JAV valstybės sekretoriaus Marko Rubijo (Marco Rubio) kalba Miuncheno saugumo konferencijoje. Viešbutis „Hotel Bayerischer Hof“, Miunchenas, Vokietija. 2026 m. vasario 14 d.
Labai ačiū. Šiandien mes susirinkome čia kaip istorinės sąjungos nariai, sąjungos, kuri išgelbėjo ir pakeitė pasaulį. Kai ši konferencija prasidėjo 1963 metais, ji vyko valstybėje – iš tikrųjų, ji vyko žemyne – kuris buvo susiskaldęs pats prieš save. Riba tarp komunizmo ir laisvės ėjo per pačią Vokietijos širdį. Pirmosios Berlyno sienos spygliuotos vielos užtvaros buvo iškeltos vos prieš dvejus metus.
Ir likus vos keliems mėnesiams iki tos pirmosios konferencijos, prieš mūsų pirmtakams pirmą kartą susitinkant čia, Miunchene, Kubos raketų krizė buvo atvedusi pasaulį prie branduolinio sunaikinimo slenksčio. Net ir tuomet, kai Antrojo pasaulinio karo prisiminimas dar degė gyvas amerikiečių ir europiečių atmintyje, mes atsidūrėmenaujos pasaulinės katastrofos akivaizdoje – tokios, kuri galėjo atnešti dar neregėto masto sunaikinimą, apokaliptiškesnį ir galutinį nei bet kas anksčiau žmonijos istorijoje.
Tuo metu, kai vyko tas pirmasis susitikimas, sovietinis komunizmas žygiavo pirmyn. Tūkstančiai metų Vakarų civilizacijos kabėjo ant plauko. Tuo metu pergalė buvo toli gražu neužtikrinta. Tačiau mus vedė bendras tikslas. Mes buvome vieningi ne tik dėl to, prieš ką kovojome; mes buvome vieningi dėl to, už ką kovojome. Ir kartu Europa ir Amerika nugalėjo, ir žemynas buvo atstatytas. Mūsų žmonės suklestėjo. Laikui bėgant, Rytų ir Vakarų blokai susivienijo. Civilizacija vėl tapo vientisa.
Ta liūdnai pagarsėjusi siena, kuri buvo perskėlusi šią tautą į dvi dalis, griuvo, ir kartu su ja – blogio imperija, ir Rytai bei Vakarai vėl tapo viena. Tačiau šios pergalės euforija atvedė mus prie pavojingos iliuzijos: kad mes įžengėme, cituoju, „į istorijos pabaigą“; kad kiekviena valstybė dabar taps liberalia demokratija; kad ryšiai, sukurti prekybos ir komercijos, dabar pakeis tautiškumą; kad taisyklėmis grindžiama pasaulinė tvarka – pernelyg dažnai vartojamas terminas – dabar pakeis nacionalinį interesą; ir kad nuo šiol gyvensime pasaulyje be sienų, kuriame kiekvienas taps pasaulio piliečiu.
Tai buvo kvaila idėja, kuri ignoravo ir žmogaus prigimtį, ir ignoravo daugiau nei 5 000 metų rašytos žmonijos istorijos pamokas.
Ir tai mums brangiai kainavo. Šios iliuzijos vedini mes priėmėme dogmatišką laisvos ir nevaržomos prekybos viziją, net tuo metu, kai kai kurios valstybės saugojo savo ekonomikas ir subsidijavo savo bendroves tam, kad sistemingai silpnintų mūsiškes – uždarydamos mūsų gamyklas, sukeldamos ištisų mūsų visuomenės dalių deindustrializaciją, iškeldamos milijonus darbininkų ir vidurinės klasės darbo vietų į užsienį ir atiduodamos kontrolę mūsų kritinėms tiekimo grandinėms tiek priešininkams, tiek konkurentams.
Mes vis dažniau perdavinėjome savo suverenitetą tarptautinėms institucijoms tuo metu, kai daugelis valstybių investavo į milžiniškas socialinės gerovės sistemas, aukodamos gebėjimą gintis. Tai vyko net tada, kai kitos šalys vykdė sparčiausią karinį stiprinimą visoje žmonijos istorijoje ir nedvejodamos naudojo kietąją galią savo interesams įgyvendinti.
