Lapkričio 26 d., antradienį, 13 val. Vitražo galerijoje (Seimo I rūmai) atveriama paroda, skirta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto 70-osioms žūties metinėms atminti.
Parodą atvers Seimo narys, laikinai einantis krašto ministro pareigas Laurynas Kasčiūnas, pasisakys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Jono Žemaičio sesers Kotrynos Žemaitytės-Juškienės proanūkė Kotryna Buono ir kiti. Renginyje partizanų dainas atliks Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“.
2024 m. lapkričio 26 d. sukanka 70 metų, kai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkui, partizanų generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui Maskvos Butyrkų kalėjime buvo įvykdyta mirties bausmė.
J. Žemaitis neabejotinai yra ryškiausia Lietuvos ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo figūra, įkūnijanti lietuvių tautos drąsą, pasiaukojimą ir ryžtą kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. 2009 m. Seimas, pripažinęs J. Žemaičio nuopelnus Lietuvos valstybingumui, paskelbė jį kovojusios su sovietų okupacija Lietuvos valstybės vadovu, 1949–1954 m. faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.
Parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Parodoje apžvelgiamas J. Žemaičio jaunystės laikotarpis, šeimos vertybių puoselėjimo tradicijos, kariūno studijos Karo mokykloje, tarnybos kariuomenėje metai, dvejus metus trukęs mokslas Prancūzijoje, Fontenblo artilerijos mokykloje.
Ir žinoma, sunkiausias, daugiausiai jėgų ir drąsos pareikalavęs gyvenimo etapas, kai 1945 m. birželio mėn. J. Žemaitis, įstodamas į Lietuvos laisvės kovotojų gretas, pradėjo kovą su sovietų valdžia ir totalitariniu sovietų režimu. Šioje parodos dalyje galima pamatyti J. Žemaičio asmens bylos dokumentus: paskutinę jo nuotrauką, darytą sovietų saugumo vidaus kalėjime Vilniuje, daktiloskopinius (pirštų) atspaudus, pažymą apie jo tardymą Maskvoje, SSRS Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo nuosprendį.
Paskutinė parodos dalis skirta J. Žemaičio atminimo Lietuvoje įamžinimui. Paminklų, atminimo lentų, stogastulpių, skirtų partizanų generolui J. Žemaičiui atminti gausa rodo, kad ši neeilinė asmenybė amžiams išliks lietuvių tautos atmintyje.
Paroda Vitražo galerijoje eksponuojama lapkričio 25 – gruodžio 16 dienomis. Aplankyti parodą galima penktadieniais nuo 11 iki 15 val. organizuojamomis atvirų durų valandomis Seime.
Partizanų generolo atminimas įamžintas ir dokumentiniame filme „Jonas Žemaitis-Vytautas. Paskutinis noras“, kurio premjera vyks lapkričio 29 d., 18 val. Valdovų rūmuose. Vėliau dokumentinis filmas bus parodytas per LRT televiziją.
Knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023, gruodis) tarpe kitų esamų, buvusių ar žuvusių Lietuvos prezidentų 93 puslapyje yra įdėta ir Jono Žemaičio nuotrauka. Pagarba.
Vilna
Your comment is awaiting moderation
1 sekundė ago
Su kokiais simboliniais ženklais kovą už Lietuvos Laisvę tapatino partizanai matosi iš Jono Žemaičio – Vytauto uniformos. Tai vadinamas dvigubo kryžiaus bei Stulpų ženklai. Įsidėmėtina, kad Jogailiško ir Smetoniško raitelio, reiškiančio Lietuvos (LDK) priklausymą Lenkijai, joje nėra. Dabar dvigubu kryžiumi vadinamas ženklas buvo senuoju (mitiniu supratimu) Lietuvos suverenumo simboliu, vadintu Vytimi. Ėmus raitelį vaizduoti su Vyties ženklu, raitelio ženklas tapo vadinamas Vytimi. Taip dvigubas kryžius neteko tikrojo savo vardo. Tokiu atveju ženklą, kuriame vaizduojamas raitelis su Vyties ženklais reikėtų vadinti Raiteliu, Raitužiu, o vadinamam dvigubo kryžiaus ženklui grąžinti jo senąjį Vyties vardą. Atitinkamai yra keistinas ir Lietuvos valstybės herbas. Gerbkime savo senovę ir partizanų lietuvišką, o ne smetoninkų prolenkiškąją simboliką.
