V. Juškevičius. Italijos langobardai

Pagal Juškevičiaus tyrimus, į Italiją atvykę nuo Oderio upės slėnio langobardai, kurių ankstyvesnis vardas buvo viniliai ir kurie atrodo nesiekė Oderio žiočių ir laikėsi upės vidurio regione, nebuvo germanų gentys ir jų vardai buvo baltiški.

Kai ostrogodai pasitraukė iš Italijos atvykus Bizantijos pulkams, Bizantijos valdžia ilgai negalėjo išsilaikyti ir netrukus Šiaurės Italijos žemes užėmė baltiškos langobardų gentys. Ar langobardų gentys jau radosi Italijoj kaip ostrogotų sąjungininkai, nežinia. Kas yra aišku, tai kad jų buvimas Šiaurės Italijoje yra istorinis faktas su datomis, vardais ir įvykių aprašymais pradedant VI-u amžiumi.

Rašo GIS specialistas Juškevičius, kad langobardai nebuvo germanų gentys ir parodo kodėl jis tai tvirtina. Perduodu ištisai Juškevičiaus pranešimą, kurio vertė su laiku bus labai svarbi, kai paaiškės, lygiai kaip dabar vyksta Ispanijoj su vakariniais gudais, kad Italijoj irgi būta tiktai baltų pastoviai išlikusių rytinių gudų palikimo. Turbūt teks Lietuvos universitetams atpainioti baltų kalbų įtaką ne tiktai Ispanijoje, bet ir Italijoje.

Reikia pabrėžti, kad Ispanijoj radosi vakariniai gudai, o į Italiją atvyko rytiniai gudai, ir kaip jau žinome iš ankstyvesnių istorinių žinių daugiausiai paimtų iš Jordano raštų, visi save skaitė vienos tautos nariais, sprendžiant iš daugybės istorinių įvykių, kuriuose ypatingai karo ar pavojaus atvejais, savitarpinė pagalba visada yra pabrėžta.

Taigi šiuokart, turime langobardų pirmosios istorijos tekstą parašytą Pauliaus Djakono tarp 787 ir 789 metų, ir aiškų langobardų kilmės nurodymą, kad jie yra kilę iš salos, bet nėra jokio paminėjimo laivų ar persikėlimo į žemyną. Tačiau sprendžiant iš aprašymo iš kokios vietos viniliai pakilo, minimi duomenys sutampa su Kuršių marių vietove.

Jūratė Rosales: „Gudų kelias“ (El camino de los godos) 2022 m.

Pats niekada vietovardžiais nei langobardais nesidomėjau, susidomėjau tik 2008 metais, kai nuo 2008 iki 2013 metų dirbau ir gyvenau Italijoje, Lombardijos provincijoje.

Dabartinis Italijos vicepremjeras Mateo Salvynis (Matteo Salvini) tada dirbo Šiaurės Italijos mieste Milane įsikūrusioje radijo stotyje „Laisvoji Padanja“ (Padania Libera). Tuo metu kiekvieną dieną 20 kilometrų važinėdavau darban ir iš jo, todėl turėjau daug gražaus laiko klausytis šio radijo.

Salvynio vedamos laidos apimdavo tiek politikos įvykius, tiek ir įdomias pastabas apie Italijos praeitį. Jo laidos pasižymėjo ne tik giliomis įžvalgomis, bet ir duomenų gausa.

Kartą, kalbėdamas apie Lombardijos vietoves, šmaikščiai pasišaipė iš mokslininkų, priskiriančių tuos vietovardžius germaniškam paveldui. „Čia germaniško paveldo nėra nė kvapo!“ – sakė jis. Pagalvojau: kažkas negerai su tais vietovardžiais, nes ir man jie germaniški neatrodė. Tąkart man suskambėjo pirmasis varpelis.

Žemėlapiuose matome, kad Bardų (Bartų) vietovardžių paplitimas vokiškai kalbančiuose kraštuose yra menkas, o su šiomis žodžių šaknimis dažniausiai yra siejamas žodis „langobardai“. Tokius vietovardžius galima būtų sieti su langobardų kilmės ir įsikūrimo vietovėmis. Žemėlapiai sukurti automatiškai, remiantis JAV vyriausybės palaikoma geografinių pavadinimų duomenų baze „GeoNames“.