Siekdami pataikauti klimato kultui, mes primetėme sau energetikos politiką, kuri skurdina mūsų žmones, net kai mūsų konkurentai išnaudoja naftą ir anglį, ir gamtines dujas, ir viską kita – ne tik tam, kad aprūpintų savo ekonomikas energija, bet ir tam, kad tai naudotų kaip spaudimo priemonę prieš mus pačius.
Ir siekdami pasaulio be sienų, mes atvėrėme savo duris beprecedentei masinės migracijos bangai, kuri kelia grėsmę mūsų visuomenių sanglaudai, mūsų kultūros tęstinumui ir mūsų tautų ateičiai.
Mes šias klaidas padarėme kartu, ir dabar kartu esame skolingi savo žmonėms – pripažinti faktus, susidurti su realybe ir judėti pirmyn, atstatant tai, kas buvo susilpninta.
Vadovaujant prezidentui Donaldui Trampui, Jungtinės Amerikos Valstijos dar kartą imsis atsinaujinimo ir atkūrimo užduoties, vedamos ateities vizijos, tokios pat didžios, tokios pat suverenios ir tokios pat gyvybingos kaip mūsų civilizacijos praeitis. Ir nors, jei reikės, esame pasirengę tai daryti vieni, mūsų pasirinkimas ir mūsų viltis yra tai daryti kartu su jumis, mūsų draugais čia Europoje.
Jungtinės Valstijos ir Europa priklauso viena kitai. Amerika buvo įkurta prieš 250 metų, tačiau jos šaknys šiame žemyne siekia daug senesnius laikus. Žmonės, kurie apgyvendino ir kūrė mano gimtąją šalį, atvyko į mūsų krantus nešdamiesi savo protėvių prisiminimus, tradicijas ir krikščionišką tikėjimą kaip šventą paveldą – nenutrūkstamą ryšį tarp senojo ir naujojo pasaulio.
Mes esame vienos civilizacijos dalis – Vakarų civilizacijos. Mes esame susaistyti vieni su kitais giliausiais ryšiais, kokius tik gali dalytis tautos, suformuotais šimtmečių bendros istorijos, krikščioniško tikėjimo, kultūros, paveldo, kalbos, kilmės ir aukų, kurias mūsų protėviai kartu sudėjo už bendrą civilizaciją, kurios paveldėtojais tapome.
Ir todėl mes, amerikiečiai, kartais galime pasirodyti šiek tiek tiesmuki ir skubūs savo patarimuose. Štai kodėl prezidentas Trampas reikalauja rimtumo ir abipusiškumo iš mūsų draugų čia Europoje. Priežastis, mano bičiuliai, yra ta, kad mums giliai rūpi. Mums giliai rūpi jūsų ateitis ir mūsų ateitis. Ir jei kartais mes nesutariame, mūsų nesutarimai kyla iš gilaus susirūpinimo dėl Europos, su kuria mes esame susiję – ne tik ekonomiškai, ne tik kariniu požiūriu.
Mes esame susiję dvasiškai ir mes esame susiję kultūriškai. Mes norime, kad Europa būtų stipri. Mes tikime, kad Europa privalo išlikti, nes du didieji praėjusio šimtmečio karai mums yra nuolatinis istorijos priminimas, kad galiausiai mūsų likimas yra ir visada bus susijęs su jūsų likimu, nes mes žinome – (plojimai) – nes mes žinome, kad Europos likimas niekada nebus mums nesvarbus.
Nacionalinis saugumas, apie kurį ši konferencija daugiausia ir kalba, nėra vien techninių klausimų rinkinys – kiek mes skiriame gynybai, kur ir kaip ją dislokuojame; tai svarbūs klausimai. Jie yra svarbūs. Tačiau jie nėra esminiai.
