Atostogos yra toks metas, kai norisi pabėgti nuo visų, pailsėti, atsipalaiduoti. Tačiau kartais nutinka ir taip, kad netgi artimas žmogus, su kuriuo atostogauji, gali gadinti nuotaiką. Psichologė Elona Ilgiuvienė pataria ką daryti, kad taip neatsitiktų.
1. Pirmiausia – kodėl taip atsitinka?
Juk net per atostogas negali pabėgti nuo savęs… Iš tiesų gali pabėgti iš savo namų, atsitraukti nuo buities, išvažiuoti į puikią vietą, fantastiškai suorganizuoti atostogas, tačiau vidiniai emociniai kompleksai keliauja kartu. Jie lydi ir artimą žmogų, juk kiekvienas turime silpnųjų vietų. Bambeklis ir per atostogas bambeklis, perfekcionistas ir laisvalaikiu neatsipalaiduoja, siekdamas tobulumo, o užgaidi princesė turi dar daugiau progų rodyti kaprizus. Bėda ir ta, kad kito silpnąsias vietas lengviau ir aiškiau matome, o savųjų nepastebime arba manome, kad turime teisę vienaip ar kitaip jaustis, galvoti, o kitas turėtų suprasti, atsižvelgti ir prisitaikyti. Net šio klausimo formuluotė slepia nuostatą, kad nuotaiką man gadina kitas, o ne aš pats susigadinu! Sakykime, aš noriu kuo greičiau apžiūrėti miestą, kad kuo daugiau tą dieną pamatyčiau, ir manau, kad draugas norės to paties. Pasirodo, jis teikia pirmenybę lėtam pasivaikščiojimui, gilesniam miestelio pažinimui ir mano, kad kokybė svarbiau už kiekybę. Galiu jį kaltinti, kad nemoka racionaliai mąstyti, juk tiek pinigų investavome, kad iki čia atvyktumėme, ir jis turi suprasti, kad reikia pamatyti kuo daugiau. Ir galiu nuoširdžiai manyti, kad pati esu teisi, o jis neišmanėlis. Bet kas šiuo atveju man gadina nuotaiką? Gal kiek atsitraukusi pastebėsiu savo griežtas nuostatas ir kaip kategoriškai galiu jų laikytis, nepaisydama partnerio nuostatų ir gero mudviejų santykio. Būtent tai ir yra mano sugedusios nuotaikos priežastis.
2. Ar jaunoms poroms dažniau ar ilgiau gyvenančioms kartu ir kodėl?
Sunku pasakyti, yra labai brandžiai bendraujančių jaunų porų, yra ir nelabai ką išmokusių seniai kartų gyvenančių šeimų. Svarbiausia ne tiek kartu praleistas laikas, o ką išmokstame iš santykio, kaip sugebame tartis ir spręsti konfliktus – tiek savo tėvų šeimoje, tiek dabartinėje partnerystėje. Tartis – tai sugebėti pasakyti savo lūkesčius, norus, nuostatas ir atidžiai išklausyti kitą, suvokiant, kad mudviejų interesai ir poreikiai vienodai svarbūs, ir po to jau derinti tuos mūsų interesus. Deja, dažnai nelabai ką patys išsakome, tikėdamiesi, kad kitas ir taip supras, pajus, ir tai gali atrodyti svarbiausia santykyje – kad kitas be žodžių suprastų, prisitaikytų, o gal net pats užbėgtų už akių ir pasiūlytų tai, ko man labiausiai reikia. Kita dažna bėda, kad daugiau ar mažiau kažką išsakę apie save, nors ir nelabai aiškiai, negirdime kito – dažniau tariamės išgirdę. Tuomet ir atostogauti išvykstame turėdami tik labai bendras gaires – kur važiuojame, kiek laiko keliausime ar ilsėsimės, kur gyvensime, kiek pinigų turime. Tačiau apie kiekvieno gilesnius lūkesčius ir nepasišnekame, nesusitariame, tada ir kyla nusivylimai, nepasitenkinimas, barniai.
3. Esu skaičiusi teiginį, jog norint, kad santykiai būtų išsaugoti, nežiūrėkite romantinių komedijų, esą taip iš tikrųjų nebūna. Kaip pakomentuotumėte?
Romantiniuose filmuose matome rožinę santykių pusę, dažniausiai – santykių pradžią. Šie filmai linksmina, suteikia vilties, džiugesio, pakelia dvasią, tačiau neturi paskirties mokyti mus bendrauti, tartis, derėtis, prisitaikyti. Kad santykiai būtų išsaugoti, svarbu pirmiausia dirbti su savimi pačiu, sąmoningiau suvokti savo silpnas vietas ir charakterio kampus, kad galėtume juos gludinti. Ir nepavargti kalbėtis, bet taip, kad girdėtumėte vienas kitą.
4. Ar moterims svarbiau išlaikyti santykius, jei taip tai kodėl? Ar verta aukotis?
Moterys tradiciškai gal skiria daugiau reikšmės santykiams negu pasiekimams, geriau susigaudo jausmuose, yra lankstesnės, tačiau daugėja ir tokių vyrų. Analitinėje psichologijoje kalbame apie psichikoje labiau išvystytą jausmų funkciją, kuri leidžia labiau gaudytis emociniuose santykiuose, o kartu juos labiau branginti. Tyrimais nustatyta, kad trys ketvirtadaliai moterų yra labiau išvysčiusios būtent šią savo psichikos funkciją, kai tokių vyrų yra tik vienas ketvirtadalis. Tokias moteriškas moteris traukia labai vyriški vyrai, kurie dažniausiai būna labiau išvystę savo mąstymą ir pojūčius. Vadinasi, susieina priešingybės, kurios ir labai traukia viena kitą, ir kartu gali labai viena kitą erzinti, net siutinti. Ar verta dėl tokių sudėtingų santykių aukotis, kiekviena pora atsako sau vėl ir vėl iš naujo, ir atsako savaip. Vieni vėl ir vėl supranta, kad iš esmės myli vienas kitą, kad be kito gyvenimas atrodytų tuščias ir netekęs prasmės, todėl susitaiko, prisitaiko, nugludina kampus ir gyvena. Kiti nepajėgia surasti to esminio jungiančio dalyko ir nutraukia santykius.
