Šiandien, 2025 m. balandžio 3 d., stoviu prie lango, žvelgdamas į pavasarį, aukštai danguje – jaunas Mėnulis ir Saulė drauge, žemėje – spindulių apgaubti tuoj sprogs pumpurai, išsiskleis jorė…
Tokią pat dieną lygiai prieš dešimt metų netekome Algirdo Patacko – žmogaus, kuris buvo ne tik Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, bet ir mūsų tautinės kultūros kelių bendražygis. Jo netektis paliko nerymą ir gėlą, bet ir šviesą, kurią jis nešė visą gyvenimą ir patikėjo mums.
Algirdas buvo iš tų žmonių, kurie ne tik kalba ir tiki, bet ir gyvena tuo, kuo tiki. Gimęs 1943 m. rugsėjo 28 d. Kaune, jis užaugo sovietų valdžios šešėlyje, tačiau niekada neleido tam šešėliui užtemdyti jo šviesios tyros sielos.
Kai susipažinome viename slaptame bendraminčių suėjime Rumšiškėse, mane kaip ir daugelį iškart pribloškė jo ugnis – ne ta, kuri degina, o ta, kuri šildo ir veda.
Jis buvo pogrindžio kovotojas, platinęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, už laisvos Lietuvos siekį užstatęs savo laisve ir net gyvybe. Bet Algirdas nesiskundė – jis šypsojosi netgi kalbėdamas apie tardymus, tarsi tai būtų tik dar viena gyvenimo pamoka.
Dar ir dabar girdžiu jo žodžius: „Laisvė – drąsiųjų lemtis. Jei bijosi – laisvės nematysi. Tauta be drąsos – tik miglotas šešėlis“.
1990-aisiais, kai Lietuva stojosi ant kojų, Algirdas buvo tarp tų, kurie savo rankomis ir širdimis kėlė ją iš pelenų. Kovo 11-osios Aktas, ant kurio yra ir jo parašas, jam nebuvo tik popierius – tai buvo priesaika, duota ne tik sau, bet ir protėviams, kurių dvasią jis taip gerbė.
Vėliau, Seime, jis ir toliau kovojo – ne dėl kėdės ar garbės, o dėl Lietuvos, kuri jam buvo ne tik didžios protėvių žemės lopinėlis, bet gyva, praamžė tautą su savo kalba, papročiais ir dvasia.
Tačiau Algirdas buvo ne tik Lietuvos laisvės kovotojas, politikas ar signataras. Man jis buvo žmogus, su kuriuo kartu gilinomės į tautos dvasinius lobynus, ieškojome atsakymų senosiose dainose, padavimuose, ženkluose.
Algirdas tikėjo, kad mūsų tautos stiprybė slypi jos šaknyse, ir visa širdimi stengėsi tas šaknis atgaivinti. Jo raštai – tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties: gilūs, dainingi, persmelkti meilės Lietuvai. Jis ne tik rašė – jis gyveno tuo, ką kūrė.
Algirdas turėjo ir kitą pusę – karžygišką, kartais net šelmišką. Jo šypsena galėjo praskaidrinti net niūriausią dieną. Ir vis dėlto už viso to slypėjo kaitrios dvasios užgrūdinta plieninė valia. Kai 2015-ųjų pavasarį Algirdo tarp mūsų nebeliko, pajutau, kad jis eina į kitą gyvenimą – tarsi žvaigždė, sužibusi virš vakaro aukuro.
Dešimt metų praėjo, o Algirdo balsas skamba, pataria, rodo. Jo darbai – Nepriklausomybė, jo raštai, jo mintys, jo svajos – palikimas ir užduotis mums visiems.
Jis norėjo, kad Lietuva būtų ne tik laisva, bet ir sąmoninga, kad mes prisimintume, kas esame. Ir aš jaučiu pareigą tęsti šį kelią – nešti šią šviesą.
Algirdai, Tu sakai, kad mirtis – tai pradžia?
Šiandien pro pavasario langą kartu spindintys – jaunas Mėnulis ir Saulė vėl priminė Tavo žodžius perduotus mums Antakalnio kapinėse brolio Gintaro lūpomis:
Su brangiausiais – neatsisveikinu…
Mes, gyvieji, niekad nemirsime,
Mėnulveidžiai ir saulaveidžiai,
Į tikėjimą tyrą pavirsime,
Į tikėjimą, į tekėjimą,
Į gaivaus dieviškumo srovenimą,
Nes mes einame, kaip ir ėjome –
Ne į mirtį, o į gyvenimą.
Prisimindami Tave, ne gedime, o švenčiame gyvenimo kelią, kelią kurį rodo labai ryškios žvaigždės atspindys širdyje.
