Vilnia – ne tik Vilniui vardą davusi upė, bet ir gyvas miesto istorijos bei geologijos liudytojas. Jos vingiuota vaga, gilūs slėniai ir per tūkstantmečius keitęsi krantai pasakoja, kaip gamta ir žmogus kūrė dabartinį miesto veidą.
Iš senųjų nuotraukų, planų ir geologinių tyrimų ryškėja ne vien gamtos procesai, bet ir žmogaus bandymai suvaldyti vandenį – tvirtinant krantus, tiesinant vagą, užpilant senvages, statant užtvankas ir malūnus.
Vilniaus gamtos fotografai – pirmieji geologinės raidos liudytojai
Pirmieji Vilniaus fotografai, dažnai atvykėliai iš kitų Europos miestų, XIX a. viduryje pradėjo fiksuoti miesto ir jo apylinkių vaizdus.
Nuo pat pirmųjų dienų fotografų veiklą carinė valdžia atidžiai stebėjo, o nuo 1863 m. kontrolė dar sugriežtėjo. Fotografai turėjo gauti leidimus ne tik atidaryti paviljonus, bet ir fotografuoti žmones (paskelbiant portretus reikėjo dvi nuotraukas pateikti policijos cenzūrai, viena likdavo policijos bylose), pastatus, vietoves ir gamtos vaizdus.
Tarp pirmųjų leidimus gavusių fotografų buvo Vilniaus universiteto observatorijos fotografas V. Zacharčikas. 1865 m. į Vilnių atvykęs J. Čechavičius savo sukurtą albumą su Vilniaus vaizdais padovanojo imperatorei, jos dukrai ir generalgubernatoriui.
Netrukus mieste išgarsėjo S. F. Fleurio (Fleury) fotoateljė – šio fotografo darbai su Vilnios upės vaizdais miesto centre tapo kultūros paveldu.
Tuomet, priklausomai nuo laikotarpio, paraštės buvo rašomos prancūzų, lenkų, rusų kalbomis. Amžių sandūroje atsirado ir pirmieji įrašai lietuvių kalba – A. Jurašaitis nuo 1904 m. korteles žymėjo lietuviškai. Itin svarus J. Bulhako, pradėjusio fotografuoti 1905 m., Vilniaus dokumentinių nuotraukų palikimas
Šių meistrų nuotraukos šiandien leidžia pažvelgti į Vilnios krantų pokyčius – matyti, kaip upės vingiai, šlaitai ir atodangos per šimtmetį pasikeitė neatpažįstamai. Lietuvos nacionalinio muziejaus leidiniuose šie atvaizdai tampa ne tik kultūros, bet ir geologinės atminties šaltiniu.
Vilnios slėnis – Vilniaus geologinis karkasas
Vilnios slėnis – vienas įspūdingiausių gamtinių darinių sostinės teritorijoje. Jis giliai įsirėžęs – gylis svyruoja nuo 12 iki 63 metrų, o plotis – nuo 200 iki 800 metrų.
Upė teka per paskutinio ledyno tirpsmo suformuotą senslėnį, apsuptą šlaitų su terasomis ir staigių reljefo perėjimų. Šios lietuviškos „kalnų upės“ nuolydis viršija 3,5 metro kilometrui – tai reiškia, kad jos vanduo teka greitai, o tėkmė primena kalnų upes, nors Vilnia teka per lygumų kraštovaizdį.
Parengė Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos skyriaus patarėjas Vidas Mikulėnas (medžiaga surinkta bendradarbiaujant su LNM Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus specialistais).
Mano nuomone, toje nuotraukoje tas šiltnamis už senosios Pūčkorių patrankų liejyklos bjauriai darko Vilnios slėnio kraštovaizdį. Kodėl Vilniaus savivaldybė leido taip statyti?