– Ar tebelaikote save vilniete, tik apsisprendusia gyventi toli nuo Vilniaus esančiame vienkiemyje, ar…
– Net negaliu atsakyti, ar ir kiek buvau vilnietė, o kiek – nedidelio kaimelio gyventoja, nes kiekvieną vaikystės ir paauglystės vasarą apsigyvendavau kaime pas senelius, ten prabėgo gražiausios gyvenimo dienos. Gyventi ten man patiko labiau nei Vilniuje, nors miestą mylėjau ir tebemyliu, jo pasiilgdavau ir tebepasiilgstu. Man svarbiau šaknys, o ne gimimo vieta. Nors gimiau, augau ir dabar vėl gyvenu Aukštaitijoje, esu pusiau žemaitė, pusiau dzūkė. Kartais pajuokauju: jeigu dar ir mano vyras būtų ne žemaitis, o suvalkietis, galėčiau girtis, kad vienoje Aukštaitijos sodyboje yra visai „tobulas garnitūras“…
– Vis dėlto kodėl Jūs, gimusi 1977 m., teatrologės specialybę įgijusi, sėkmingai darbavusis sostinėje, jos spaudoje ir, kaip prieš pokalbį sakėte, kadaise nepraleisdavusi beveik nė vieno naujo spektaklio, pasirinkote gyvenimą toli nuo miestų, be teatro – juk teatruose beveik niekada nebesilankote? Kodėl Jūs, populiarios grupės „Elektra“ įkūrėja ir dainininkė, dainavusi šimtuose koncertų, įrašiusi kelias kompaktines plokšteles (Jūsų dainas iki šiol transliuoja radijo stotys), pabėgote iš sostinės, atsisakėte viešos muzikinės veiklos, karjeros, gerbėjų auditorijos?
– Ateina laikas, kai, nori ar nenori, subręsti. Man dabar mano praeities gyvenimas – klaidžiojimas klystkeliais… Esu nuoširdžiai dėkinga Lietuvos muzikos akademijos profesoriams, dėstytojams, teatro aktoriams ir režisieriams, davusiems tikrai daug neįkainojamų pamokų, supažindinusiems su išties spalvinga teatro meno sfera… ir dar spalvingesniais jo užkulisiais (juokiasi)… Esu dėkinga tėvui, jau vaikystėje padėjusiam išmokti klausytis muzikos garsų, groti, dainuoti. Esu dėkinga draugams, įvedusiems į popmuzikos pasaulį… Bet jau tikrai gerai žinau: popmuzikos pasaulis – ne mano pasaulis. Buvau jauna, todėl ir įsėdau ne į savo vežimą. Nei teatro, nei apskritai ko nors kritika, aprašinėjimai, nei kita praeities veikla (ne tik koncertai, bet ir darbas spaudoje ar, tarkim, Europos parke, televizijoje) neatitiko mano „sielos santvarkos“. Todėl visada norėjosi kažko kito, norėjosi ieškoti kažko, kas būtų nauja, o gal greičiau – to, ką seniai buvau apčiuopusi… Turbūt todėl nuolat grįždavau prie vaikystės svajų.
– O kodėl gyventi pasirinkote Aukštaitiją?
– Panevėžio rajone mudu su vyru atsidūrėme atsitiktinai ir neatsitiktinai – kuo ilgiau čia gyvename, tuo aiškiau suvokiame… Tėvas Stanislovas sugundė ir suviliojo (juokiasi)… Mano vyrą Liną Bukauską, religijotyrininką, etnologą, su Tėvu Stanislovu daugelį metų siejo artima bičiulystė. Gal kad per panašias prizmes žvelgė į pasaulį, siekė, ieškojo panašių dalykų. Abu svaigo ir dėl senienų, rinko jas, „gydė“. Be to, Tėvas Stanislovas buvo jo – tiesiogine prasme – dvasinis tėvas, jo nuodėmklausys, patarėjas ir vadovas gyvenimo kelionėje. Linas, darbuodamasis įvairiuose kultūriniuose, religiniuose leidiniuose, leidyklose redaktoriumi, konsultantu, nemažai apie jį rašė spaudoje, internete, parengė ir išleido kelias knygas, redagavo ir paskelbė ne vieną Tėvo Stanislovo tekstą, vertimų… Galbūt todėl, kad gerai pažinojo Liną, pamokslų, vertimų rankraščius Tėvelis padovanojo jam, leido redaguoti, publikuoti. Beje, dar daug tų tekstų guli rašomojo stalo stalčiuose ir laukia savojo laiko…