Esminis klausimas, į kurį turime atsakyti pačioje pradžioje, yra toks: ką tiksliai mes giname, nes kariuomenės nekovoja už abstrakcijas. Kariuomenės kovoja už žmones; kariuomenės kovoja už tautą. Kariuomenės kovoja už gyvenimo būdą. Ir būtent tai mes giname: didžią civilizaciją, kuri turi visas priežastis didžiuotis savo istorija, būti pasitikinti savo ateitimi ir siekti visada būti savo ekonominio ir politinio likimo šeimininke.
Būtent čia, Europoje, gimė idėjos, pasėjusios laisvės sėklas, kurios pakeitė pasaulį. Būtent čia, Europoje, pasaulis gavo teisės viršenybę, universitetus ir mokslo revoliuciją. Būtent šis žemynas pagimdė Mocarto ir Bethoveno, Dantės ir Šekspyro, Mikelandželo ir Leonardo da Vinčio, „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ genijų. Ir būtent čia Siksto koplyčios iškilūs skliautai ir didingos Kelno katedros smailės liudija ne tik mūsų praeities didybę ar tikėjimą Dievu, kuris įkvėpė šiuos stebuklus.
Jie pranašauja stebuklus, kurie mūsų laukia ateityje. Tačiau tik tuo atveju, jei mes be atsiprašinėjimų pripažinsime savo paveldą ir didžiuosimės šiuo bendru palikimu, galėsime kartu pradėti darbą – įsivaizduoti ir formuoti savo ekonominę ir politinę ateitį.
Deindustrializacija nebuvo neišvengiama. Tai buvo sąmoningas politinis pasirinkimas, dešimtmečius trukęs ekonominis procesas, kuris atėmė iš mūsų tautų jų turtą, jų gamybinį pajėgumą ir jų nepriklausomybę. Ir mūsų tiekimo grandinių suvereniteto praradimas nebuvo klestinčios ir sveikos pasaulinės prekybos sistemos pasekmė.
Tai buvo kvailas, bet savanoriškas mūsų ekonomikos pertvarkymas, kuris padarė mus priklausomus nuo kitų dėl mūsų poreikių ir pavojingai pažeidžiamus krizės akivaizdoje.
Masinė migracija nėra ir nebuvo kokia nors kraštutinė ar menkareikšmė tema. Tai buvo ir tebėra krizė, kuri transformuoja ir destabilizuoja visuomenes visame Vakarų pasaulyje.
Kartu mes galime reindustrializuoti savo ekonomikas ir atkurti gebėjimą ginti savo žmones. Tačiau šios naujos sąjungos darbas neturėtų būti sutelktas vien tik į karinį bendradarbiavimą ir į praeities pramonės atgavimą. Jis taip pat turėtų būti sutelktas į mūsų bendrų interesų ir naujų horizontų plėtrą, išlaisvinant mūsų išradingumą, mūsų kūrybiškumą ir mūsų dinamišką dvasią, kad sukurtume naują Vakarų šimtmetį.
Komercinės kosminės kelionės ir pažangus dirbtinis intelektas; pramonės automatizacija ir lanksti gamyba; Vakarų tiekimo grandinės kūrimas kritiniams mineralams, kuri nebūtų pažeidžiama kitų galių šantažui; ir vieningos pastangos konkuruoti dėl rinkos dalies pasaulio Pietų ekonomikose. Kartu mes galime ne tik susigrąžinti kontrolę savo pramonėse ir savo tiekimo grandinėse – mes galime klestėti tose srityse, kurios apibrėš XXI amžių.
Tačiau mes taip pat privalome atgauti savo nacionalinių sienų kontrolę. Kontroliuoti, kas ir kiek žmonių patenka į mūsų šalis, nėra ksenofobijos išraiška. Tai nėra neapykanta. Tai yra esminis nacionalinio suvereniteto veiksmas. O nesugebėjimas to padaryti yra ne tik vienos iš mūsų pačių pagrindinių pareigų savo žmonėms atsisakymas. Tai yra neatidėliotina grėsmė mūsų visuomenių audiniui ir pačios mūsų civilizacijos išlikimui.
