Prieš metus, 2024-ųjų pavasarį, po ilgų restauracijos darbų duris atvėrė Lietuvos nacionalinio muziejaus Pilininko namas – išskirtinė istorinė erdvė Vilniuje, kviečianti pažinti Lietuvos tapatybę.
Nuo atidarymo čia apsilankė 31 tūkstantis lankytojų, surengta daugybė ekskursijų, pamokų ir renginių. Gedimino kalno papėdėje atgimusi istorinė erdvė tapo vieta, kur susitinka praeitis ir dabartis, o svarbiausia – žmonės. Todėl nenuostabu, jog už skaičių slypi asmeninės patirtys: darbuotojų kasdienybės fragmentai ir lankytojų įspūdžiai. Ką apie šiuos metus pasakoja jie patys?
„Lankytojams kiekviena diena tapo galimybe pažvelgti į Lietuvos praeitį, o lankytojų įžvalgos ir patirtis padeda kurti muziejų ir tampa svarbia jo dalimi. Šis grįžtamasis ryšys leidžia ne tik geriau suprasti lankytojų poreikius, bet ir tobulinti muziejaus veiklą, siekiant dar artimesnio dialogo su visuomene“, – džiaugiasi pirmąjį gimtadienį mininčio Pilininko namo vadovė Simona Stalilionytė.
Istorijos, kurios tampa gyvu pokalbiu
Per pirmuosius veiklos metus Pilininko namo komanda pastebėjo, kad šis muziejus tampa ne tik vieta pažinti Lietuvos istoriją, bet ir erdve, kur susitinka skirtingų kartų, patirčių ir požiūrių žmonės, o istorija tampa gyvu pokalbiu.
Šio muziejaus švietėjas Raigardas Budvytis dalijasi, kad jam didelį įspūdį daro galimybė sujungti skirtingas kartas: „Pamokos metu vaikams rodoma nuotrauka iš 1988 m.
Vingio parko mitingo stebina jaunąją kartą, o vyresni lankytojai – Trečiojo amžiaus universiteto studentai – dalijasi prisiminimais, būdami gyvais šios istorijos liudininkais“. Jis pabrėžia, jog būtent ši galimybė tapti tarpininkais tarp praeities ir dabarties, tarp mokymosi ir liudijimo, daro muziejų išskirtiniu.
Muziejaus darbuotoja Laura Trasauskienė pabrėžia teminio pasakojimo išskirtinumą: „Mane žavi lakoniškas ir intriguojantis pasakojimo būdas apie Lietuvos istoriją bei jos žmones, keliaujant ne laiko juosta, bet per temas, – kai tyrinėjame, kaip gyveno mūsų protėviai, ko mes, Lietuvos žmonės, siekėme, ką patyrėme, kuo didžiavomės ir kuo galėtume daugiau didžiuotis, kokie buvome, kokiais tapome ir kodėl.
Įžvalgos apie Lietuvos istoriją gali ateiti per asmeninį muziejaus eksponatų ir jų sąsajų tyrinėjimą arba atsirasti diskutuojant su draugais, kolegomis. Kartais su netikėtais klausimais ar pastebėjimais į muziejaus darbuotojus kreipiasi muziejaus lankytojai, kartais jie dalijasi negirdėtom, bet taip lauktom istorijom, dažnai asmeninėm, kurios praplečia žvilgsnį, praturtina pasaulėžiūrą“.
Kai istorija paliečia asmeniškai
Per šiuos metus muziejaus komanda geriausiai suprato, jog Pilininko namas – tai vieta, kur Lietuvos istorija pasakojama per žmones ir jų patirtis, o kiekvienas lankytojas tampa šios istorijos dalimi. Vienas iš netikėtų susitikimų – į ekskursiją atvykusi Antano Kraujelio, vieno iš paskutiniųjų kovojusiųjų partizanų Lietuvoje, sesuo.
„Ekskursijoje stabtelėjome prie šiam partizanui priklausiusio pistoleto. Ji nežinojo, kad šis eksponatas yra muziejuje. Tuomet pasidalino prisiminimais apie savo brolį. Žinant, kad Lietuvoje liko vos du ginkluotą kovą prieš okupantus menantys partizanai, tokie pasakojimai iš artimiausiųjų ne tik stipriai praturtina ekskursijos patirtį, bet ir pačiam gidui suteikia brangių įžvalgų“, – dalinasi Pilininko namo švietėjas Laisvūnas Čekavičius.
Jis priduria, jog užsienio turistai dažnai nustemba, sužinoję apie lietuviškos tapatybės ilgaamžiškumą ir patirtą Maskvos režimo priespaudą. Tiek užsieniečiams, tiek vietos lankytojams muziejus tampa vieta ne tik pažinti faktus, bet ir kelti klausimus apie šiandienos identitetą.
