Saulius Stoma, www.alkas.lt
Jau tapo beveik gero skonio reikalu per Sausio 13–osios minėjimus dejuoti, kad ne tokios Lietuvos tikėjomės. Dvidešimtmetis ypatingai palanki proga. Tačiau dabar neimsiu skaičiuoti, ko Lietuva per šį laiką pasiekė, o ko – ne. Bandysiu atsakyti į klausimą: kodėl taip atsitiko?
Susitelksiu ties esminiu dalyku. Tai – savarankiškos POLITINĖS TAUTOS kūrimas. Manau, visiškas šio tikslo žlugimas ir yra didžioji mūsų nesėkmė. Didžiuma kitų problemų – tik padariniai.
1991 metų pradžios įvykiai žymėjo Atgimimo pabudintos visuomenės pilietiškumo kulminaciją. Sausy pasišventę žmonės apgynė Lietuvos laisvę savo kūnais. Vasario 9 dieną šį drąsiausios mažumos žygdarbį įtvirtino aiški demokratinė dauguma. Referendume dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dalyvavo 84,74 proc. nuolatinių Lietuvos gyventojų. Už nepriklausomą, tik savo piliečių valdomą valstybę pasisakė 90,24 proc. atėjusiųjų.
Šiam absoliučiai įtikinamam rezultatui nesutrukdė nei prieš tai buvusios ekonominės blokados, nei kainų kėlimai, nei moratoriumai ir net karinės intervencijos pavojai. Per sovietmetį išlikusi tautos dvasia įgavo aiškią politinę raišką. Sąjūdžio pradėtas, Kovo 11–ąją oficialiai įformintas tautos tapsmas politiniu subjektu pasiekė viršūnę. Lietuvos visuomenė grįžo į politinę areną.
Politinės tautos kūrimosi požiūriu Sąjūdžio fenomenas yra absoliučiai unikalus. Galime atiduoti deramą garbę Lietuvos laisvės lygai ir kitoms panašioms organizacijoms, nes jos buvo drąsesnės ir radikalesnės. Galime stebėtis, kad net komunistų partiją pavyko pastūmėti nepriklausomybės link. Galime visur įžvelgti manipuliuojančią KGB ranką. Tačiau dabar kalbame ne apie tai.
Sąjūdis buvo unikali organizacija, nes ji nuo viršaus iki apačios persmelkė visą visuomenę. Persmelkė realiai, struktūriškai ir veiksmingai. Tai buvo tikras atstovaujamosios ir kartu tiesioginės demokratijos triumfas. Tauta tą neilgą periodą turėjo gyvą politinį kūną. Visuomenė realiai valdė pati save. Ir teisėtai gynė savo gyvybinius interesus.
Deja, po to prasidėjo lėtas visuomenės politinio kūno nykimas. Sąjūdžiui neįstengus persitvarkyti į gyvybingas partijas, valdžią lemtingiems ketveriems metams paėmė nomenklatūrinė LDDP. Galime drąsiai sakyti, kad demokratiškų, modernių ir masinių partijų taip ir neatsirado. Visa politinė sistema išsikreipė ilgiems metams.
Visuomenė prarado teisę spręsti savo likimą, nors ir toliau galėjo dalyvauti rinkimuose. Galėjo, bet kuo toliau, tuo mažiau norėjo. Visa valdžia susikoncentravo nedidelio sluoksnio rankose, kuris darė, ką norėjo. O juk buvo priiminėjami ypatingai reikšmingi sprendimai, lėmę valstybės raidą toli į priekį.
Visomis vaivorykštės spalvomis persidažiusi nomenklatūra tik imitavo demokratinę politiką. Tokiu būdu, be tikro visuomenės dalyvavimo buvo esmingai pertvarkyta visuomenės sankloda. Komunistiniai bonzos, slapto žinojimo jėga pasinaudoję kagėbistai ir teisėsaugininkai, visi kiti apsukruoliai tapo naujuoju elitu, kuris nuo senojo skyrėsi tik turtu ir nepalyginamai platesnėmis galimybėmis.
Kapitalizmą Lietuvoje kūrė buvę jo kritikai. Todėl jis toks panašus į anksčiau jų pieštą karikatūrą.
Todėl dabar didelė dalis žmonių socialinio teisingumo stoką laiko neišvengiama kapitalizmo ir pačios liberaliosios demokratijos yda. Jie prarado tikėjimą santvarka ir todėl nesidomi politika. Visi politikai laikomi sukčiais, vagimis ir apgavikais. Rinkimai, kaip demokratijos instrumentas, nebeveikia.
Kiek žmonių dabar susirinktų ginti demokratijos tvirtovės – Seimo? Juk jis tapo pačia nepopuliariausia Lietuvos institucija. Tauta, kuri niekina tai, ką pati išsirinko, vargu ar yra save valdanti, taigi – politinė tauta. Nupilietinimo ir nupolitinimo procesas yra realiausia grėsmė nacionaliniam saugumui.
Tačiau tikrai ne pati tauta čia kalčiausia. Nesvarbu ar ji pati apleido savo politinį kūną, ar tas kūnas buvo nuo jos grubiai atplėštas, kaltas yra politinis elitas, nusprendęs, kad veikti savarankiškai yra daug lengviau. Politinio (ir ne vien) elito panieka tautai buvo pirminė. Tautos panieka – tik atsakas.
Ieškoti išeičių bus lengviau supratus nomenklatūrinę, o tai reiškia antidemokratinę, beveik viso mūsų elito kilmę. Šie žmonės buvo auklėjami panieka žemesniajai kastai. Jų vaikai – taip pat.
Viešojoje erdvėje atvirai siautėjantys idėjiniai ir tyliai savo tamsius reikalus tvarkantys pragmatiniai “valstybininkai” yra tik antroji senosios nomenklatūros karta. Keli ypatingai aktyviai besireiškiantys buvusių sovietinių ministrų vaikai – puiki iliustracija.
Net ir tarsi sąjūdinėje dešinėje pilna tokio tipo antidemokratų, šventai įsitikinusių, kad su tauta reikia elgtis kietai. Beveik fantastinį visų laikų antipopuliarumo rekordą pasiekęs premjeras nesusimąsto, kad šitaip elgdamasis jis kenkia ne tik sau, savo partijai, bet ir pačiai demokratijai bei valdžios legitimumui.
Ir brandžioje demokratijoje dėl sunkmečio ar kitų priežasčių ir neblogo lyderio populiarumas gali dramatiškai kristi. Tačiau vargu ar jis būtų toks patenkintas savimi ir tikras, kad išlaikys vadovavimą partijai dar ilgą laiką.
Vidinis partijų nedemokratiškumas tarsi vėžys pakirto valstybės politinę sistemą. Prieš du dešimtmečius trumpam atgijęs tautos politinis kūnas sunkiai serga. Jei per artimiausius kelis metus nebus rasta veiksmingų vaistų, Lietuvos laukia ilgas lėtas merdėjimas. Ir galutinis išsivaikščiojimas.
Galbūt Sausio 13–osios žygdarbio minėjimas atgaivins ir pašauks bent dalį tautos grįžti į politinę areną? Antraip čia ir toliau matysime tik nykias vidaus kovas, klounadą ir pasmirdusius politinius lavonus.