Ir galiausiai, mes negalime vadinamosios pasaulinės tvarkos toliau kelti aukščiau gyvybinių mūsų žmonių ir mūsų tautų interesų. Mums nereikia atsisakyti tarptautinio bendradarbiavimo sistemos, kurią patys sukūrėme, ir mums nereikia išardyti pasaulinių institucijų tos senosios tvarkos, kurią kartu pastatėme. Tačiau jos turi būti reformuotos. Jos turi būti atstatytos.
Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos vis dar turi didžiulį potencialą būti gėrio įrankiu pasaulyje. Tačiau mes negalime ignoruoti fakto, kad šiandien, svarbiausiais mums klausimais, jos neturi atsakymų ir beveik neatlieka jokio vaidmens. Jos negalėjo išspręsti karo Gazoje. Vietoje to, tai buvo Amerikos lyderystė, kuri išlaisvino belaisvius iš barbarų rankų ir pasiekė trapią paliaubų sutartį. Jos neišsprendė karo Ukrainoje. Reikėjo Amerikos lyderystės ir partnerystės su daugeliu šiandien čia esančių šalių vien tam, kad abi pusės būtų atvestos prie derybų stalo ieškant vis dar sunkiai pasiekiamos taikos.
Jos buvo bejėgės suvaržyti radikalių šiitų dvasininkų branduolinę programą Teherane. Tam prireikė keturiolikos bombų, tiksliai numestų iš amerikietiškų B-2 bombonešių. Ir jos nesugebėjo spręsti grėsmės mūsų saugumui, kylančios iš narkoteroristinio diktatoriaus Venesueloje. Vietoje to, prireikė Amerikos specialiųjų pajėgų, kad šis bėglys būtų patrauktas atsakomybėn.
Idealiame pasaulyje visos šios problemos ir daugelis kitų būtų išsprendžiamos diplomatų ir griežtų rezoliucijų pagalba. Tačiau mes negyvename idealiame pasaulyje, ir mes negalime toliau leisti tiems, kurie atvirai ir akivaizdžiai grasina mūsų piliečiams ir kelia pavojų pasauliniam stabilumui, slėptis už tarptautinės teisės abstrakcijų, kurias jie patys nuolat pažeidžia.
Tai yra kelias, kuriuo prezidentas Trampas ir Jungtinės Valstijos pasuko. Tai yra kelias, kuriuo mes prašome jūsų čia, Europoje, eiti kartu su mumis. Tai yra kelias, kuriuo mes jau esame ėję kartu anksčiau ir tikimės vėl eiti kartu.
Penkiems šimtmečiams iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vakarai plėtėsi – jų misionieriai, jų piligrimai, jų kareiviai, jų tyrinėtojai plūdo iš savo krantų, kirsdavo vandenynus, apsigyvendavo naujuose žemynuose, kūrė didžiules imperijas, išsidriekusias per visą pasaulį.
Tačiau 1945 metais, pirmą kartą nuo Kolumbo epochos, Vakarai traukėsi. Europa gulėjo griuvėsiuose. Pusė jos gyveno už Geležinės uždangos, o kita pusė atrodė netrukus galinti ją sekti. Didžiosios Vakarų imperijos įžengė į galutinio nuosmukio etapą, kurį paspartino bedievės komunistinės revoliucijos ir antikolonijiniai sukilimai, kurie pakeitė pasaulį ir artimiausiais metais išskleidė raudoną plaktuko ir pjautuvo vėliavą didžiulėse žemėlapio teritorijose.
Tokiame fone, tuomet kaip ir dabar, daugelis pradėjo tikėti, kad Vakarų dominavimo era baigėsi ir kad mūsų ateitis bus tik blankus ir silpnas mūsų praeities atgarsis.
Tačiau kartu mūsų pirmtakai suprato, kad nuosmukis yra pasirinkimas, ir tai buvo pasirinkimas, kurio jie atsisakė.
Tai yra tai, ką mes kartu jau esame padarę anksčiau, ir tai yra tai, ką prezidentas Trampas ir Jungtinės Valstijos nori padaryti dabar, kartu su jumis.
