Jorė 2001

Jorė 2001 bukletas (1p.) [pdf]

Į pietus nuo Molėtų observatorijos vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje rymo išlikę senos etnografinės sodybos statiniai. Jie priklauso Molėtų rajono kultūros ir švietimo skyriui ir yra Molėtų krašto muziejaus filialas. Šalia išlikusių pastatų numatoma pastatyti tradicinę dviejų galų trobą, klėtį ir kluoną. Atkurtoje sodyboje planuojama įkurti etnoastronomijos muziejų. 1996 metais kuriamo muziejaus teritorijoje buvo įrengta senovinė dangaus šviesulių stebykla.

Rato iš dešimties medinių šventyklos stulpų su kalendoriniais ženklais viduryje įrengtas akmeninis Saulės-ugnies aukuras. Stulpai žymi šešias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei laidos azimutus svarbiausių kalendorinių švenčių dienomis. Čia apsilankius galima susidaryti įspūdį kaip senovėje buvo stebimi dangaus šviesuliai, atliekami kalendorinio laiko skaičiavimai. Kasmet balandžio 23-čiai dienai artimiausią savaitgalį čia su gražiomis senovinėmis apeigomis švenčiama įspūdinga tradicinė pirmosios pavasario žalumos šventė Jorė.

Kas gi ta Jorė? Istorikas Simonas Daukantas Jorę siejo su prūsų dievu Patrimpu ir laikė jį “pavasario dievu, laimės davėju, įkūrėju pakajaus, brandos ir gausumo, globėju gyvulių, orės ir javų” dievybe. S.Daukantas rašė: “Vadino jį Jore, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegui padribus, kad kielė ledą išspiria, tad pasirodo lauke ir krūmuose Jorė, beje žalesa /…/ todėl šiandien dar žmonės, pašaro stokodami, dejuoja senu įpročiu: “Ai Jorutale, kame esi?” Nesgi Jorė atėjusi paveikia badą, kursai kaipo smakas vis rijo žmones ir gyvulius; todėl jai atėjus, ne vien žmonės, gyvuliai, bet ir patys paukščiai džiaugias…”

Dar ir šiandien galima išgirsti sakant: “pažaliavo kaip jorė”, “medis žalias it jorė”. Jorės prasmę padeda suvokti ir kitų mums giminingų tautų kalbos. Rusų Ярила, Ярило, baltarusių Ярыло, serbų – kroatų Jарило laikomas pavasario vaisingumo dievybe. Vardo Ярила šaknis *jar, siejama su: pavasariniu vaisingumu (rusų яровой, ярый ‘pavasarinis, pasėtas pavasaryje’); duona (rusų яровой хлеб, ярина ‘rugiai, avižos’, ярь, ярина ir kt. javų pavadinimai); gyvuliais (бычок-яровик, ярка ir pan.). Rusų kalboje žodis ярый reiškia ‘piktas, aistringas, ugningas’, ukrainiečių ярнiй, ярий – ‘pavasarinis, jaunas, kupinas jėgų, aistringas’. Pietų ir vakarų slavai taip pat žino analogiškus žodžius. Slavų dievų panteone Jarilai artimu personažu laikomas pietinės Baltijos pakrantės slavų dievas Jarovit. Lotiniškuose viduramžių šaltiniuose lygintas su Marsu. Jam kaip ir Jarilai buvusi skirta pavasario vaisingumo šventė. Manoma, kad jis valdo žalumą ir žemės vaisius. Rusų mitologų V.N.Toporovo ir V.V.Ivanovo teigimu slavų Jarila yra laikytinas dievo Perkūno epitetu, kuriam buvo priskiriamos ne tik karo, bet ir vaisingumo dievo funkcijos.

Baltų kultūros tyrinėtojo J.Trinkūno manymu ir mūsų Jorė arba Joris yra ne kas kitas, o pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas: “Jis yra įsivaizduojamas kaip raitelis, panašus į Vytį bei į šv.Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, atrakina žemę, siunčia lietų. Krikščionybės poveikyje Jorės šventė pavirto Jurginėmis. Tuomet dažomi ir marginami kiaušiniai, su jais žaidžiama, ridenama, kaip per Velykas. Supamasi sūpynėmis. Jaunimas gamtoje – kepa kiaušinienę, vaišinasi, dainuoja, šoka.”

Štai ką XVI-to amžiaus metraštininkas rašė apie Jurginių apeigas: “Jurgio dieną jie aukoja Pergubriui ( Pergrūdžiui ), kuris yra laikomas gėlių, augalų ir visų žolių dievu. Dvasininkas, kurį jie vadina viršaičiu, dešinėje rankoje laiko plačiadugnę taurę, pripiltą alaus, ir, pašaukęs vardu dievuką, gieda jo garbei giesmę: “Tu nuveji žiemą, tu gražini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja”. Šitą giesmę baigęs, išgeria alų, dantimis nutvėręs taurę…meta per galvą. Po to … iš eilės geria visi. Ir Pergubrio garbei giesmę gieda. Ir puotauja visą dieną, ir ratelius eina”.