1996 birželio 20, seime, Algirdas Patackas balsavo už konstitucijos 47 straipsnio keitimą užsieniečių naudai.
Citata
„Bemaž trečdalį Lietuvos žemių yra supirkę užsienio fondai. Aš pats nuomojuosi dalį žemės iš vokiškų fondų.“
(2024 liepa, Lietuvos ūkininkas – milijonierius)
Gal atidžiai perskaitykit Konstitucijos 47 straipsnio papildymo įstatymą-ten rašoma ” gali būti leidžiama įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti..” e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.29273
1996 birželio 20 bei 2003 sausio 23, seime, seimo nariai antikonstituciniu būdu keitė 47 straipsnį užsieniečių naudai (ir tuometiniai prezidentai skelbė pakeitimus) nepaisydami konstitucijos (2 str, 4 str, 3 str, 9 str, 6 str, o taip pat) 153 straipsnio nuostatos, kuriame parašyta:
“153 straipsnis
Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 metų spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, …”.
Su Algirdu prieš 33 m. vykau į Ičkeriją. Puikus, santūrus, itin apsiskaitęs žmogus, ryžtingas, patriotiškas… Lietuvai, ypač šiuo laikotarpiu, būtų labai vertingas…
Bernardinuose radau Algirdo Patacko “Kauniečio Konstituciją ” .Manau, ji sąlygota represijų, patirtų Lietuvos sovietinės okupacijos laikais , kančių , patirtų KGB rūsiuose Vilniuje….bernardinai.lt/2009-03-18-algirdas-patackas-kauniecio-konstitucija/
Knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (Patogupirkti.lt “Klaipėdos universiteto leidykla/2023”) tarpe kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių aprašymų apie Nepriklausomybės akto signatarą A. V. Patacką taip parašyta: “Vydūnas manė, kad “Vydija yra Lietuva” ir šią kibirkštį Algirdas Vaclovas Patackas (1943 – 2015) pagavo knygos “Lietuva yra Vydija” puslapiuose. A. V. Patackas rašo, kad baltų tikėjimo išskirtinumas yra tas, jog sąlyčio su krikščionybe metu pas baltus buvo ir pasiliko VIENO, promonoteistinio, Dievo atmintis, kai kitos Europos tautos tą VIENĮ jau buvo praradusios”. Knygos 79 p. yra įdėta A. V. Patacko nuotrauka valstybinės vėliavos fone, taip pat ir knygos “Lietuva yra Vydija” pristatymas. Dėkoju.
Kai dėl Vydūno pasakymo “Vydija yra Lietuva”, tai šitai galbūt pasakyta manant, kad Vydija yra iš veidas, veidija (kas kalbiškai gal būti), o Lietuva – iš rus. žodžio lico- ‘veidas’, bet tas pats rus. žodis ‘lico’ reiškia ir ‘asmuo’. Tokiu atveju dera pridurti, kad Baltarusijoje likusi Ašmena gali būti buvusi senovėje baltų tarmiškai vadinta Licena/ Litena ir buvusi jų veidu pagal tai, kad buvo jų sostine. Bet neatmestina ir tai, kad “Vydija” gali būti iš balt-slav tarmės ‘voda’ – vanduo. Tuomet Vydija ir Lietuva reikšmės sutampa – ji yra ‘vanduo’. Tokiu atveju tuo pasakymu Vydūno išreikštos minties reikšmė būtų ne iš ‘veidas’, o iš – ‘vanduo’, kuri mažiau metaforiška – mitopoetiška, taigi jos variantas, matyt, gali būti tikresnis.
Patacko minčiai, kad pas baltus sąlyčio su krikščionybe metu raktikoje dar buvo išlikusi vieno Dievo atmintis, prieštarautų tas faktas, kad Mindaugas dar iki krikšto garbino keturis Dievus, iš kurių kaip ir pas germanus buvo viena moteriško vardo dievybė.
O VIZIJA?
vizija [lenk. wizja < lot. visus]:
1. tariamas vaizdas, regėjimas, fantazijos sukurtas paveikslas;
2. svajonė.
Ar ne pagal Kūrėjo įsivaizduojamą vaizdą (viziją, projektą) turėjo būti sukurtas pasaulis, Žemėje gyvensiančios Kūrėjo tautos, turėjusios gyventi ten, kur Kūrėjas kiekvienai nurodė?)