Ir būtent todėl mes nenorime, kad mūsų sąjungininkai būtų silpni, nes tai daro mus silpnesnius. Mes norime sąjungininkų, kurie gali apsiginti patys, kad nė vienas priešininkas niekada nebūtų gundomas išbandyti mūsų bendros galios.
Būtent todėl mes nenorime, kad mūsų sąjungininkai būtų sukaustyti kaltės ir gėdos. Mes norime sąjungininkų, kurie didžiuojasi savo kultūra ir savo paveldu, kurie supranta, kad mes esame tos pačios didžios ir kilnios civilizacijos paveldėtojai, ir kurie kartu su mumis yra pasirengę ir pajėgūs ją ginti.
Ir būtent todėl mes nenorime, kad sąjungininkai teisintų sugedusią status quo padėtį, užuot sąžiningai įvertinę, kas būtina jai ištaisyti, nes mes Amerikoje neturime jokio intereso būti mandagiais ir tvarkingais Vakarų valdomo nuosmukio prižiūrėtojais. Mes nesiekiame atsiskirti, bet siekiame atgaivinti seną draugystę ir atnaujinti didžiausią civilizaciją žmonijos istorijoje.
Tai, ko mes norime, yra atsinaujinusi sąjunga, kuri pripažįsta, kad tai, kas kamuoja mūsų visuomenes, yra ne tik blogų politikos sprendimų rinkinys, bet ir nevilties bei abejingumo negalavimas. Sąjunga – sąjunga, kurios mes norime, yra tokia, kuri nėra paralyžiuota neveikimo dėl baimės – baimės dėl klimato kaitos, baimės dėl karo, baimės dėl technologijų.
Vietoje to mes norime sąjungos, kuri drąsiai veržiasi į ateitį. Ir vienintelė baimė, kurią mes turime, yra baimė dėl gėdos, kad nepaliksime savo tautų didesnių, stipresnių ir turtingesnių savo vaikams.
Sąjunga, pasirengusi ginti savo žmones, saugoti savo interesus ir išsaugoti veikimo laisvę, kuri leidžia mums patiems formuoti savo likimą – ne tokia, kuri egzistuoja tam, kad valdytų pasaulinę gerovės sistemą ir atgailautų už tariamas ankstesnių kartų nuodėmes.
Sąjunga, kuri neleidžia savo galios perduoti kitiems, suvaržyti ar pajungti sistemoms, esančioms už jos kontrolės ribų; tokia, kuri nepriklauso nuo kitų dėl gyvybiškai svarbių savo nacionalinio gyvenimo būtinybių; ir tokia, kuri neapsimeta, kad mūsų gyvenimo būdas yra tik vienas iš daugelio ir kad prieš veikdama turi prašyti leidimo.
Ir svarbiausia – sąjunga, pagrįsta pripažinimu, kad mes, Vakarai, kartu paveldėjome kažką, kas yra unikalus, išskirtinis ir nepakeičiamas dalykas, nes tai, galų gale, yra pati transatlantinio ryšio esmė.
Veikdami kartu tokiu būdu, mes ne tik padėsime atkurti sveiką užsienio politiką. Tai mums sugrąžins aiškesnį savęs suvokimą. Tai mums sugrąžins vietą pasaulyje, ir tai darydami mes atgrasysime ir sulaikysime civilizacijos ištrynimo jėgas, kurios šiandien kelia grėsmę tiek Amerikai, tiek Europai.
Taigi metu, kai antraštės skelbia apie transatlantinės eros pabaigą, tebūnie aišku ir suprantama visiems, kad tai nėra nei mūsų tikslas, nei mūsų noras – nes mums, amerikiečiams, mūsų namai gali būti Vakarų pusrutulyje, tačiau mes visada būsime Europos vaikas. (Plojimai.)
Mūsų istorija prasidėjo nuo italų tyrinėtojo, kurio žygis į didžiąją nežinią, siekiant atrasti naują pasaulį, atnešė krikščionybę į Ameriką – ir tapo legenda, suformavusia mūsų pionieriškos tautos vaizduotę.
Mūsų pirmosios kolonijos buvo įkurtos anglų naujakurių, kuriems esame skolingi ne tik kalbą, kuria kalbame, bet ir visą savo politinę bei teisinę sistemą.