Šiai šventei yra skirta nemaža dainų ir ratelių. Į Jorę dainose kreipiamasi tokiais žodžiais:

                                             Jurja, geras vakaras!
                                             Jurja, paimk raktus.
                                             Jurja, atrakink žemę,
                                             Jurja, išleisk žolelę.
                                             Žolelę šilkinę,
                                             Raselę meduotą…”

Šiemet Balandžio 21-22 dienomis į Molėtų krašto Etnografinę sodybą švęsti Jorės suvažiavo, sukeliavo svečiai iš Vilniaus, Kauno ir Rytų Lietuvos. Buvo labai daug jaunimo. Iš viso susirinko virš poros šimtų žmonių. Gamta buvo palanki – tik prieš pora dienų dingo sniegas, oras nusistovėjo šiltas ir pavasariškai švelnus.

Šventė prasidėjo talka. Vyrai iš laukų vežė akmenis būsimosios Perkūno šventovės pamatams, kiti tvarkė šventinę vietą, grėbė pernykščius lapus, pirmąja pavasario žaluma puošė šventinius vartus ir šventyklos stulpus, rengė šventinį laužą… Po pasiruošimo šventei darbų buvo malonu pasikaitinti ir pasivanoti senovinėje dūminėje pirtyje, pūkštelėti į šaltą ežero vandenį. Iš pirties visi skubėjo prie vakaro laužo ugnies kur prasidėjo pokalbis apie šiuolaikinį baltų tikėjimą. Pagrindinės mintys buvo šios: “Nors esame įvairūs ir skirtingi, bet būkime vieningi. Mūsų šūkis – “Vienovė įvairovėje”. Jautėsi kalbėtojų bendrumas ir dvasinė vienybė. Virš susirinkusiųjų galvų niaukstėsi vakaro dangus, kaupėsi audros debesys. Tačiau nelijo. Perkūnas, nepaisė jokių meteorologinių prognozių. Kai buvo perskaityta “Baltų Romuvos dvasinės vienybės deklaracija” nakties medžių viršūnėmis tarsi pritarimas praskriejo stiprus vėjo gūsis.

Kitą dieną į Etnografinę sodybą ir Dangaus šviesulių stebyklą susirinko dar didesnis būrys švenčiančiųjų. Apsirengę šventiniais rūbais, visi darnia eisena patraukė link Kulionių piliakalnio paminėti už senąjį baltų tikėjimą ugnies liepsnose žuvusiųjų Kulionių pilies gynėjų vėlių. Skambėjo magiškos “Kūlgrindos” giedamos sutartinės, ritmiškai dundėjo būgnas. Eiseną pasitiko neaukštai sklęsdamas ir apžiūrinėdamas gandras. Užkopę ant piliakalnio viršūnės šventės dalyviai sustojo po seniausia piliakalnio pušimi prie rusenančios ugnies. Klausant legendos apie narsius Kulionių pilies gynėjus ir šventos ugnies dūmams kylant į dangų, jautėsi kaip iš praeities šaknų į kūną srūva senųjų laikų stiprybės galia. Palabinę tautos protėvių vėles susirinkusieji prisiminė ir, prieš 13 metų piliakalnio tvarkymo talkos metu tragiškai žuvusią, moksleivę Dainą Ramanavičiūtę. Prie Dainos atminimui skirto ąžuolinio rymio sumėlynavo žibutės, sužibo žvakelės. Čia buvo prisiminti ir tylos minute pagerbti neseniai Anapilin iškeliavę lietuvių tautinės kultūros tyrėjai ir puoselėtojai: N.Vėlius, M.Gimbutienė, S.Lasavickas, A.Vanagas, E.Šimkūnaitė, A.J.Greimas, P.Dundulienė ir kiti.

Grįžtant atgal į Dangaus šviesulių stebyklą, priešakyje einantys nešė 7 žvakutes, uždegtas nuo šventosios piliakalnio ugnies. Už jų, dainuodami sutartines pritariant būgno garsams, ėjo visi kiti šventės dalyviai. Atsineštomis žvakėmis užkuriama Dangaus stebyklos aukuro ugnis. Tariami šventiniai linkėjimai visiems tiems, kas pasitelkė šį neeilinį gamtos virsmą savo dvasios stiprybei sutvirtinti. Pradaužus apeiginį kiaušinį – jorutį buvo pradėtos aukojimas Ugniai ir Žemei. Kai vieną jorutį ir pusę kepalo duonos dalinosi ir iškilmingai valgė šventykloje esantys šventės dalyviai, kitas kiaušinis ir dalis duonos buvo užkasti į pavasario daigus ir pumpurus sprogdinančią Žemę. Pavaišinus aukuro ugnį alaus putomis, su linkėjimais ratu iš rankų į rankas buvo siunčiamas Saulės ir Visatos simboliais paženklintas apeiginis alaus kaušelis. Ritmingai skambančių sutartinių virpesiai sujungė visus į vieną visumą su Žemę, Ugnimi ir pirmąja pavasario žaluma – Jore.