Taip, žodis Vydija giminiuojasi ir su žodžiu “vizija”, bet jis yra artimesnis liet. žodžiams veidas, pavidalas. Be abejonės, kad pagrindas visiems pavidalams, formoms, kūnams atsirasti pirmiausiai buvo Kūrėjo žodis, mintis. Dangus ir žemė yra to Kūrėjo žodžio, minties veidai, pavidalai, reiškiniai. Beje, matyt, Mindaugo vardas kaip žodis iš prigimties buvo šventas ir lotyniškai buvo tai suprantama, todėl krikštijantis jis liko tuo pačiu vardu.
išgirdęs, ką vakar ir ką šiandien LRT „Radijo ringe” šnekėjo Seimo narys L.Kasčiūnas (buv. tautininkas?!) bei kiti laidos dalyviai? Ką pasakytų kiti jau išėję Laisvės kariai? – Ačiū Dievui, kad mūsų ten jau nėra, kad mes nebūsime tuo susitepę??? –
LRT Radijas:
Ar rusakalbių darželių ir pradinių mokyklų turi nelikti?
– lrt.lt/mediateka/audio/lrt-radijo-ringas?season=%2Fmediateka%2Faudio%2Flrt-radijo-ringas%2F2025
„Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Laurynas Kasčiūnas registravo Švietimo įstatymo pataisas, pagal kurias Lietuvoje neliktų rusakalbių vaikų darželių ir pradinių mokyklų, o kitose mokyklose valstybinės kalbos daugėtų. Imigrantų vaikai, pagal projektą, būtų mokomi tik lietuviškose mokyklose.
Kritikai siūlymuose įžvelgia tautinę diskriminaciją, mat lenkakalbės mokyklos išliktų, ir abejoja, ar apskritai atsirastų mokytojų, kurie galėtų pakeisti valstybine kalba nekalbančius pedagogus.
Laidoje dalyvauja edukologė, Vilniaus kolegijos Edukologijos katedros vedėja Lina Savickaitė Pečiulienė, buvęs Vilniaus vicemeras Arūnas Šileris, Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius, verslininkas Viktoras Voroncovas.”
Ar tai reiškia, jog strtg. kaimynė, naudodamasi jai palankiomis aplinkybėmis, pradėjo taip Seimą spausti, taip šantažuoti, gąsdinti, kad Seimas nežino, ko griebtis, kaip gelbėtis nuo tokios gelbėtojos? Ar tas L.K. įstatymo projektas – pasikarščiavusio, nežinančio, ko griebtis, žmogaus mintis? Dar klausimas: Ar tikrai nei Kasčiūnas, nei kiti politikai per 35 m. taip ir nesuprato, ką reiškia TMAPK vartojama sąvoka „Tautinė mažuma”, kad ligi šiol kitataučiams piliečiams TM statusą klijuoja??? Kada Seime turėsime tuos, kas bent tiek – kas yra, ir kas nėra TM – išsiaiškina? Juk, jei mes tik fiziškai išliksime, tik kūnus išsaugosime, bet neišsaugosime baltų/aisčių Dvasios, kultūrinio paveldo?
Iš to įstatymo pataisų, jo pasisakymų tegis, kad yra pagrindo manyti Kasčiūną esant lenkistinėse pozicijose, kurių teisėtumas, kaip žinoma, Lietuvos politikoje yra nukirstas Vasario 16-osios aktu, atskiriant Lietuvos valstybę nuo buvusių istorinių valstybinių ryšių su Lenkija. Taigi šie jo veiksmai atrodo kaip veikimas prieš Vasario 16-osios, prieš Basanavičiaus Lietuvą, kurios, beje, Lenkija niekada nepripažino ir kurios valstybiniam suverenumui prieštarauja jos dabartiniai atitinkami veiksmai santykiuose su Lietuva. Taigi, akivaizdu, kad tas įstatymo pataisas pateikęs Kasčiūnas negali būti laikomas Lietuvos tautininku, o veikiau “pilsudskinės” Lenkijos šalininku. Vien TM sąvokos vartojimo įstatymuose diegimas, akivaizdu, kad yra kėsinimasis iš pasalų į Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą. Tai, sakau, bent “pirmininkėlį” TS-LKD partija išsirinko. Vaikogališkai atrodė ir jo dalyvavimas “antilitvinizmui” skirtame renginyje, beje, kaip ir pats renginys neaišku kuriai pusei galėjęs būti naudingas.
