Lietuvių liaudies žaidimai, kuriais kadaise gyveno mūsų protėviai – kai kurie jų siekia net Vytauto Didžiojo laikus – šiandien atgimsta kaip tradicinės lietuvių sporto šakos: ristynės, lietuviškas ritinis (ripka), lazdos traukynės ir kiti, vadinami bendru vardu – etnosportas.
Ristynės – senosios imtynės, kuriose laimi tas, kas paguldo varžovą ant menčių arba surenka daugiau taškų.
Lazdos traukynės – jėgos, greičio ir taktikos dvikova, kurioje siekiama ištraukti lazdą iš varžovo rankų. Laimi tas, kuris ištraukia lazdą iš varžovo rankų arba varžovą užsitempia ant savęs.
Išstūmimas iš rato – žaidėjai, laikydamiesi už lazdos, stengiasi vienas kitą išstumti iš 4 metrų skersmens rato.
Muštukas (pilkė, burbuliukas) – komandinis žaidimas su kamuoliuku, primenantis kvadratą, kuriame svarbus greitis, vikrumas ir taiklumas.
Lietuviškas ritinis (ripka) – seniausias komandinis žaidimas su ritiniu ir lazdomis, turintis istorines sąsajas su Vytauto Didžiojo laikais.
Kyla – komandos renka taškus, vadinamus „pinigais“, ir laimi ta, kuri pirmoji surenka 1000 taškų ir priverčia varžovą pasiduoti.
Šie žaidimai skaičiuoja šimtmečius, bet jų esmė nesikeičia – aikštelėje vienas nieko nenuveiksi. Viskas prasideda nuo komandos ir bendrystės. Tokia draugystė užsimezgė Lietuvos Etnosporto komiteto projekte, kurį palaikė Europos Sąjunga.
Projektas „Building Bridges: Ethno Sports and Community Integration“ suvienijo Ukrainos karo pabėgėlius, vietinius vaikus ir mokytojus. Kartu jie žaidė, treniravosi, dalyvavo stovyklose ir pamokose – vietose, kur per judesį ir bendras patirtis gimė nauji ryšiai. Ukrainiečiams tai buvo proga pažinti Lietuvą ne iš vadovėlio, o per žaidimą ir gyvą ryšį.
„Mokykloje dabar jau visi žaidžia ripką“
Eduardas Tymošenko (Eduard Tymoshchenko) – kūno kultūros mokytojas iš Zaporyžės. 2022 metų vasarą, kai jų šeimai pradėjo grėsti tikras pavojus, jis kartu su žmona Olena ir vaikais pasitraukė iš rusų okupuoto Ukrainos regiono ir įsikūrė Lietuvoje.
Čia gyvenimas ėmė dėliotis iš naujo – netrukus Eduardas įsidarbino kūno kultūros mokytoju privačioje mokykloje, skirtoje atvykėliams. Žmona Olena čia pat tapo mokyklos direktoriaus pavaduotoja.
Pažintis su etnosportu įvyko tuomet, kai mokyklos direktorė persiuntė ukrainiečiui kvietimą prisijungti prie Etnosporto komiteto sumanymo.
„Kai pirmą kartą išgirdau apie lietuvišką ritinį, nesupratau, kas tai yra. Žiūrėjau per YouTube, bandžiau išsišifruoti taisykles – viskas atrodė labai keista. Bet pagalvojau – jei jau pabandysim, nieko blogo nenutiks, net jei apsijuoksim.“
Jie pabandė, berniukai laimėjo pirmąją vietą, merginos – antrąją. Eduardas su šypsena prisimena: „Mokykloje dabar jau visi žaidžia ripką. Vaikai net savarankiškai važiuoja į turnyrus – jie nelaukia mano nurodymų, nes sportas tarsi tapo jų nauja kalba.“
„Mes dabar esame Lietuvoje. Mes jau esame lietuvių bendruomenės nariai, nors ir laikinai, bet tai yra susipažinimas su lietuvių kultūra, papročiais, su tokiomis etnosporto šakomis. Tai priartina mus prie lietuvių bendruomenės.“ – priduria Eduardo žmona Olena.
Jiedu su šypsena prisimena užsiėmimus, kuriuose per žaidimus ir pasakojimus jiems atsivėrė lietuviški papročiai. Sako, buvo visko – nuo smagių rungčių iki Lietuvos istorijos.
„Tarkime, vėrėme lietuvių šiaudinius sodus. Atėjo treneris, pasakojo, kas tai yra, kada atsirado, kodėl tai kabindavo namuose. Visa tai vyko lietuvių kalba. Mes tai ne tiek ir daug suprantame lietuviškai, bet vaikai turi po 5 lietuvių kalbos pamokas, tai ir daug ką pagauna.“ – sako Olena.
Pamokose daug pasakojo ir apie pačius žaidimus – kada jie atsirado, kodėl vadinasi būtent taip.
„Mes visus metus tą darėm, o vėliau buvo stovykla, žaidynės. Ir aš padariau išvadą, kad lietuvių kūno kultūros mokytojai turėtų iš Stanislavo ir jo bendruomenės imti pavyzdį. Nes jis įrodė, kad jei dedi pastangas – viskas įmanoma. Net ir treniruojant vaikus, kurie nieko panašaus nėra bandę.“ – šypsosi Eduardas.

Kodėl tai svarbu?
