Spalio 21 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus Sigito Narbuto FB paskyroje buvo paskelbtos kelios nuotraukos su tekstu apie padarytą kone amžiaus atradimą – Kaune surastą XVII a. lotyniškai rašiusio Lietuvos poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus iki tol nežinomą knygą.
Tekste buvo toks sakinys: „visuomenei apie tai pranešta spalio 21 d.“ Kokia „visuomenė“ mato ir skaito minėto direktoriaus FB paskyros puslapį, galima tik spėlioti. Bet netruko pasigirsti fanfaros per rimtesnes žiniasklaidos priemones (informaciniai pranešimai, reportažas „Panoramoje“ ir t. t.).
Jau pačios nuotraukos iš „įvykio vietos“, paskelbtos minėto direktoriaus FB puslapyje, pirštu prikišamai bylojo, kad akcijai iš anksto kruopščiai ruoštasi ir strateguota „informacinė kampanija“. O dabar atskleiskime tikrąjį šio atradimo dydį ir ypač jo užkulisius.
Tikroji atradimo garbė priklauso, matyt, kauniečiams Ritai Urbaitytei ir Sigitui Lūžiui, kurie minėtą knygelę 12 numeriu įtraukė į savo parengtą XVII amžiaus knygų Kauno bibliotekose tomą, išleistą dar 2019 m.
Be to, knygelė seniai visiems prieinama skaitmeninių dokumentų kaupykloje, vardu epaveldas.lt, paieškos laukelyje surinkus pirmuosius jos pavadinimo žodžius. Taigi pompastiškos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkų išvykos į Kauną norint perversti kelis puslapius visiškai nereikėjo.
Minėtoje knygelėje paskelbta vienui viena Sarbievijaus odė, skirta tuo metu dar tik palaimintajam savo žemiečiui, iš Lenkijos Mazovijos kilusiam Stanislovui Kostkai, yra puikiai žinoma iš šio poeto kūrybos rinktinių. Sarbievijui ji buvo priskirta ir paskelbta dar 1665 m. (pats poetas mirė 1640 m.), todėl vėliau pagrįstai įtraukta į šio kūrėjo rinktinius raštus.
Tad visa „amžiaus atradimo“ vertė pasirodė esanti labai nedidelė: paaiškėjo tik tiek, kad dar poetui gyvam esant kūrinys – neaišku, ar su paties kūrėjo žinia – anonimiškai buvo paskelbtas kol kas nežinia kur ir kokiu tikslu išleistoje 8 puslapių mažyčio formato knygelėje. Taigi viena LLTI mokslininkė pastebėjo ir susiejo šios knygelės tekstą su gerai visiems Sarbievijaus kūrybos tyrėjams žinoma ode. Ir ačiū jai už tai. Tai jos nuopelnas.
Skubant viešai kelti didelį triukšmą dėl tokio filologinio mažmožio, nepasivarginta pasidomėti nei tikslia šio kūrinėlio sukūrimo data (ji seniai žinoma), nei paties karaliaus Vladislovo IV apsilankymo Badene metais, ir atradėjos interviu kalbėta apie kažkokius dar reikalingus tikslinimus.
Reikės išaiškinti (jei tai apskritai pavyks) nebent tai, kur knygelė išspausdinta ir kodėl nutylėta autorystė. Sarbievijus savo odę sukūrė pačioje 1637 m. pabaigoje – 1638 m. pirmomis sausio dienomis, nes 1638 m. sausio 12 d. Plockovyskupui Lubienskiui rašytame savo laiške jau mini ją kaip parašytą, ir Vladislovo IV vardas kūrinio pavadinime buvo prirašytas tik valdovo grįžimo iš Badeno kurorto 1638 m. pabaigoje proga.
Įdomu kitkas. Viešai pučiant burbulą dėl atradimo masto nutylima, kad viena LLTI mokslo darbuotoja, pačių atradėjų kolegė, dar šių metų vasaros pradžioje įteikė LLTI leidžiamam mokslo žurnalui Senoji Lietuvos literatūra straipsnį, kuriame buvo pristatytas iki šiol neskelbtas ir patiems atradėjams nežinomas autentiškas Sarbievijaus nekrologas.
Keista, kad atradėjai ėmėsi akademinės cenzūros blokuodami šio straipsnio publikavimą minėtame žurnale.
Dar keisčiau, kad visi trys LLTI mokslininkai, dalyvavę iškilmingoje delegacijoje į Kauną paskelbti mums šią „gerąją naujieną“, atsidūrė LLTI šiais metais supurčiusiame neišleistų knygų, finansuotų valstybės lėšomis, skandalo epicentre.
Visa tai vyksta lapkričio pradžioje numatytų naujojo LLTI direktoriaus rinkimų išvakarėse. Minčių kyla pačių įvairiausių.
Varžytuvėse į LLTI direktoriaus postą, be abejo, bus atsižvelgta ir į LLTI mecenato Rotary klubo žmonių, ugdančių mūsų tautos kultūrą, nuomonę. Man, kaip buvusiam Utenos Rotary klubo nariui, yra tai suprantama. Minčių kyla įvairių, tačiau tikiu, kad į LLTI Direktoriaus postą bus išrinktas labiausiai to nusipelnęs žmogus. Pagarbiai, kultūros istorikas Silvestras Rimgaudas Sinkus.
Na va, kokios varžytuvės vyksta tarp humanitarų, artėjant LLTI direktoriaus rinkimams. Gali būti, kad dėl panašių aistrų buvo 17 amžiuje atspausdinta knygelė su Sarbievijaus ode, nutylint, jo autorystę. Kaip ji atsidūrė Ąžuolyno bibliotekoje Kaune – jau kitas klausimas.
Kažkaip daug kas pamiršo nepalyginamai svarbesnį radinį Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje – švino plokštelę su galimai lietuviškų runų įrašu ir žodžiais Algirdos Basileus-alkas.lt/2023/09/20/neiminta-misle-valdovu-rumuose/
Tai primena Vasario 16-osios akto atradimo aistras. Visi žinojo, kad kopija buvo perduota Vokietijai, bet visi laukė šimtą metų, kol Mažylis nuvažiavo autobusu ir paprašė ir archyvo bendra tvarka. Į kurią tik valdžios darbo sritį nepažvelgsi – atrodo, moka tik vogti.
Ar 4 lapų kūrinį išvis galima laikyti knyga? Tai lotyniškas eilėraštis, net neturintis aiškių leidybinių duomenų. Kažkas įrišo ir tiek. Įrišimas vėlyvas (tarsi kartonas, aptrauktas popieriumi). Tikrai ne XVII a. O pučia burbulą, lyg tai būtų labai reikšminga knyga.
> 4 lapai. Techniškai tai yra knyga.
Ona Čiurinskienė LLTI pripažinta patyrusi psichologinį smurtą ir priekabiavimą nuo Andanavičiaus. Vykdomas nuolatinis Onos kaltinimas nepadorumu, moksline nekompetencija ir aplaidumu. Dariaus elgesyje nieko naujo.
Panašu, kad kažkam pavydas 🙂