Kas yra TM ir kuo skiriasi jos nuo tautinių bendrijų, bendruomenių ir migrantų, nežinantys to Seimo politikai turi pasiskaityti atitinkamoje dr. Algimanto Liekio mokslinių darbų medžiagoje. O politikai, tokie kaip Laurynas Kasčiūnas, turi žinoti, jog tarptautine jurisdikcija apibrėžtos tautinių mažumų sąvokos nežinojimas neatleidžia jo nuo atsakomybės už žalą, kurią jis daro valstybei, registruojant pataisas, kurios apima tik rusakalbius, o ne ir lenkakalbius, vaikų darželius bei mokymo įstaigas. Išvada: jeigu Seimas (neduok Dieve) priims tokias pataisas, jis už jų pateikimą Laurynas Kasčiūnas bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal straipsnį Tėvynės išdavimas. Įsikalk tai į galvą sau, berašti Kasčiūnai, jeigu bent kiek pripažįsti Dievo įsakymą NEKALBĖK NETIESOS.
Atsitiktinai vakar pataikiau TV žiniose kai kalbėjo Kasčiūnas.Viso pokalbio neklausiau, bet tai, apie ką kalbėjo Kasčiūnas man paliko slogų įspūdį. Jis pasakė aiškiai–visur mokyklose įvedama lietuvių kalbos sustiprinimas, bet tai neliečia lenkakalbių, kaip strateginio partnerio. Lietuvai tai blogos perspektyvos, nes išskiriam vieną, privilegijuotą tautinę bendriją lenkus. Ją priešpastatom kitom Lietuvos tautinėm bendrijom, tuo sukeldami kitų tautinių bendrijų nepasitenkinimą, skaldymą. Juk seniai visi žinom, kad mūsų jėga yra vienybėje. Gal Kasčiūnas tai pamiršo? Lietuvių kalba Lietuvoje tam ir yra , kad ji yra VALSTYBINĖ. Kasčiūnui vertėtų stiprinti valstybę, bet ne skatinti dvikalbystę. Jam nereikėtų pamiršti ir nesenos istorijos, kai lenkų nacionalistai buvo užgrobę dalį Lietuvos,. kai ji grąsino karu, kad priverstų užmegzti diplomatinius santykius. Pastebiu, kad pasitraukiantį rusinimą stengiasi užimti lenkinimas.
O kitą dieną jau nė neužsimena apie neteisėtą „pareigą” kaimynei. Ar gavo velnių, kad išdavė valstybės paslaptį? – Jog „Tautos atstovai” slapčia nuo mūsų pasirašė kapituliacijos sutartį? Ar tai ta pati 1994 m. sutartis, pagal kurią Lietuvos pase lenko pavardė bus rašoma PAGAL SKAMBESĮ? (Būtent pagal jos SKAMBESĮ, t.y., be lietuviškos galūnės, o NE originaliai lenkiškai!!!).
Tą kartą spaudoje kilo didžiulis nerimas. Aš paskambinau URM ministrui paklausti, kas ten parašyta. Jis nuramino, jog ne originaliai, o pagal skambesį. Klausiau, kodėl nenuramina tautos, kodėl nepaviešina sutarties, bent tik TOS pastraipos – kad žmonės įsitikintų, jog nėra išduoti. Ministras atsakė, berods, kad toks susitarimas – neviešinti. Niekaip negalėjau to suprasti.
Džiugu, – pagaliau “daėjo” kas Lietuvai yra ta 1994 m. bendrumo su Lenkija sutartis. Ačiū!… Jos terminas baigėsi 2009 m., Lietuva be jokių sąlygų, vienašališkai galėjo Lenkijai pranešti, kad jos netęsia ir ji būtų pasibaigusi. Tačiau to nepadarė, tai nedaro ir toliau nei viena partija gavusi daugumą Seime, nei vienas po 2009 m. išrinktas Prezidentas. Taip, išduota Vasario 16-oji, išduota Kovo 11-oji, išduotas valstybės ir jos kalbos galių suverenumas.
Manau , kad Lietuva , kaip visada, rusiškų mokyklų – darželių nepanaikins. Priežastis Liublino sandėris (Trumpo kalba tęsiant). Nes kremlius visais kurantais paskelbs pasauliui – diskriminacija. Skriaudžiama rusų “mažuma”.
Tai išeitų, kad teikiant tas įstatymo pataisa politiškai “atidirbinėjma” už…
Latvijoje ir Estijoje mokyklose,berods, dėstoma tik latvių ar estų kalbomis.
Manau, priežastis paprastesnė – neįvykdyta liustracija.
“aukštai danguje – jaunas Mėnulis ir Saulė drauge”: vienu metu buvo prisidėjęs ir Jupiteris, kai Mėnulis buvo Dvynių žvaigždyne
Rekomenduoju prisiminti : “A.Patackas. Dar kartą apie Gedimino stulpus ir J.Pilsudskį”. Alkas . l t , 1 5 mi n.l t
2012-06-24 19:04:24
YouTube: Решение конституционного суда ставит точку на AfD