Nieko šiame pasaulyje nėra atsitiktinio, „šiaip“. Mūsų žemaitiškos šaknys ypač gajos, todėl savo namų pirmiausia pradėjome ieškoti (ir ilgai ieškojome) Žemaitijoje, o dabartinė mūsų sodyba Aukštaitijoje, Paberžėje, po visų nesėkmingų klajonių, kaip dabar atrodo, pati – žinoma, ne be Tėvo Stanislovo pagalbos – susirado ir prisišaukė mus… Tik tuomet man galutinai paaiškėjo: jei ko nors nori, reikia labai to norėti, svajoti apie tai ir, kiek dvasios jėgos leidžia, to siekti… Aišku, nepamirštant, kad tie norai turi būti kiek įmanoma išskaistinti, švarūs. Tada gauni ne tik tai, ko siekei, ieškojai. Pirmiausia, anot vieno filosofo, sulauki „magaryčių“ – to, kas šią akimirką ar šituo gyvenimo laikotarpiu yra ar bus reikalingiausia, tau tinkamiausia. Kartais tai priimame kaip patikrinimą, išbandymą ir tik kartais – kaip dovaną, deja, dar neatpažintą. Todėl dažnai, net jei ir atsiduodi kažkam, regisi – nieko nelaimėjai, o atsipeikėji tik tada, kai pamatai, kad viskas, ko norėjai, jau seniai lyg dangiškoji mana pripildė tavo kraitę…
Gyvenimas – ne teatras. Jame nieko neįmanoma surežisuoti, negali apsimesti esanti ne tas, kas esi, išties negali būti kažkuo kitu. Gali būti tik savimi. Kaukės nepagelbės – anksčiau ar vėliau jos susidėvi, ir pasirodo „visa tavo grožė“, pasirodai, kas, koks tu esi… O būti savimi, be to, turėti tikslą, gyventi Dievo garbei ir žmonių labui – turbūt sunkiausias visų laikų uždavinys, ypač dabarties žmogui, pirmiausia – didmiesčio gyventojui, kurį iš visų pusių spaudžia stereotipai, šabloniniai modeliai, kaip reikia gyventi, ką studijuoti, kur dirbti, ką mėgti, mylėti, kaip rengtis, ką valgyti, ką skaityti, netgi – apie ką ir kaip mąstyti.
Ar lengva man buvo suktis tame kaukių, be perstojo klonuojamų kažkieno aprobuotų formų, trafaretų pasaulyje, kažkieno įrėmintoje erdvėje, ar – galų gale – lengva buvo išsitekti ribotų kvadratinių metrų bute?.. Buvo sunku: trūko oro, erdvės. Ir nesvarbu, kad buvau „viešas žmogus“, gyvenantis „viešą gyvenimą“ – mane vis tiek traukė nepopuliarūs dalykai: vienuma, tyla, laukų platumos, vaisius brandinantys arimai, miškai miškeliai ir žolynai, malda vienumoje ir tyloje… Kai susipažinau su Linu ir kai pradėjome bendrauti, ėmė aiškėti – kažkas keisis. Neilgai trukus – bent taip man rodos – įvyko ilgai lauktas stebuklas… Pabėgti iš miesto ir gyventi bei darbuotis gamtoje, kaimiškoje lietuviškoje sodyboje buvo ir mano, ir Lino dar vaikystėje užgimusios svajonės. Todėl atsiradus tinkamoms aplinkybėms atsidavėm toms svajonėms.
– Pagaliau radote, ko ieškojote?
– Sodyboje galiausiai viską radau! Žengi per namo slenkstį – visur augalija, visa gyva, alsuoja, byloja subtilia spalvų, formų, kvapų kalba. Kiekvienas augalėlis unikalus, nepakartojamas ir – didžiausias stebuklas – kiekvienas gali padėti žmogui geriau jaustis, būti geresniam, gražesniam (ne tik fiziškai), gražiau ir ilgiau gyventi. O gyveni labai gražioje neaprėpiamų erdvių gamtoje. Tai paties Dievo mums duoti vaistai – visomis prasmėmis…
Galiausiai sodyboje galėjau užsiimti ir pamėgtu darbu – žolininkavimu. Lyg ir išsipildė dar viena vaikystės svajonė – užaugusi norėjau tapti arba gydytoja, arba vaistininke. Viską iš dalies sujaukė tai, kad nesisekė tikslieji mokslai, į universitetą stoti neišdrįsau. Be to, atsirado kitų pomėgių, it magnetas traukė menų – muzikos, dailės – pasaulis…
Vaistažoles rinkau nuo pat mažumės. Džiovinau jas ir kaip stebuklingus vaistus brukdavau giminėms bei visiems, su kuo susipažindavau – ir kam reikia, ir kam nereikia… Tais laikais, prisimenate, gydymu žolėmis nedaugelis domėjosi, todėl „pacientai“ tik atlaidžiai šypsodavosi ir mane vadindavo „žoline boba“. Netgi ir mano močiutė dzūkė. O žoliavimo pomėgį, malonumą rinkti žoles nežinau, iš kur paveldėjau. Visi klausinėja: „Gal iš močiutės?“ Galbūt. Tik greičiau iš kitos močiutės, žemaitės. Bet ji mirė sulaukusi vos dvidešimt ketverių metų, nespėjusi atsiskleisti, visus talentus išsinešusi su savimi, o žemėje palikusi vyrą ir mažus vaikus, kurie, net jei ir būtų to siekę, neturėjo galimybės tikrai ją pažinti…
– Dabar gydymasis žolelėmis tapo labai populiarus.