5. Ar verta susipykus nusileisti ir kiek ginčai pateisinami?
Nesiimu vertinti ginčų moraline prasme, tai juk ir nėra psichologo reikalas – greičiau dvasininko ar mokytojo. Pažvelkime į ginčų psichologinę prasmę: ginčas kyla susidūrus bent dviems skirtingoms nuomonėms, poreikiams, interesams. Ar galiu tikėtis, kad vyras galvos ir jaus taip pat kaip aš? Juk jis kitos lyties, turi kitokią psichikos sanklodą, kitokią gyvenimo patirtį, jo kitoks temperamentas ir biologiniai ritmai, galiausiai, kitokia genetika. Tai greičiau būtų stebuklas, jei jis galvotų ir jaustų lygiai taip pat, kaip aš. Jei pradėtume bendrauti su tokia nuostata, ginčą išgyventi būtų žymiai lengviau, o kiekvieną nuomonės sutapimą žymiai daugiau vertintumėme.
6. Sako, moteriai verčiau nusileisti, būti protingai. Kaip būti protingai ir kad nenukentėtų tavo ambicijos?
Esu girdėjusi ir priešingų įsitikinimų: kad moteris niekad neturi nusileisti, nes atsidurs po vyro padu. Bet visi šie klausimai kyla mąstant apie santykius kaip apie kovos lauką, kuriame siekiama valdžios, galios, kontrolės, atviros arba paslėptos. Siekiama savų tikslų, o santykis tampa dar viena priemone jiems pasiekti. Tačiau labiausiai praturtina ir augina toks santykis, kuriame susitinka lygiaverčiai ir vienas kitą gerbiantys vyras ir moteris. Jame atvirai kalbamasi ir susitariama, ir nereikia žaisti manipuliacinių žaidimų, nes jie neteikia jokio džiaugsmo, manau, ir jokios prasmės.
7. Ar mylintys žmonės pykstasi ir greičiau atleidžia, o gal, atvirkščiai – ilgiau laiko nuoskaudas?
Pyktis – natūrali emocinė reakcija į pažeistas ribas, viena bazinių žmogaus emocijų, kurią kartas nuo karto jaučiame visi. Tačiau ne visi leidžiame sau patirti tą emociją, nes mums atrodo, kad tai negražu, tai pavojinga, nes mūsų piktų gali niekas nebemylėti. Tokiu atveju pyktį išstumiame ir sąmoningai jo nebejaučiame, o išstumtas pyktis virsta mūsų kūno simptomais, skausmais, jis susijęs ir su prislėgta nuotaika, kuri užsitęsusi virsta depresija. Kitas kraštutinumas – pyktis gali išsilieti ant mažiau pavojingų objektų: naminių gyvūnų, vaikų, paštininkų ar apklausų atlikėjų. Beje, iškrauti pyktį ant silpnesniojo vienodai mėgsta daryti tiek vyrai, tiek moterys. Mes supainiojame pykčio įsisąmoninimą su pykčio išraiška – tai ypatingai paplitusi klaida. Tuo tarpu brandus žmogus gali sau pripažinti net ir nemalonius jausmus ir stengiasi su jais sąmoningai dirbti, o ne išlieti juos tokius stiprius ir tokiu būdu, kaip jam diktuoja impulsas. Mylintys brandūs žmonės iš tiesų pykstasi atvirai, o ne slaptai griežia vienas ant kito dantį ar apkalba vienas kitą. Tačiau pykstasi civilizuotai, be necenzūrinių žodžių, ir be kaltinimų dėl sugadinto viso gyvenimo, ir negąsdindami vienas kito savižudybe ar nužudymu, be fizinio smurto. Tiesiog vienas gali pasakyti kitam, kas kelia pyktį jo elgesyje, paprašyti elgtis kitaip, susitarti dėl to. Jei ir apšaukia kitą, tai vėliau gali atsiprašyti ir abu gali susitaikyti.
9. Ar įmanoma išvengti konfliktų per atostogas apskritai? Jei ne tai ką daryti kad jie kuo greičiau užsimirštų?
Jei pora nuolat konfliktuoja, vargu ar galima tikėtis visiškai taikiai praleisti atostogas. Kaip jau minėjau, niekur nuo savo vidinių kompleksų negalime pabėgti, juos vežamės kartu, juos vežasi ir mūsų išrinktasis. Tačiau pažindami vienas kitą galime iš anksto pasiruošti jautrioms situacijoms ir sutarti kaip mes tada elgsimės, nusiteikti ramiai į jas reaguoti. Kiek įmanoma stenkimės pasikalbėti, ko kiekvienas tikisi iš atostogų ir jau jas planuodami užbėkime nepasitenkinimui už akių. Kuo daugiau bus aiškumo, kuo daugiau iš anksto derinsime interesus, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks atostogauti darniau. Kilus konfliktui svarbu jo neužauginti iki kulminacijos, kad būtų lengviau jį išspręsti, o paskui svarbu atšvęsti jo išsprendimą. Kartais tik ginčuose gimsta tiesa, gimsta trečia galimybė, kurios nei vienas nesitikėjome atrasti, žiūrėdami tik iš savo bokšto.
Straipsnis buvo skelbtas žurnale „Sveikas žmogus“.