Elena Kučinskaitė-Žilinskienė – daugiau nei keturis dešimtmečius Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Tiltų padaliniui atsidavusi bibliotekininkė, kraštotyrininkė, Trakų rajono kultūros paveldo saugotoja.
47-eri jos darbo metai – tai ne tik knygų lentynos ir skaitytojų šypsenos. Tai – kruopšti senųjų dzūkų papročių, žodžių, fotografijų ir žmonių istorijų paieška bei įamžinimas.
– Papasakokite skaitytojams trumpai apie save?
– Gimiau ir augau Tiltų kaime (Trakų r.). Man jis labai brangus, nes ir tėvai, ir seneliai gyveno pačiame kaime. Ir pradinę mokyklą čia lankiau, paskui mokiausi Valkininkų vidurinėje mokykloje.
Ją baigusi, įstojau į Vilniaus universitetą, į bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Įgijusi diplomą 1978 m. buvau paskirta į Trakų centrinę biblioteką (dabar Trakų rajono savivaldybės viešoji biblioteka) vyr. bibliografe.
Visuomet mėgau skaityti knygas, patinka fotografuoti. Su vyru Pranu užauginome dukrą ir du sūnus.
– Kas jus atvedė į biblioteką? Ir ar prisimenate pirmąją savo darbo dieną?
– Dažnai lankydavausi savo kaimo bibliotekoje, kurioje vedėja dirbo Marija Algė Armalienė. Ji mielai bendraudavo ir su vaikais, ir su jaunimu, ir su vyresnio amžiaus žmonėmis. Mes dalyvaudavome jos rengiamose įvairiose koncertinėse programose, deklamuodavome eilėraščius, vaidindavome, dainuodavome.
Mokykloje taip pat mielesni buvo ne tikslieji, o humanitariniai mokslai. Greičiausiai tai turėjo įtakos šios specialybės pasirinkimui. Beje, mano tėtis Juozas Kučinskas jaunystėje kurį laiką dirbo klubo-skaityklos vedėju, pats mėgdavo skaityti ir mus skatindavo gerai mokytis, siekti savo tikslų.
Pirmoji darbo diena
Pirmoji mano darbo diena buvo 1978 m. rugpjūčio 1 d. Kadangi gyvenau tame pačiame rajone, ankstų rytą iš kaimo autobusu atvykau į Trakų centrinę biblioteką. Direktorė Aldona Pilienė supažindino mane su bibliotekos kolektyvu. Mane paskyrė dirbti į Bibliografijos skyrių, į vyr. bibliografės pareigas. Skyriaus vedėja tuo metu buvo Austra Zapolskienė.
Pakliuvau į labai gerą ir draugišką kolektyvą, buvau labai šiltai priimta ir globojama. Kartais tekdavo dirbti ir Aptarnavimo skyriuje, puikiai prisimenu jo vedėją Jadvygą Kulikienę. Trakų centrinėje bibliotekoje dirbau ketverius metus, 1982 m. pabaigoje grįžau į Tiltus, jau turėdama savo šeimą, ir nuo tada dirbu Tiltų padalinyje.
– 47-eri metai vienoje bibliotekoje – tai nepaprastai ilgas ir prasmingas kelias. Kaip per tuos dešimtmečius keitėsi biblioteka, skaitytojai, jų poreikiai?
– Biblioteka iš kultūros namų pastato persikėlė į kitas, geresnes patalpas, į buvusios mokyklos pastatą. Kol veikė mokykla, po pamokų sulaukdavau daug smalsių vaikučių, kurie ne tik patys skaitydavo, bet ir skaitiniais aprūpindavo savo tėvelius.
Knyga mūsų krašte buvo visuomet gerbiama ir reikalinga, bibliotekoje buvo didelis knygų ir periodinių leidinių pasirinkimas. Vykdavo Vaikų knygų savaitė, buvo rengiamos piešinių ir dailiojo skaitymo varžytuvės, viktorinos, literatūros valandėlės, rytmečiai, literatūros ir piešinių parodos.
2008 m. bibliotekoje įrengus viešąjį interneto prieigos tašką, 5 kompiuterizuotas darbo vietas, padaugėjo teikiamų paslaugų ir lankytojų.
Jie nemokamai iki šių dienų gali naudotis internetu, užsisakyti elektronines paslaugas, bendrauti, dalyvauti kompiuterinio raštingumo, saugaus interneto mokymuose. Reikiamas žinias ir dokumentus atsispausdinti, nukopijuoti, nuskenuoti, gauti konsultacijas, atsakymus į bibliografines ir informacines užklausas. 2022 m. kompiuterinė įranga buvo atnaujinta.
Ilgai teko laukti kapitalinio remonto, bet pagaliau sulaukėme, šią vasarą įvyko atnaujintos bibliotekos atidarymas. Dabar džiaugiamės gražiomis, erdviomis patalpomis. O pirmąkart apsilankiusieji atnaujintoje bibliotekoje būna maloniai nustebinti įvykusiu pokyčiu – Tiltų padalinys tapo naujoviškas, šiuolaikiškas.