Antrą kartą varpelis suskambėjo, kai teko važiuoti automobilyje galinėje sėdynėje ir išgirsti pokalbį tarp vietinio italo ir tik ką į tą kraštą atvykusio vokiečio apie tuos vietovardžius. „Čia jūsų germanų paveldas“ — sakė italas, rodydamas pro šalį skriejančius miestelius ir jų pavadinimus.

„Nieko čia germaniško nėra!“ – stebėjosi vokietis. Nuo tada ėmiau abejoti Šiaurės Italijos vietovardžių germaniška kilme, pradėjau giliau domėtis Lombardija ir langobardais.

Pradėkime nuo pačių pradžių, nuo pagrindinio žinių šaltinio apie langobardus — „Langobardų istorijos“. Tai benediktinų vienuolio Pauliaus Varnefrido – Djakono (Paolus Diaconus) VIII amažiaus pabaigos knyga lotynų kalba apie langobardų istoriją, pradedant nuo mitinių personažų iki karaliaus Liutprando mirties 743 metais.

Mokslininkai pateikia šią knygą kaip nenuginčijamą įrodymą langobardams esant germanais. O kas gi ten parašyta? Kokie germaniškumo įrodymai ten pateikti? Dabar nusistovėjęs istorikų požiūris, jog germanai — tai gotai, langobardai, vandalai ir kiti barbarai, išėję iš visų germanų įsčių salos Scandza, kuri yra Skandinavija.

Panagrinėkime šį Pauliaus Djakono kūrinį. Abu autoriai, ir Jordanis „Getikoje“, ir Djakonas „Langobardų istorijoje“ sako, kad barbarų gentys pakilo kelionei į Italiją iš salos. Djakono knygoje neparašyta, kad viniliai (langobardai) kirto Baltijos jūrą prieš atvykdami į Panoniją.

Pasakyta, kad tiesiog išėję iš salos. O Jordano pasakyta, kad, pakilę iš salos, gotai ilgokai plaukė pakrante. Tai bene vienintelis ryškesnis skirtumas abiejų knygų įžangose.

Knygos „Langobardų istorija“ esminė vieta, neva įrodanti jų germaniškumą, yra ši:

Panašiai ir viniliai, tai yra langobardai, kurie vėliau viešpatavo Italijoje, buvo germanų kilmės, kilę iš salos, vadinamos Skądinavija. Nurodomos ir kitos jų emigracijos priežastys.

Pari etiam modo et Winilorum, hoc est Langobardorum, gens, quae postea in Italia feliciter regnavit, a Germanorum populis originem ducens, licet et aliae causae egressionis eorum asseverentur, ab insula quae Scadinavia dicitur adventavit.

Paolus Diaconus: „Historia Langobardorum“ 789 m.

Priklausomai nuo šios knygos nuorašo (originalas neišlikęs), salos vardas užrašytas įvairiai: Scandin, Scandana, Scatinavia, Scladinavia, Scadinavia, Scandanavia.

Pirmojoje knygos dalyje daugiausia kalbama apie vinilius (langobardų protėvius). Paminėta, kad jie išvyko iš salos, tik nepaminėti jokie laivai. Pasakyta, kad sala yra ne toli jūroje, o matoma šalia kranto, todėl galima teigti, kad viniliai išvyko raiti arba pėsčiomis. Krantas yra lėkštas, todėl pakrantė užliejama — marinis fluctibus propter planitiem marginum terra. O kranto linija išriesta – circonfusa.

Mes sakytumėm: „pakrantė yra lėkšta, todėl jūros potvyniai ir audros bangos ją skandina“. Klausimas: kur tokia vieta yra Švedijoje? Atsakymas: tokios geografinės vietovės Švedijoje nėra. Knygoje „Langobardų istorija“ apie tą salą rašoma taip:

Nors buvo įrodinėjamos kitos jų emigracijos priežastys, jie atvyko iš Skądinavija vadinamos salos. Plinijus Jaunesnysis taip pat mini šią salą knygoje „Apie daiktų prigimtį“. Todėl ši sala, kaip mums pranešė ją tyrinėjusieji, yra ne tiek jūroje, kiek apsemiama jūros bangų mūšos dėl žemes juosiančių krantų lėkštumo.

Licet et aliae causae egressionis eorum asseverentur, ab insula quae Scadinavia dicitur adventavit. Cuius insulae etiam Plinius Secundus in libris quos De natura rerum conposuit, mentionem facit. Haec igitur insula, sicut retulerunt nobis qui eam lustraverunt, non tam in mari est posita, quam marinis fluctibus propter planitiem marginum terras ambientibus circumfusa.