> Vilna
Nepolitinės knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 66 p. rašoma, kad “(h)elėnais buvo vadinami ne polių miestelėnai graikai (respondentas Vladas Palubinskas), o kultūrinės žemdirbystės sodžių (paganus, lot.-sodietis) valstiečiai, gyvenę po raito ginkluoto gauniaus (kauniaus) vėliava vardu “Pagonia”. Šio raitelio herbas Ankonos uoste (Italijoje, – mano pastaba) prie Adrijos jūros yra nulipdytas ant pastato, kuris primena buvusį lietuvių etruskų jų viešpatavimą jūrose. Paganus, ital. reiškia valstietis, sodietis su dvaru ir tai yra turtingų, galingų Graikijos žemdirbių (h)elėnų, užsėdusių su kalavijais ant savo žirgų, sutelktą viešpatavimą pietinės Europos krantuose. “. Ten pat yra ir Vyčio su kalaviju virš senovinio pastato durų Ankonos mieste bareljefo nuotrauka. Vytį, taigi turėjome žymiai anksčiau, nei kai vakarų Europoje istorijos ūkanose (Encyklopedia Britannica) pasirodė slaviškieji lenkai.
Nėra jokių duomenų, kad lietuviai raitelį būtų vadinę Vytimi. Tai, kad lietuviai jojančius ant arklio vadus, karius vadino raiteliais, ruiteliais bylotų istoriniai šaltiniai (rutheny). Raitelis imtas vadinti Vytimi, kai jo skydo ženklu tapo dabar dvigubu kryžiumi, o iki tol – Vytimi vadintas ženklas, t.y LDK laikais.
“Pagonios” ir “Vyties” (dabar dvigubu kryžiumi vadinamo) ženklai yra atskiros kilmės, skirtingų kultūrų – klajoklinio ir sėsliojo gyvenimo simboliai. “Pagonia” – ženklas, vaizduojantis ginkluotą raitelį, (kad jis būtų su dvigubo kryžiaus ženklu – patvirtinimų nėra) yra iš indoeuropiečių klajoklystės laikų atsineštas iš Rytų į senosios kultūros Europą, gyvenusią sėslųjį gyvenimą poliuose, kurių nemaža dalis gyventojų, matyt, turėjo nuosavybės teise miesto laukus ir vertėsi žemdirbyste. Tokiu atveju jų simboliu laikytina Vytis (dabar dvigubo kryžiumi vadinama), reiškusi mitiniame supratime polio ir dangaus vietos pastovumo ir jų vienumo ryšį nuosavybės prasme. Gi iš Rytų vėlesne banga atslinkę raitieji “Pagonios” klajokliai apsistojo aplink polius esančiose žemėse, kurdami nuolatines stovyklas (dvarus). Vyko perėjimas iš klajoklystės į sėslų gyvenimą. Graikų vadinimas jų helėnais bylotų, kad atslinkusių klajoklių kūrimasis vyko velėninėse (nesukultūrintose) žemėse. Liet. žodžio velėna ir graik. helėnai giminystė čia – neginčijama. Taip pat “Pagonia” lygintina su liet. ganyti, paganyti, ginti, išginti gyvulius ganyti. Plg. liet. “vėjas debesis gena, gainioja”, gainioti reikšmę – varinėti. Taigi Pagonia = klajonia. Iš čia ir variagų, klajojusių vandenimis, pavadinimas gali būti laikytinas lietuvišku, taip pat varmių genties Prūsijoje, beigi galima iš čia ir žodžio „dvaras“ kilmė. Beje, žirgynams veisti ir polių vietovės nebetiko. Be to, neatmestina, kad ir Ankoros uoste prie Adrijos jūros ant pastato išlikęs raitelio herbas gali būti susijęs su vandenų “pagoninkais” variagais, o gal net kuršiais, juk Ankoros uosto pavadinime galime įžvelgti An+koros, t.y. kor- = kur. Be to, 8 a. šaltiniai kuršius vadina „Cory“. Tokiu atveju akivaizdu, kad pats ginkluotas raitelis helėnams dar klajokliais esant buvo simbolis, kaip – sėsliesiems senovės europiečiams lietuviams – Vytis (dabartinis dvigubas kryžius). Abiem atvejais tai yra indoeuropiečių istorija.