– Taip. Ir juo domėsis vis daugiau žmonių. Tai rodo vis pilnesnės salės, kai apie gydymąsi vaistiniais augalais paskaitas skaito žolininkai, farmacininkai. Tai atspindi ir vaistinių augalų paklausos didėjimas. Sakau tai, nes ir iš savo patirties žinau. Tiesa, sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Tik iš dalies sutinku: dabar, kai apie vaistažolininkystę skaitau paskaitas, publikuoju straipsnius, rengiu seminarus, jau netgi ir giminaičiai, tiesa, nedrąsiai, paklausia vieno ar kito patarimo (juokiasi).
– Esate ir tautodailininkė. Panevėžio krašto muziejaus surengta Jūsų šiaudinių sodų paroda „Sesė sodų sodina“ sulaukė daug gražių atgarsių. Vis dėlto negalite nieko nekurti?
– Turbūt kitaip negaliu… Visada ką nors darau. Ypač nuolat niežti rankos ką nors knebinėti, krapštyti, narstyti. Visada jaučiu poreikį iš nieko padaryti kažką – poreikį kurti. Kadaise dėl šios priežasties buvau pasirinkusi gitaros mokyklą. Dėl to iš popieriaus karpau karpinius, siuvinėju, aišku, rišu šiaudinius sodus… Gal todėl tik rankomis smulkinu vaistažoles – tai taip pat kūryba…
O dar kasdienis darbas pamėginti sodyboje pastatyti (kažkas šitą sumanymą taip pavadino) „Nojaus arką“, tiksliau – sukurti tam tikrą mikrokosmą, kur būtų siekiama gyventi remiantis kertiniais buvimo žemėje principais, išsilaisvinus, atsiskleidus ir išsiskleidus… Pro Deo et Patria. Ir tas „laivas“ skiriamas ne tik mudviem, bendraminčiams, draugams, bet ir visiems, kurie blaškosi trokšdami palikti Hado valdomą pasaulį, visiems… Beje, jau iš dalies sutvarkytos erdvės naudojamos savišvietai ir švietimui, seminarams, susikaupimui, atokvėpiui, maldai… Taigi ir tai yra ne kas kita, o kūryba. Ir dar daugiau – kūryba, kad ir toliau būtų galima kurti…
– Ar tik nesvajojate išgelbėti pasaulį?
– Yra sakoma: mėgink – Dievo padedamas – pats gelbėtis, tada to gal sieks ir tūkstančiai šalia tavęs esančių… Patikslinsiu – niekada nesvajojome, nesvajojame, nesvajosime ir nemėginsime gelbėti pasaulį. Pasaulis per Kristaus mirtį ant Kryžiaus kartą ir visiems laikams buvo išgelbėtas prieš daugiau nei du tūkstančius metų. Mums duota laisvė pasirinkti, apsispręsti – tai priimti ar ne …
– Grįžkime prie Jūsų sodų – juk už juos buvote priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą? Šiaudų sodų, šio paprotinio liaudies meno, kūrėjų Lietuvoje nėra daug – vos kelios moterys.