Paolus Diaconus: „Historia Langobardorum“ 789 m.

Pažiūrėjus į Baltijos jūros žemėlapį, matyti, kad vienintelė atitinkanti aprašymą sala yra lėkštame pietrytiniame jos Pamaryje, Vyslos išsiliejimo Aistmares ir Nemuno išsiliejimo Kuršių marias nuo jūros skirianti Nerija, anksčiau dar vadinta Nertia, Nercia, Nerčia, arba kitaip Skandia, Skendzia. Tikriausiai kartu su Semba (Semva) jos viduryje.

Visos kitos salos arba toli jūroje, arba nėra užliejamos, arba neišlenktos. Visa tai gražiai persipina su Jūratės Rosales įžvalgomis ir Jordanio „Getikos“ ištraukos vertimu. Pauliaus Djakono minimas žodis Scadinavia nieko nereiškia švediškai. Lietuviškai gi reiškia skandinama, skęstanti vietovė. Tikėtini tos vietovės tikri vardai yra šie: *Skandena, *Skenduonia, *Skenduo. Djakonas dar mini vietovardžius Scoringa ir Mauringa. Jis nurodo ten gyvenus langobardams. Tačiau tai nėra germaniški vietovardžiai, nes baigiasi balse, o ir priesaga -ing- yra baltiška, antai:

Neringa, Palanga, Alanga, Ablinga, Babrungas, Būtingė, Drubengis, Dubingiai, Kūlingė, Stabingiai, Notangai, Leipalingis, Nedzingė, Suvingis.

Dar verta atkreipti dėmesį į langobardų genetinius tyrimus. Germaniškos langobardų kilmės DNR mėginiais įrodyti nepavyko. Vienas naujausių tyrimų paskelbtas mokslinėje apybraižoje „Langobardų kraustymasis genetiniu požiūriu“. Štai iškalbinga apybraižos ištrauka:

Šio išplėstinio duomenų rinkinio pagrindinių komponentų analizė (PCA) išryškino Solado (Szólád) vietovės langobardų kultūros kapų ir Viduramžių gyventojų iš Vidurio Europos (Slovakijoje 800–1100 m., Lenkijoje 1000–1400 m.) panašumą. Kuleno (Collegno) vietovės palaikai atskleidė panašumą tarp Slovakijos ir Viduramžių mėginių iš Pietų Europos (Ispanijoje 500–600 m., Italijoje 900–1400 m.).

A principal component analysis (PCA) on this expanded dataset highlighted the similarity between the Longobard culture graves of Szólád and medieval populations from Central Europe (Slovakia 800–1100 CE, Poland 1000–1400 CE) (Fig. 4). The Collegno individuals clustered midway between Slovakian and medieval samples from Southern Europe (Spain 500–600 CE, Italy 900–1400 CE).

Stefania Vai, etc: „A genetic perspective on Longobard-Era migrations“ 2019-01-16 „PubMed“ 647-656 psl.

Mokslininkai nustatė pagrindinės imčių dalies (iš viso buvo išnagrinėti 87 DNR pavyzdžiai) kilmę, ji pasirodė panašiausia į Lenkijoje ir Slovakijoje dabar gyvenančius žmones. Ar tose vietovėse tuo metu gyveno germanai? Tai yra labai abejotina. Paskelbtoje apybraižoje dar galima sužinoti, kad germaniškų DNR pėdsakų iš ties buvo surasta, bet jie buvo palaidoti tolėliau nuo pagrindinių kapinių ir su mediniais „ginklais“. Tai verčia manyti, kad tie žmonės buvo atskalūnai arba žemesnės kilmės — būtent taip parašyta to mokslinio darbo išvadoje.

Svarbi žinia, padėsianti suprasti, kas tokie buvo „barbarai“, yra itališkoje Viduramžių knygoje „Florencijos šventųjų ir palaimintųjų gyvenimai“:

parašyta pagal to meto barbarų vartoseną, be raidės H.
scritto secondo l’uso barbaro di quel tempo senza la lettera H.

Giuseppe Maria Brocchi: „Vite de’Santi e Beati Fiorentini“ 1742 m. 91 psl.

