Birželio 25 d. (trečiadienį) 18 val. į Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) vyks renginys „Popietė su gintarautojais“. Norintys daugiau sužinoti apie gintaro gaudymą, kviečiami dalyvauti renginyje.
Ar klaipėdiškiai dar prisimena laikus, kada Nemirsetos, Karklininkų, Kukuliškių ir kitų pajūrio kaimų gyventojai po audringos nakties, prieš auštant, skubėjo prie jūros su specialiais įrankiais – graibštais (keseliais), skirtais gintaro gaudymui?
Susitikimo metu bus pristatomas gintaro gaudymo Lietuvos pajūryje paprotys ir jo ištakos. Renginį moderuos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Kavaliauskienė.
Žvejų gyvenimo būdas bei buitis pasižymėjo išskirtiniais bruožais, kurie šiandienos žmogų nenustoja stebinti. Vyrai gausias šeimas turėjo išmaitinti iš to, ką sužvejodavo, o moterys nemokėjo austi, verpti, tačiau be kitų darbų išmanė kaip priekrantėje gaudyti gintarus.
Susitikime gintaro gaudymo paslapčių žinovai padės išsiaiškinti: tai vyriškas ar moteriškas amatas, kada Lietuvos pajūryje pradėtas gaudyti gintaras, kokios šių dienų gintarautojų patirtys.
Popietės dalyviai turės galimybę išgirsti Kukuliškių piliakalnio, garsėjančio vėlyvojo bronzos amžiaus gintaro radiniais, tyrimų rezultatus.
Su jais supažindins Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologė, Kukuliškių piliakalnio tyrėja dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos direktorius Darius Nicius atskleis, kaip gimė sumanymas suburti gintaro gaudymo Lietuvos pajūryje mėgėjus ir kokie išlikę praeities liudijimai suteikė pagrindą šį amatą paskelbti saugomu papročiu.
Bus parodyti Pajūrio regioniniame parke parengti originalūs filmuoti vaizdai, bylojantys apie gintarautojus Nemirsetoje (filmavo Erlandas Paplauskis). Gintaro gaudytojas, papuošalų meistras Audrius Lukauskas dalinsis savo pomėgio ir amato patirtimi bei pristatys parodą „Iš gintaro gaudytojo rinkinio“.
Gintaro gaudymas Lietuvos pajūryje – tai viena iš 2023 m. patvirtintų Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių. Šipaprotys atspindi krašto gyventojų gamtos reiškinių supratimą.
Nuo senų laikų žmonės visaip bandė išgauti gintarą – kasė iš marių dugno, traukė nardydami ir kt., tačiau gaudymas graibštais (keseliais) kaip buvo, taip ir liko pagrindiniu būdu.
Gintaro sėmimas graibštais (keseliais) užfiksuotas XVII amžiaus Prūsijos dokumentuose, graviūrose. Ir dabar Palangoje, Nidoje, Karklėje, kitose vietovėse yra šeimų, kuriose gintaravimu užsiima kelios kartos.
Renginio rengėjas – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Partneriai: Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas
Dalyvavimas nemokamas.
Labai reikalinga informacija senovės lietuvių gyvenimui pažinti. Žinoma, tiktų čia ir žinios kaip gintaras pajūrio lietuvių buvo vadinamas senovėje. Antai, čia pasakyta, kad gintaras buvo semiamas graibštais (keseliais). Aišku, kad keselis yra lietuviškas žodis – kašelis/kašikas giminingas veiksmažodžiui kaišyti, kišioti, pinti. Iš čia tai kas supinta vadinama kasa. Žodžiu, pavadinimų žodžiuose taip pat turime gilią lietuvių gyvenimo senovę.
Net lenkai pasiskolino žodį kašikas- koszyk, vokiečiai- keselį ( Kessel) :}
Kodėl pasiskolino? Tai bendras ide- žodis, kuris lietuvių kalboje išliko nepakitęs ar mažiau pakitęs, o kitose kalbose pakito labiau, nutolo nuo pirminio tarimo.
Taip, būtent, tuos žodžius jie pasiskolino, kadangi veiksmažodžiai kaišioti, kišioti yra lietuvių kalbos, jie joje ir išlikę.