Pilininko namas nėra tik parodų vieta. Jie yra tarsi namai, kuriuose skatinamas laisvas, kūrybingas svarstymas apie Lietuvos tapatybę.
Muziejaus švietėjai Enrikai Trofimovienei šiais metais labiausiai įsiminė susitikimas su pirmąja ponia Diana Nausėdiene: „Daugiausiai laiko praleidome prie Felicijos Bortkevičienės stalinio laikrodėlio, svarstėme, kokį svarbų vaidmenį mūsų istorijos tėkmėje suvaidino garsios Lietuvos moterys – ta pati Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė Bitė bei kitos. Pasinėrėme į istorijos sūkurį ir labai mielai pakeliavome laiku“.
Visas kolektyvas pastebi, kad lankytojai itin vertina muziejaus interaktyvumą, galimybę paliesti eksponatus, dalyvauti kūrybinėse veiklose. Vaikus džiugina pamokos ir žaidimai, suaugusius – galimybė reflektuoti, klausti, diskutuoti. Net kritiniai lankytojų klausimai ar iššūkiai rodo, kad Pilininko namas – gyvas muziejus, kuris kviečia ne tik žiūrėti, bet ir mąstyti.
Lankytojų balsai
Pilininko name esančioje lankytojų atsiliepimų knygoje atsispindi nuoširdžiausi jausmai ir netikėčiausi pastebėjimai. Čia susitinka įvairiausių kartų, miestų ir net šalių žmonės, kiekvienas savaip išgyvenantis pažintį su Lietuvos istorija.
Lietuvos lankytojų įspūdžiai dažnai skamba džiaugsmingai ir nuoširdžiai: „Nuostabi paroda – naujoviška, įdomi, visapusiškai išssami. O palikti be „euroremonto“ autentiški sienų fragmentai net kvapą gniaužia!” – rašo vilnietė Daiva. Panašiai mąsto ir kolegos muziejininkai iš Biržų bei Etnokosmologijos muziejaus, pabrėždami netikėtus sprendimus ir nuoširdų darbuotojų bendravimą.
Kai kuriems lankytojams stiprų įspūdį palieka parodos interaktyvumas bei originalūs bruožai: vienas lankytojas dėkoja už jo žodžiais „patį linksmiausią Lietuvoje Vytauto portretą“, o mažasis Jurgis su mama džiaugiasi ne tik įdomia paroda, bet ir suvenyrais.
Ypač džiugina tai, kad muziejus įtraukia įvairias auditorijas: viena lankytoja pastebi, jog ši vieta sudomino net keturmetį vaiką, o kita šmaikščiai pripažįsta, kad „labai įdomu, bet aš labai jau pasenusi viską suprasti. Bet šaunu.“
Ne mažiau svarbūs yra ir užsienio turistų įrašai – jų atsiliepimų knygoje gausu: „Tai buvo vienas mėgstamiausių mano aplankytų muziejų Lietuvoje. Patiko platus istorijos pristatymas ir interaktyvūs bruožai“ – rašo lankytojai iš JAV. Kitas svečias iš užsienio dėkoja už galimybę „suprasti Lietuvos kultūrą“ ir vadina Pilininko namą ypatinga vieta, į kurią norėtų sugrįžti.
Ne vienas įrašas byloja apie muziejaus misiją – padėti pažinti praeitį ir mąstyti apie ateitį: juos apibendrina prasminga vieno lankytojo mintis: „Ateitis be praeities – tamsi giria.“
Lankytojų atsiliepimų knyga rodo – muziejus kalba visoms auditorijoms, nepriklausomai nuo amžiaus, kilmės ar išsilavinimo.
Vieneri metai – tik pradžia
Per pirmuosius metus Pilininko namas tapo ne tik muziejumi, bet ir susitikimų, atradimų bei diskusijų vieta. Čia istorija pasakojama per žmones ir jų patirtis, o kiekvienas lankytojas įsilieja į bendrą pasakojimą.
„Šis gimtadienis – proga pasidžiaugti pasiektais rezultatais, bet kartu ir pradžia naujiems iššūkiams. Ateinančiais metais Pilininko namo komanda žada toliau plėsti švietimo programas, stiprinti ryšį su bendruomene ir, žinoma, stebinti lankytojus naujais sumanymais. Vieneri metai prabėgo labai greitai, o užmegztam ryšiui su lankytojais vis stiprėjant, norisi kalnus nuversti tęsiant darbus“, – apie planus kalba S. Stalilionytė.
Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia atrasti Pilininko namą ir tapti jo istorijos dalimi.