Taigi, autorius tvirtina, jog „barbarai“ H garso nevartojo. Lietuvių rašyboje H įteisinta tik XX amžiuje, svetimtaučių ir naujai „iškeptų“ inteligentų spaudimu, ir tik rašyti, ne tarti. Viduramžių Europoje tik baltų kalbose nebuvo H garso, o dabar jo neturi dar ir italų, prancūzų, ispanų, kitos romanų kalbos. Kaip tai atsitiko? Remdamiesi vėlyvaisiais lotyniškais ir ankstyvaisiais itališkais raštais, mokslininkai tik pripažįsta, kad H garsas palaipsniui išnyko iš kalbos. Kodėl išnyko? Ir kas tuomet buvo tie „barbarai“, neturintys tartyje H garso?

Dabartiniai kalbų žodynai taip pat kai ką mums atskleidžia. Mokslininkai nežino, kodėl H garsas tapo netariamas. Šią abejonę galima išvysti prancūzų kalbos didžiajame Robero žodyne.

H raidė tapo netariama imperijos laikais arba germanų laikų pradžioje dėl graikų kalbos poveikio.
de la lettre lat. h, devenu muette dès l’Empire, ou du h aspiré initial germanique, de l’esprit rude en grec.

Le Grand Robert (ISBN 2850366730) III t. 2001 m. 1631 psl.

Įdomu, kaip germanai ir graikai paveikė H garso dingimą, jei jie patys buvo H garso nešėjai?

Panagrinėkime mokslinį veikalą „Redaguoti ir neredaguoti germanizmai langobardų diplomatiniame kodekse“ (Germanismi editi e inediti nel Codice diplomatico longobardo 1998/1999 m. 9 t. 191-240 p.). Surinkti buvusiose Langobardų karalystėse rašytuose lotyniškuose dokumentuose aptikti „germanizmai“. Visi tie rasti neva germaniški žodžiai neturi H raidės. Kur tuomet germaniškumo požymiai? Ar ten yra nors vienas germaniškos kilmės žodis?

Galima paliesti ir paskutinės langobardų karalystės Italijoje istoriją. Benevento karalystė buvo Pietų Italijoje, jos užkariauti frankų karalius Karolis I nesugebėjo. Paskutinės „Benevento Longobardorum“ valstybės princesės vardas buvo Sigelgaite (869-940). Lotyniškame rašte ė balsės nebuvo, rašyta e be taško. Priesaga -aitė — grynai lietuviška mergautinės pavardės priesaga, kitose kalbose tokių nėra.

Dar Paulius Djakonas knygoje „Langobardų istorija“ mini slavų išsilaipinimą 642 metais Apulios srityje prie Siponto.

Kai jam pranešė, Raudvaldis skubiai atvyko ir pasikalbėjo su atvykėliais jų pačių kalba.

Quod cum Raduald nuntiatum fuisset, cito veniens, eisdem Sclavis propria illorum lingua locutus est.

Paolus Diaconus: „Historia Langobardorum“ 789 m.

Tik baltai ir slavai tuo metu dar galėjo susišnekėti, ir tik ne germanai su slavais.

Benevento valdovas Raudvaldis rašytas įvairiai: Raduald, Radovald, Radoaldo, Rodoaldo, Radualdo. O kito pietinių langobardų Benevento valstybės valdovo Grimvaldžio III (Grimoald III) monetoje iškalti žodžiai GRIM VALD. Jei tai būtų germanų valdovas, tai monetos užrašas reikštų MIŠKAS. Tokio žodžio monetoje iškalta negali būti, tai baltiškos kilmės užrašas, reiškiantis valdovą. Beje, žodį „grimti“ taip pat galima rasti lietuvių kalbos žodyne.

Šiaurės Italijoje, ypač Po upės vandentakos srityje daug vietovardžių galima suprasti lietuviškai, o aplink Milaną (Milano) ir šiauriau nuo jo, net apie 90%. Kadaise ten baltiškus vietovardžius buvo nurodęs ir Kazimieras Būga, bet po kurio laiko savo įžvalgų atsisakė („Aistiški studijai“ I-II t.). Čia keletas išvardintų baltiškos kilmės vietovardžių Milano apylinkėse:

Cairate, Gallarate, Gavirate, Linate, Ranco, Vimercate (Vilmercate 745 m.), Meźźate, Carate, Scudellate, Rancate, Bardello, Ispra (Ispera 1145 m.), Codate ir t. t.

Atstačius pranykusius dvibalsius, pavadinimų reikšmė lietuviui ir latviui tampa suprantama.

1961 metais išleistoje Dantės Olivjerio knygoje „Lombardijos vietovardžių žodynas“ (Dante Olivieri: Dizionario di Toponomastica Lombarda) suminėta labai daug baltiškumų. Tačiau jie ten nagrinėjami tik germanistikos šviesoje, visi vietovardžiai lyginami su germaniškais žodžiais. Bet ši knyga yra puikus senųjų vietovardžių šaltinis, kurių jau nerasime šiuolaikiniame žemėlapyje.

