Valstybinė kultūros paveldo komisija teigia: Lietuvoje nėra įteisinta pareiga atlikti poveikio pasaulio paveldo vietovių išskirtinei visuotinei vertei vertinimą, kuris atitiktų UNESCO ir ICOMOS dokumentuose keliamus reikalavimus.
Tai reiškia, kad sprendimai dėl pokyčių – dažniausiai naujų statybų istorinėje aplinkoje – gali būti priimami tinkamai neįvertinus jų galimų pasekmių, – rašoma Paveldo komisijos pranešime spaudai.
Tai kelia grėsmę tokioms vertybėms, kaip Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Kauno modernizmas, kurių išskirtinumą yra pripažinusi ne tik Lietuva, bet ir pasaulis.
„Atlikę naujausią padėties analizę, atkreipiame dėmesį į sistemines paveldosaugos spragas, kurios kartojasi jau ne pirmus metus.
Dar 2022 m. tyrime apie statybas Vilniaus baroko ansambliuose sakėme, kad rengimo sprendimai dažnai remiasi ne tyrimų išvadomis, o laisvomis interpretacijomis, o autentiškumo ir vientisumo principai pažeidžiami“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Anot Paveldo komisijos, šiuo metu poveikio pasaulio paveldui vertinimai atliekami formaliai, o jų metodinė kokybė neatitinka tarptautinių UNESCO ir ICOMOS gairių, kuriose pabrėžiama būtinybė UNESCO pasaulio paveldo vietovėse užtikrinti autentiškumo ir vientisumo apsaugą.
„Tokia padėtis kelia pavojų, kad Lietuva neatliks savo, kaip Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos valstybės narės, pareigos tinkamai saugoti pasaulio paveldo vertybių išskirtinę visuotinę vertę. Dar šiemet Paveldo komisijoje sugrįšime prie neįgyvendintų patarimų, sieksime pokyčių sisteminiu lygmeniu.
Tikslus ir išsamus, o ne formalus poveikio pasaulio paveldo išskirtinei visuotinei vertei vertinimas turi tapti neatsiejama planavimo, projektavimo ir sprendimų priėmimo dalimi UNESCO pasaulio paveldo vietovėse Lietuvoje“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės žinovė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Tai – dvylika nepriklausomų paskirtų ir skiriamų įvairių sričių žinovų, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