Mūsų pasienio kraštus formavo škotų-airių kilmės žmonės – ta išdidi, tvirta giminė iš Ulsterio kalvų, kuri davė mums Deivį Kroketą ir Marką Tveną ir Teodorą Ruzveltą ir Neilą Armstrongą.
Mūsų didysis Vidurio Vakarų regionas buvo sukurtas vokiečių ūkininkų ir amatininkų, kurie tuščias lygumas pavertė pasauline žemės ūkio galybe – ir, beje, dramatiškai pagerino amerikietiško alaus kokybę. (Juokas.)
Mūsų plėtra į žemyno gilumą sekė prancūzų kailių pirklių ir tyrinėtojų pėdomis, kurių vardai, beje, iki šiol puošia gatvių ir miestų pavadinimus visame Misisipės slėnyje.
Mūsų arkliai, mūsų rančos, mūsų rodeo – visa kaubojaus archetipu tapusi Amerikos Vakarų romantika – gimė Ispanijoje.
Ir mūsų didžiausias ir garsiausias miestas buvo pavadintas Naujasis Amsterdamas prieš tai, kai buvo pavadintas Niujorku.
Ir ar žinote, kad tais metais, kai buvo įkurta mano šalis, Lorencas ir Katalina Geroldi gyveno Kazalėje Monferate, Pjemonto-Sardinijos karalystėje. O Chosė ir Manuela Reina gyveno Sevilijoje, Ispanijoje. Aš nežinau, ką jie, jei išvis ką nors, žinojo apie trylika kolonijų, kurios buvo paskelbusios nepriklausomybę nuo Britų imperijos, tačiau štai kuo aš esu tikras: jie niekada nebūtų galėję įsivaizduoti, kad po 250 metų vienas iš jų tiesioginių palikuonių sugrįš į šį žemyną kaip tos anuomet dar kūdikiškos valstybės vyriausiasis diplomatas. Ir vis dėlto štai aš čia stoviu, ir mano paties istorija primena, kad mūsų istorijos ir mūsų likimai visada bus susiję.
Kartu mes atstatėme sugriautą žemyną po dviejų niokojančių pasaulinių karų. Kai vėl buvome padalyti Geležine uždanga, laisvieji Vakarai susikibo rankomis su drąsiais disidentais, kovojusiais prieš tironiją Rytuose, kad nugalėtų sovietinį komunizmą. Mes kovojome vieni prieš kitus, tada susitaikėme, tada kovojome, tada vėl susitaikėme. Ir mes kraujavome ir mirėme petys į petį mūšio laukuose nuo Kapjongo iki Kandaharo.
Ir aš šiandien esu čia tam, kad aiškiai pasakyčiau, jog Amerika žymi kelią į naują klestėjimo šimtmetį, ir kad dar kartą mes norime tai daryti kartu su jumis, mūsų brangiais sąjungininkais ir mūsų seniausiais draugais. (Plojimai.)
Mes norime tai daryti kartu su jumis, su Europa, kuri didžiuojasi savo paveldu ir savo istorija; su Europa, kuri turi laisvės kūrimo dvasią, kuri siuntė laivus į nepažymėtas jūras ir pagimdė mūsų civilizaciją; su Europa, kuri turi priemones apsiginti ir valią išlikti.
Mes turėtume didžiuotis tuo, ką kartu pasiekėme praėjusiame šimtmetyje, tačiau dabar turime susidurti su naujo šimtmečio galimybėmis ir jas priimti – nes vakar diena baigėsi, ateitis neišvengiama, ir mūsų bendras likimas mūsų laukia. Ačiū. (Plojimai.)
Klausimai ir atsakymai
Klausimas:
Pone sekretoriau, nesu tikras, ar girdėjote palengvėjimo atodūsį šioje salėje, kai ką tik klausėmės to, ką aš interpretuočiau kaip patikinimo, kaip partnerystės žinią. Jūs kalbėjote apie persipynusius santykius tarp Jungtinių Valstijų ir Europos – tai man primena pareiškimus, kuriuos prieš kelis dešimtmečius darė jūsų pirmtakai, kai buvo diskutuojama: ar iš tikrųjų Amerika yra Europos galia? Ar Amerika yra galia Europoje? Dėkojame, kad pasiuntėte šią patikinimo žinią apie mūsų partnerystę.
