Tradicinių amatų meistrės, tautodailininkės, meno kūrėjos Alės Deksnienės Lietuvių liaudies dainų metams skirta kepurių paroda „Oi jau mano mielas kepurėlę dėjo…“. Parodos autorė puoselėja ir garsina vilnos vėlimo, kepurininkystės ir žaislininkystės amatus.
Jei įsiklausysite į lietuvių liaudies dainų žodžius, ne vienoje išgirsite paminint kepurę, kepurėlę. Kokia vyriškų kepurių įvairovė minima lietuvių liaudies dainose.
Kada kepurė dainoje minima kaip buitinė tikrovė – galvos apdangalas, paprastai pasakoma iš kokios medžiagos ji padaryta: kiauninė, karakulinė, šyva, vilaginė, gelumbinė, tresinė, netgi šilkinė ir pan. Dainos žodžiuose nurodoma jos spalva arba forma: bašlikas, magierka, kapeliūšas, giveris, skriblius ir pan.
Lietuvių liaudies dainose kepurė dažniausiai pateikiama perkeltine reikšme ir padeda poetizuoti apeigų (pvz. vestuvių) išgyvenimus ir nuotaikas.
Kepurės kėlimas, kaip ir jos užsidėjimas, kepurės kritimas, padavimas yra ne tik etiketo nulemtas gestas, bet ir liaudies dainų veikėjų jausmų, išgyvenimų ar būsenų iliustracija.“
Parodos autorė Alė Deksnienė dalyvauja Rokiškio kultūros centro folkloro ansamblio „Gastauta“ veikloje. Ansamblio dainuojamos lietuvių liaudies dainos, dainų žodžiai, žodžiuose užkoduotos žinios paminint kepures, įkvėpė autorę surengti kepurių parodą, skirtą Lietuvių liaudies dainų metams paminėti.
Paroda veiks iki gegužės 18 d., Obelių bendruomenės namuose, J. Jablonskio g. 4, Obeliai, Rokiškio r.