Nuo aukuro Ugnies užsidegę žvakutes visi švenčiantieji patraukė į būsimosios Perkūno šventovės vietą prie didelio akmeninio kauburio, sukrauto iš šventovės pamatams skirtų akmenų. Po kelių akimirkų “akmeninis kalnelis” sužibo žvakių švieselėmis ir žydrų žibučių žiedais.

Išklausę pasakojimo apie Perkūno šventovės atstatymo darbus ir susipažinę su būsimos šventovės projektu žmonės iškilmingai aukojo iš sau brangių Tėviškės vietų atvežtus akmenis. Lėtai, susikaupę po vieną ėjo ir dėjo savo išrinktuosius tardami: “Čia akmuo iš Vilniaus senamiesčio grindinio…, akmuo iš po senų ąžuolų kur, kaip pasakojama, kadaise patsai Didysis kunigaikštis Gediminas su savo palyda ilsėjosi…, akmuo nuo Perkūno kalno…, akmuo nuo Lašinių piliakalnio…, akmuo savaime atskilęs nuo seno Valiulio tėvu vadinamo akmens… akmuo iš pakelės į mylimą tėviškę… ir tiesiog ilgai saugotas ir brangus akmuo…”

Jau seniai sklandė sumanymas atkurti dabartinės Vilniaus Katedros vietoje Šventaragio slėnyje XIII a. pabaigoje – XIV a. stovėjusios Perkūno šventovės statinį. J.F.Rivijaus kronikoje išlikęs pakankamai detalus šios šventovės aprašymas. Ir 1986m. archeologų atlikti Vilniaus Katedros požemio tyrinėjimai bei dr.V.Urbanavičiaus archeologinių duomenų mokslinė interpretacija teikia nemažai žinių šventyklos vaizdui atkurti.

Vilniaus Romuvos kriviui J.Trinkūnui pašventinus Perkūno šventovei skirtus akmenis buvo iškilmingai perskaityta ir pasirašyta “Baltu Romuvos vienybės deklaracija”. Štai paskutiniai šios Deklaracijos žodžiai: “Šiandien švęsdami Jorę, Gamtos atgimimo dieną, mes sveikiname visus, ieškančius savojo dvasinio kelio ir šventumo apraiškas randančius baltų tautų paveldo aruode, visus, kurie eina pažinimo keliu, nenutoldami nuo savo genties ir savo tautos prigimtinių papročių, kalbos ir kultūros, visus kurie saugo ir puoselėja paveldėtą protėvių dvasinę Romuvą. Mes teigiame įvairovę vienovėje, mes siekiame skirtingų srovių talkos ir Darnos einant protėvių pramintu keliu, Baltų Romuvos keliu ir kviečiame visus dvasios bendražygius vienytis po Baltų Romuvos tikėjimo vėliava. /…/ Mes esame čia ir mes skelbiame, kad Baltų Romuvos tikėjimas, liepsnojęs mūsų prabočių ir tėvų širdyse, dabar dega mumyse ir kartu su mumis šiandien jau įžengė į trečią tūkstantmetį.” (Pilnas deklaracijos tekstas buvo paskelbtas “Molėtų žiniose” balandžio 27d., Nr. 32).

Šventė baigėsi vaišėmis prie bendro stalo, dainomis ir šokiais, margučių ridenimu, sūpynėmis. Buvo ir labai įdomi ekskursija į Observatorija.

Tik visiems besiskirstant prapliupo lietus. Ilgai besiniaukstęs sulaukęs šventės pabaigos – dangus išsiliejo. Ant žemės grumstų, ant pirmųjų pumpurų, ant medžių ir žmonių galvų krintantys dangaus lašai plovė paskutines žiemos miego dulkes – budino augimui ir kelionei į brandą.

P.S.: Šventės rengėjai ir dalyviai džiaugiasi, kad šiemet, kaip ir kasmet, prekybos centras “Tarp ežerų” buvo šventės rėmėjas ir šventė kartu su visais. Ačiū tiems kas negailėjo savo laiko ir jėgų talkindami rengiant Jorę 2001.

Jonas Vaiškunas