Tai iš tikrųjų ne pirmas kartas, kai Markas Rubijas yra Miuncheno saugumo konferencijoje – jis čia yra buvęs kelis kartus anksčiau, tačiau tai pirmas kartas, kai jis kalba kaip valstybės sekretorius. Taigi dar kartą dėkojame. Dabar turime tik kelias minutes keliems klausimams, ir, jei galima, mes surinkome klausimus iš auditorijos.
Vienas pagrindinių klausimų vakar ir šiandien, žinoma, tebėra klausimas, kaip spręsti karą Ukrainoje. Daugelis mūsų per diskusijas per pastarąsias 24 valandas išsakė įspūdį, kad rusai – leiskite pasakyti šnekamąja kalba – rusai vilkina laiką, jie iš tikrųjų nėra suinteresuoti prasmingu susitarimu. Nėra jokių ženklų, kad jie būtų pasirengę atsisakyti kurių nors savo maksimalistinių tikslų. Gal galėtumėte mums pateikti savo vertinimą, kur mes esame dabar ir kur, jūsų manymu, galime judėti?
M. Rubijas:
Na, manau, kad šiuo metu situacija yra tokia: klausimai, kurie turi būti sprendžiami siekiant užbaigti šį karą, susiaurėjo. Tai yra gera žinia. Gera žinia yra ta, kad klausimai, su kuriais reikia susidurti norint užbaigti šį karą, susiaurėjo. Bloga žinia yra ta, kad jie susiaurėjo iki pačių sunkiausių klausimų, į kuriuos reikia atsakyti, ir šioje srityje dar reikia atlikti darbą.
Aš girdžiu jūsų pastabą apie tai – atsakymas yra toks: mes nežinome. Mes nežinome, ar rusai rimtai nusiteikę užbaigti karą; jie sako, kad yra – ir kokiomis sąlygomis jie būtų pasirengę tai padaryti ir ar mes galime rasti tokias sąlygas, kurios būtų priimtinos Ukrainai ir kurias Rusija sutiktų priimti. Tačiau mes ir toliau tai tikrinsime.
Tuo tarpu visa kita tęsiasi. Jungtinės Valstijos įvedė papildomas sankcijas Rusijos naftai. Mūsų pokalbiuose su Indija mes gavome jų įsipareigojimą nebepirkti papildomos rusiškos naftos.
Europa ėmėsi savo veiksmų, judėdama pirmyn. „Pearl“ programa tęsiasi, pagal kurią amerikietiška ginkluotė yra parduodama Ukrainos karo pastangoms. Taigi visi šie procesai tęsiasi. Niekas nesustojo tuo laikotarpiu. Taigi šiuo požiūriu nėra jokio laiko vilkinimo.
Ko mes negalime atsakyti – tačiau mes ir toliau tai tikrinsime – yra tai, ar egzistuoja toks rezultatas, su kuriuo Ukraina galėtų gyventi ir kurį Rusija sutiktų priimti. Ir aš pasakyčiau, kad iki šiol tai buvo sunkiai pasiekiama. Mes padarėme pažangą ta prasme, kad pirmą kartą, manau, per daugelį metų, bent jau techniniu lygmeniu, praėjusią savaitę susitiko abiejų pusių kariniai pareigūnai, ir antradienį vėl vyks susitikimai, nors tai gali būti ne ta pati žmonių grupė.
Žiūrėkite, mes ir toliau darysime viską, ką galime, kad atliktume šį vaidmenį – padėtume užbaigti šį karą. Aš nemanau, kad kas nors šioje salėje prieštarautų derybiniam šio karo sprendimui, jeigu sąlygos būtų teisingos ir tvarios. Ir būtent to mes siekiame, ir mes toliau stengsimės tai pasiekti, net jei tuo pat metu tęsiamos visos šios kitos priemonės sankcijų srityje ir taip toliau.
