras, garas, medis, žemė teikia dieviškąsias Galias mūsų dvasiai ir kūnui. Išsikaitinę, išsipėrę ir išsimaudę gėlame Lenktinio ežero vandenyje švaria ir pakylėta siela persikūniję einame prie laužo ugnies. Tebūnie Darna!

Pokalbis apie senąjį baltų tikėjimą. Vakarojimas prie laužo ugnies. Giesmės. Šventinio laužo ugnis tamsos erdvėje, kaip ir kadais, šviesos ratu apjungia susirinkusiuosius, nuteikdama apmastymams apie mūsų dvasinio paveldo prasmę, jo vertę. Kalbamės apie senąją baltų pasaulėžiūrą, giedame protėvių giesmes. Senųjų giesmių žodžiai nutiesia saitus tarp susirinkusiųjų širdžių ir kiekvieno iš mūsų dvasinių ištakų. Tebūnie Darna!

Antroji Jorės diena

Senųjų amatų ir papročių paslaptys. Tautodailininkai ir amatininkai rodo savo amato paslaptis. Regime, nusiperkame arba patys pasigaminame norimą baltišką dirbinį.

Sueiga Senovinėje Dangaus šviesulių stebykloje. Aukuro įkūrimas. Vaidilos prakalba. Romuvos Krivio sveikinimas. Ateinama pasipuošus šventiniais (etnografiniais) rūbais, kas jų neturi – dėvi bent vieną senovinį papuošalą (juostą, apyrankę, segę ar kt.). Per senuosius ženklus mus pasiekia dvasios šviesa ir galia iš Amžinųjų Aruodų.

Didžiojo aukų katilo užkaitimas. Seniausias aukojimas – bendros apeigų dalyvių vaišės su pakviestaisiais Protėviais ir Dievais. Didysis aukų katilas verda visą šventę, sugerdamas mūsų mintis ir linkėjimus, mūsų šventinę nuotaiką ir viltis… vėliau semsimės iš jo ir kartu stiprinsimės.

Šventinė eisena į Kulionių piliakalnį. Gyva žmonių grandinė sujungia šventvietę su pilies kalnu, gyvuosius su protėviais, dabartį su būtovę… Einame pasisemti Galių iš būtovės versmių.
(Reikia turėkite savo krašto, bendrijos, vėliavą ar kitus skiriamuosius ženklus – per juos mus pasiekia protėvių galios, per juos tvirtėja bendruomeniniai mūsų ryšiai).

Apeigos skirtos Kulionių pilies gynėjų ir visų protėvių vėlių atminimui piliakalnyje. Įšventimas į Romuvius. Protėvių giesmės. Karžygių pasirodymas. Protėvių gynusių mūsų laisvę ir tikėjimą krauju persisunkusiame šventkalnyje dėkojame protėvių vėlėms, kad esame lietuviais, kad gyvi, kad turime savo žemę, kalbą, savo būtovę, savo tikėjimą. Skamba senosios giesmės, žvanga karžygių kardai, pasiryžusieji tęsti protėvių darbus taria šventosios priesaikos žodžius… Tebūnie Darna!
(Reikia turėti žvakučių – protėvių vėlių pagerbimui. Pasiryžę įsišvęsti į romuvius – turi išsirinkti apsisprendimo ženklą: segę, apyrankę, juostą, žiedą, pakabutį, – kuris po apeigų taps jų stiprybės, išminties ir sėkmės ženklu palaimintu protėvių).

Apeigos Dangaus stebykloje. Jorė – diena kai Aukštėjo galybė Perkūno šviesos pavidalu nusileidžia į Žemynos globojamus kūnus, visą perkūnydama naujo vešėjimo metui. Visi kartu gamtos prieglobstyje aukojame mūsų Didiesiems Dievams priimdami Dangaus ir Žemės dovanas sau ir savo artimiesiems. Tebūnie Darna!

Akmenų aukojimas Perkūno šventovei. Vienas paskui kitą iškilmingai aukojame Perkūno šventovei atvežtus akmenis. Kiekvienas pasako žodį – iš kur akmuo atkeliavo, taria linkėjimus. Krivis įšventina paaukotuosius akmenis. Tebūnie Darna!

Pašvęstojo viralo ragavimas. Suneštinės Vaišės, joručių ridenimas. Supimasis. Pievoje palei Perkūno šventovę pasitiesiame savo staltieses, išdėliojame atsivežtas vaišes. Vieni paskui kitą su savo lėkštėmis einame prie apeiginio katilo semtis apeiginio viralo. Vaišinamės savo atsivežtu maistu ir vaišiname kitus. Tai ką šiandien pasiūlysi kitam – rytoj atgausi su kaupu. Tebūnie Darna!

Linksmybės darnoje su atgimstančia gamta. Kai Jorė apgaubia žemę, medžius, gyvulius ir žmones, kai naujam vešėjimo metui sukyla visi gyvybės syvai ir galios, Tu privalai laiku įsilieti į šį naują gyvybės klestėjimo ratą, kad Tavo kelionė būtų sėkminga, kad būtum stiprus ir sveikas, kad prisipildytum ryžto ir sumanumo. Šokame. Supamės. Ridename joručius. Tebūnie Darna!

Saulės palydėjimas.

***

Jorės šventės prasmė senovės baltų tikėjime

Apie Jurginių ir Jorės papročius