Per žaidimus jie susipažino su lietuviais, pradėjo keliauti po Lietuvą, pamatė skirtingus miestus, rado naujų draugų. „Per šį projektą visi mokykloje sužinojo apie etnosportą. Tėvai taip pat sužinojo. Vaikai susivienijo – žaidžia komandomis, kurios jungia skirtingus mokinius. Taip gimsta tikros draugystės.“
„Per šį žaidimą mes tapome savi“
Kitas projekto dalyvis – su šeima iš Poltavos atvykęs Dimytrijus Porovas (Dmytro Porovoi). Jis taip pat yra mokytojas. Tarptautinėje ukrainiečių mokykloje Kaune Dmytro dėsto kūno kultūrą, išgyvenimo pamokas, o taip pat yra vienos 10-ųjų klasių vadovas.
Gavęs pasiūlymą dalyvauti projekte, Dimytrijus sako, nedvejojęs nė sekundės: „Mes važiavome, mokytojai, iškart į Druskininkus. Buvo seminarai, pasakojo apie sportą, apie etnosportą.“
Dmytro pasakoja, kad vaikus etnosportas sudomino netgi labiau, nei jis tikėjosi: „Vaikai buvo sužavėti. Jie pradėjo važinėti į varžybas savo noru, susidraugavo su lietuvių mokiniais, jau kalba lietuviškai, dalyvavo stovyklose, net diskotekose kartu.
Ir taip mano mokiniai susipažino su Lietuva. Jie įsitraukė į bendruomenę, pradėjo keliauti, pažinti miestus. Jie įgijo drąsos sakyti: per šį žaidimą mes jau kaip savi.“
Mokytojas pripažįsta – daugelis jo mokinių atvyko iš okupuotų teritorijų ir, matyt, Lietuvoje pasiliks ilgam. „Aš jiems visada sakiau – jei norite čia gyventi, turite po truputį pradėti jungtis, būti šalia, žaisti kartu.“
Jų patirtys buvo įvairios – treniruotės, stovyklos, varžybos. Vaikai taip įsitraukė, kad patys rinko komandas, patys važinėjo į Šiaulius, net pradėjo žaisti tarp suaugusiųjų.
Mokytojas džiaugiasi: „Dabar mūsų mokykloje daugelis žaidžia skirtingus etnosporto žaidimus. Ripka ypač patinka – visi nustebę. Vaikai nori dalyvauti, jie įsitraukia.“
Kodėl tai svarbu?
„Kiekviena šalis turi savo žaidimus. Tai mūsų protėvių palikimas. Ir galiausiai – tai sveikas gyvenimo būdas, psichologija, filosofija.
Lietuvybės kodas ir patriotiškumo pamokos
Etnosporto komiteto prezidentas, projekto sumanytojas, imtynininkas Stanislavas Bajurinas (Stanislav Bajurin) sako, kad etnosportas gali keisti jaunimo požiūrį į savo šalį, aplinką ir atsakomybę.
„Per etnosportą galime paskatinti jaunimą įjungti sąmoningumą – kad jie pradėtų jaustis atsakingi už savo aplinką. Ne laukti, kad kažkas ateis ir sutvarkys, bet patiems tai daryti. Tai ne tik žaidimai – tai būdas ugdyti savininko jausmą.“
„Tai buvo visa patirčių kelionė – sporto renginiai, mokytojų mokymai, metodologijos rengimas, mentorystės susitikimai, stovyklos, ėjimo iššūkiai ir, galiausiai, etnožaidynės.“ – priduria Stanislavas.
„Projektas puikiai pavyko. Mes padarėme netgi daugiau nei tikėjomės. Tokį rezultatą buvo sudėtinga įsivaizduoti. Kaip ir sakiau, tai buvo bandomasis projektas. Labai džiaugiamės, kad jis buvo lankstus, ir net jei kažkas vyko ne pagal planą, streso nebuvo, o galutinis rezultatas pasirodydavo dar geresnis.“
Kita etnosporto mėgėja, komiteto generalinė sekretorė, ritinio žaidėja Elmyra Baljanaitė Stanevičienė šias senovines sporto šakas vadina savo gyvenimo aistra ir antrina Stanislavui, kad tai – nėra tiesiog sportas.
„Etnosportas – tai kultūra, paveldas, tautinis identitetas, tęsiantis šimtamečius papročius. Tuo negali pasigirti krepšinis ar futbolas. Etnosporte slypi lietuvybės kodas.“
Elmyros istorija su etnosportu prasidėjo pirmosiose etnožaidynėse, kur ji pirmą kartą pamatė lietuvišką ritinį – ripką. Iš pradžių tai buvo tik įdomi naujovė, tačiau laikui bėgant ritinys tapo jos mylimiausiu žaidimu.
„Man ripka – tai šachmatai „ant“ stadiono. Tai žaidimas, kuris gimė iš karių. Čia – strategija, taktika, pagarba. Nėra artimo kontakto, bet viskas paremta karių logika: kaip apeiti, kaip laimėti erdvę. Tai man – tobulas sportas.“
Etnosportas Lietuvoje pritraukia vis daugiau žmonių – kai kuriuose renginiuose dalyvavo ne dešimtys, kaip buvo numatyta, o šimtai. Tai aiškus ženklas, kad šios sporto šakos tampa vis paklausesnės, ypač šiame geopolitiniame kontekste, kai kiekvienas iš naujo susimąstome apie savo šaknis, savo bendruomenę ir savo šalį.
Per etnosportą mes išmokstame svarbiausią taisyklę – stiprus esi tada, kai esi su komanda. Galbūt čia ir slypi lietuvybės esmė – būti kartu, nepamiršti šaknų, ir niekada nepasitraukti.