Klausimas:
Labai ačiū. Esu tikras, kad jei turėtume daugiau laiko, būtų daug klausimų apie Ukrainą. Tačiau leiskite man užbaigti klausimu apie visai kitą dalyką. Kitas kalbėtojas čia po kelių minučių bus Kinijos užsienio reikalų ministras. Kai dirbote Senate, pone sekretoriau, žmonės laikė jus savotišku Kinijos „vanagu“.
M. Rubijas:
Taip, laikė.
Klausimas:
Laikė?
M. Rubijas:
Taip.
Klausimas:
Maždaug po dviejų mėnesių įvyks aukščiausiojo lygio susitikimas tarp prezidento Trampo ir prezidento Si Dzinpingo. Pateikite mums savo lūkesčius. Ar esate nusiteikęs optimistiškai? Ar gali būti, cituoju, „sandoris“ su Kinija? Ko jūs tikitės?
M. Rubijas:
Na, pasakyčiau štai ką. Dvi didžiausios pasaulio ekonomikos, dvi iš didžiųjų pasaulio galių, mes turime pareigą su jomis bendrauti ir kalbėtis, ir daugelis jūsų taip pat tai darote dvišaliu pagrindu. Tai būtų geopolitinė neatsakomybė nebūti dialoge su Kinija.
Aš pasakyčiau štai ką: kadangi mes esame dvi didelės valstybės su milžiniškais pasauliniais interesais, mūsų nacionaliniai interesai dažnai nesutaps. Jų nacionaliniai interesai ir mūsų nesutaps, ir mes esame skolingi pasauliui pareigą tai valdyti kiek įmanoma geriau, akivaizdžiai vengiant konflikto – tiek ekonominio, tiek dar blogesnio. Ir tai reiškia, kad mums svarbu palaikyti su jais ryšius šiuo požiūriu.
Srityse, kuriose mūsų interesai sutampa, manau, galime dirbti kartu, kad padarytume teigiamą poveikį pasauliui, ir mes ieškome galimybių tai daryti kartu su jais. Tačiau mes turime turėti santykius su Kinija. Ir bet kuri čia šiandien atstovaujama valstybė turės turėti santykius su Kinija, visada suprasdama, kad niekas, dėl ko mes susitariame, negali vykti mūsų nacionalinio intereso sąskaita.
Ir, atvirai kalbant, mes tikimės, kad Kinija veiks savo nacionalinio intereso pagrindu, kaip ir mes tikimės, kad kiekviena valstybė veiks savo nacionalinio intereso pagrindu. O diplomacijos tikslas yra bandyti suvaldyti tuos momentus, kai mūsų nacionaliniai interesai susikerta, visada tikintis tai padaryti taikiai.
Manau, mes taip pat turime ypatingą pareigą, nes viskas, kas vyksta tarp JAV ir Kinijos prekybos srityje, turi pasaulinį poveikį. Taigi yra ilgalaikių iššūkių, su kuriais susiduriame ir kuriuos turėsime spręsti, ir jie bus trinties šaltinis mūsų santykiuose su Kinija.
Tai galioja ne tik Jungtinėms Valstijoms; tai galioja platesniems Vakarams. Tačiau manau, kad turime stengtis tai valdyti kiek įmanoma geriau, kad išvengtume nereikalingos trinties, jei tai įmanoma. Tačiau niekas neturi iliuzijų.
Yra tam tikrų esminių iššūkių tarp mūsų šalių ir tarp Vakarų bei Kinijos, kurie išliks artimiausioje ateityje dėl įvairių priežasčių, ir tai yra dalis to, dėl ko mes tikimės bendradarbiauti ir su jumis.
Klausimas:
Labai ačiū, pone sekretoriau. Laikas baigėsi. Atsiprašau, kad negalėjome suteikti žodžio visiems, kurie norėjo užduoti klausimą. Pone valstybės sekretoriau, ačiū už šį patikinimo pranešimą. Manau, kad jis čia salėje yra labai vertinamas. Pakvieskime paploti. (Plojimai.)
Iš www.state.gov versta Alkas.lt