– Nes iš to, kaip sakoma, jokio biznio. Tam, kad surištum sodą, tenka pasidarbuoti kartais ir mėnesį. Pavyzdžiui, paprasčiausiam sodui, sudarytam iš keliasdešimties tuščiavidurių rombų, reikia kelių šimtų šiaudelių, o pilnaviduriams sodams tenka pasiruošti kelis ar net keliolika tūkstančių šiaudelių ir iš jų suverti bei sukomponuoti kartais šimtus geometrinių formų. Jei nori, kad sodas būtų ne šiaip šiaudų vėrinys, reikia daug darbo ir kantrybės, o baigtas kūrinys būna toks trapus ir laikinas, kad dauguma meistrų tiesiog nemato prasmės gaišti laiką. Be to, manau, kad tam reikia pašaukimo. Sodus ir jų rišimo malonumą radau neatsitiktinai. Vieną sykį stebėdama liūliuojantį kaimyno kviečių lauką kažkokios jėgos pastūmėta neatsispyriau norui ir prisiskyniau glėbelį. Parbėgusi namo iš tų kviečių šiaudų neatsikvėpdama surišau savo pirmąjį sodą. Kaip surišti pagrindinę jo formą, prisiminiau iš darbų pamokų pirmose klasėse. Nors tas sodas buvo kreivas šleivas, kūrimo aktas taip pakerėjo, kad kaimyno kviečiuose ėmiau lankytis vis dažniau. Vėliau, išmokusi visokiausių gudrybių, sodus narsčiau ir iš rugių, avižų, netgi miežių šiaudų, smilgų, nendrių.
– Kas Jums yra šiaudų sodas, ką duoda tokia kūryba?
– Man sodo kūrimas yra kažkokia mistika, tam tikra prasme – ir apeiga, ir meditacija. Daug man davė ir duoda tie sodai. Juos rišdama daug ką permąsčiau, suvokiau, iš naujo įvertinau… Juk nėrinys, vadinamas sodu, – tai prarastojo Rojaus simbolis ir dangaus Sodo įvaizdis, nesutartinis ženklas. Sąvoka „sodas“ reiškia vietą, kurioje augantys veisliniai vaismedžiai yra laukinės gamtos priešybė. Taigi šiaudiniame sode regime sukultūrintą gamtą, atspindinčią dieviškąją visatos tvarką. Tad sodas yra ir dangiškojo Sodo įvaizdis – jame teka stebuklingoji Upė, jo medžiuose paukšteliai šneka(si), jame žydi gėlės ir byra uogos…
Be to, sodas – universalus, pasaulyje žinomas Gyvybės medžio, taigi ir tvarkingos Visatos visumos, simbolis, kuriame susikerta žemės, erdvės ir dangaus sferos, praeitis, dabartis ir ateitis. Neatsitiktinai lietuviai sodus kabindavo palubėje ne tik per vestuves, bet ir per Kalėdas bei Velykas – jie primena ir žmogaus buvimo žemėje tikslą, gyvenimo pradžią, augimą, kilimą dangop ir gyvenimą amžinybėje…
Apie sodą galima daug kalbėti, bet kad ir kitų jau daug prikalbėta, prirašyta. Tik pasakysiu – mūsų tautos menas, kurio viena gražiausių puošmenų yra šiaudų sodai, seniai tapo natūralia mudviejų su vyru buities / būties ČIA dalimi. Jie pas mus kabo visose patalpose – kaip priminimas, ženklas, žodis… Apie šią unikalią liaudies meno šaką stengiuosi surinkti kuo daugiau medžiagos, kad ir kitiems kuo išsamiau galėčiau papasakoti apie sodų simboliką, reikšmę, prasmę bei užkrėsti metafizinės sodininkystės virusu.
Jaučiu pagarbą ir susižavėjimą Jūsų pinamais Sodais. Linkęs nesutikti su mintimi kad “Sodo įvaizdis nesutartinis ženklas”
Pats esu girdėjęs prof. Tumėną, o jis ženklų ir simbolių žinovas tautiniuose audimo pynimo raštuose,sakant kitaip. Jis
patyrinėjęs Sodus mano,kad Sodas tai archetipinis baltiškas, pagoniškas simbolis reiškiantis idealią tvarką, nurodančią į
mūsų Dievų ir Deivių veikimą. Aš pats manau kad Sodas kaip archetipinis religinis ženklas galėtų dalyvauti prie aukurų
kai mes atliekame apeigas Dievams ir Deivėms.
Viskas tvarkoje.
Sodas sau,
apeigų atlikimas sau,
dalyvavimas (prie aukurų) t.p. sau,
tvarką atliepiantys žymenys (simb.) sau
– t.y. savo ruožtu,
sava reikšme
yra vertingi, išskirtiniai,
kad ir sąveikoje – būties ir dieviškumo vartuose
(angoje, – kaip vienas išminčių išminčius savas dukras
pratinęs tart-vadint Nemuno atkrantėse…).
Tvarka.
To idelo atspindys,
ta trapiai galinga sodo erdvė-sandara yra
mūsų; mūsų raiška, patirtis, galių palaikymas
APVALANT ir IŠLAIKANT
(ką, kaip, per ir nuo…
tai jau kožnam į potyrį
įeit tik asmeniškai).
Ar esi,
ar esi tik (prie),
ar esu su,
ar būni (dalyvis… Dalimi),
– siek ir rasi.
Tuo dalinamės.
Ir sodų globa.