– Biblioteka šiandien – ne tik knygų, bet ir bendruomenės namai, kuriuose gausu renginių, veiksmo.
– Biblioteka yra atvira visiems, norintiems pasirinkti knygą ar praleisti laisvalaikį, pabendrauti; mėgstantiems įvairias naujoves, mokymus, pamokas.
Bibliotekoje rengiami susitikimai su rašytojais, menininkais, kraštiečiais, įdomiais žmonėmis, rengiamos literatūros ir meno kūrinių parodos, jų pristatymai, vyksta kūrybiniai užsiėmimai.
Skaitytojai noriai dalyvauja skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“, renginiais pažymime Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, „Bibliotekų knygų Kalėdas“, Šiaurės šalių literatūros savaitę vyksta garsiniai knygų skaitymai.
Biblioteka visada buvo ir yra svarbus kultūros, švietimo ir žinių židinys, saugantis senuosius papročius ir skatinantis naujoves, telkiantis bendruomenę prasmingai leisti laiką.
Ne tik bibliotekininkė, bet ir kraštotyrininkė
– Esate ne tik bibliotekininkė, bet ir kraštotyrininkė. Kada supratote, kad norite fiksuoti ir saugoti dzūkų paveldą?
– Dirbant bibliografe tekdavo tvarkyti katalogus, kartotekas, tarp jų ir kraštotyros kartoteką, aprašinėti straipsnius, kuriuose rašoma apie visą Trakų rajoną, rasdavau ir straipsnių apie Tiltų kraštą, visuomet būdavo įdomu juos skaityti.
Kraštotyra man visada buvo prie širdies. Dar nuo mokyklos laikų žinojau, kad Tiltų, Klepočių ir Vaikštenių kaimai yra vietinės reikšmės architektūros paminklai, kuriais domisi architektai, istorikai, etnografai.
Apie tai buvo rašyta žurnaluose „Mūsų gamta“, „Statyba ir architektūra“, žinių rasdavau enciklopedijose, kai kuriose knygose. Kai pradėjau dirbti Tiltų bibliotekoje, norėjau sukaupti kuo daugiau rašytinės medžiagos apie gimtąjį kaimą. O vėliau ir apie jį supančius kaimus, užrašyti senolių prisiminimus ir pasakojimus, paieškoti medžiagos istorijos archyvuose, bažnyčios metrikose.
Trakų rajono savivaldybė remdavo kultūros projektų vykdymą, tad galėdavau daugiau laiko skirti medžiagos paieškai ne tik knygose ir internete, bet ir pokalbiams su vietos gyventojais, krašto istorijos žinovais.
Kai buvo sukaupta nemažai duomenų, pasakojimų, teko medžiagą susisteminti, padaryti prieinamą visiems besidomintiems krašto istorija ir papročiais. Kas sukaupta, išleista atskiromis knygomis.
Trys leidiniai skirti Tiltų kraštui
– Turite išleidusi jau tris leidinius gimtajam Tiltų kraštui. Kuo kiekviena knyga yra išskirtinė, ką joje ras skaitytojas?
– Kiekvieną knygą apibūdina jų pavadinimai. Pirmoji – „Gimtieji Tiltai ir jų žmonės“ (2004) buvo skirta Tiltų kaimo istorijai, įstaigų veiklai, materialinei kultūrai, gyventojams.
Antroje knygoje „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ (2015) pasidalinau sukaupta istorine medžiaga apie Tiltų apylinkės 13 kaimų, jau ir išnykusių, bet palikusių pėdsaką vietovių pavadinimuose, gyventojų atmintyje.
Ši knyga sulaukė didelio gyventojų ir kraštiečių susidomėjimo, nes daugeliui norėjosi sužinoti apie savąjį kaimą, kaip jis atrodė ankstesniais laikais ir koks jis yra dabartiniu metu, atrasti pažįstamus žmones, kai kuriuos net paskatino plačiau pasidomėti savo giminės šaknimis.
Išleidus kraštotyros knygas apie kaimus, dar liko nemažai sukauptos medžiagos apie krašto gyventojų gyvenamąją aplinką, sodybas, darbus, šventes, papročius.
Taip gimė trečioji knyga „Pasivaikščiojimas po senąjį dzūkų kaimą Tiltų krašte“ (2023). Ji buvo išleista Dzūkijos (Dainavos) metais, į ją pateko nemažai dzūkiškų žodžių ir mūsų krašte skambėjusių dainų tekstų.
– Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Jolanta Zakarevičiūtė
Didžioji dalis Šalčininkų, dalis Vilniaus rajono, Trakų rajonas yra Dzūkijoje. Pelesoje, Ramaškonyse, Varnave, Rodūnioje- dabar jau buvusioje Lietuvoje, taip pat dar šiek tiek kalbama dzūkiškai. Kaip čia saugoma dzūkiška atmintis?