Kai tik langobardai atvyko į Po upės slėnį, jie pervadino savaip kelis pagrindinius miestus. Lotyniškus Mediolanum ir Ticinum pakeitė į Milano ir Papia (vėliau Pavia). Geografinių infosistemų (GIS) užklausomis galima pamatyti, kur dar yra tokie vietovardžiai Europoje, kurių pavadinimai prasideda šiomis keturiomis raidėmis. Pagal šių SQL (Structured Query Language) užklausų išdavas galime spėti, iš kur atėję langobardai. Akivaizdu, kad žmonės, pervardiję šiuos miestus, yra iš baltų ir slavų kraštų.

O čia visi langobardų karalių vardai baltiškų žodžių šviesoje, visų jų šaknis galima rasti ir pasitikrinti Lietuvių kalbos žodyne internete: www.lkz.lt.

Audoin, Alduin, Auduin, Audoin – Alduinas, alduoti, dainuoti
Alboin, Alboinus – alpti, kalbėti
Cleph, Clefi, Clepho – klepčius
Autari – taria
Ansvald – anas valdo
Agilulf, Agilolf, Ago, Agilulfus – agi ulpas (garsas)
Adaloald, Adalvald, Adelbald – adalnai valdo
Arioald, Ariovald – aria, arelis, erelis valdo
Rothari, Rothair, Rotari, Chrothar, Chrothachar, Rotharius – rota (būrys, kuopa), taria
Rodoald, Rodvald – rėda, roda valdo
Gaidoald, Gaidoaldus – gaidas valdo
Aripert – aro pertas, aro gimdytas
Perctarit, Perctarith, Berthari – pertaria
Godepert, Gundipert, Godebert, Godipert, Godpert, Gotebert – gudo pertas
Grimuald, Grimoald, Grimvald – gremyti (barti), valdo
Garibald, Garivald – gerai valdo
Alahis, Alagis – alatyti, alata
Cunincpert, Cunibert, Cunipert – kuningo pertas
Liutpert, Liutbert – liūto pertas
Raginpert, Raghinpert, Reginbert, Regimbert, Raginpert – raginio pertas
Ansprand, Anprand – ans prandas (praudas – paprotys, citata iš lkz.lt)
Liutprand, Luitprand – liūto prandas
Hildeprand, Utprand, Ildebrando, Ildeprando, Ilprando – vilko prandas, ilelis (ylelis?), vilkas (citata iš lkz.lt)
Ratchis, Rachis, Ratgis, Radics – radinti, radinys
Aistulf, Ahistulf, Aistulfus – aistra, aistrinti, ulpas (garsas)

Kokius vokiškus atitikmenis galima būtų rasti šiems langobardų karalių vardams?

Langobardų ir gotų princesių vardai turi būdingą šaknį „šventa“. Tai lietuviškas žodis. Karalienių ir karalaičių vardai tokie:

Matasvinta (Matasuntha, Matesvinta, Matesuentha), Amalasvinta (Amalasventa), Godswinth, Goiswintha (Gaisvinta, Goiswentha, Goisventa, Goisuintha, Godiswintha), Galswintha (Gelesvinta, Gelesventha), Nemilaswinta (Nemilasvinta), Clodoswinthe (Chlotoswinda, Clodoswenthe; fille de Sigebert Ier), Albsvinda (Albswintha), Clodoswinthe (fille de Clotaire Ier), Glothsuinda.

Dar šie gotų karalių vardai turi tą pačią šaknį:

Swinthila, Chindaswinth, Reccesvinthus.

Dar verta paminėti vienintelį automobilių keltą didžiausiame Italijos ežere (Verbania, Lago Magiore). Lombardijos pusėje keltas plukdo iš Laivėno (Laveno, dvibalsis ai italų kalboje yra išnykęs) miesto. Nuo seno ten buvo pagrindinis keltas per ežerą. „Pasigavęs vėją, pasidirbsiu laivę, pasidirbęs laivę, pas tave išplauksiu“ — dainuodavo Vytautas Kernagis.

Laiviai yra ir Lietuvoje, tarp Bartos ir Minijos upių, šalia su ikikrikščioniškais puošlais turtingo Laivių piliakalnio.

1738 metais lotynų kalba išleistame „Naujajame geografijos žodyne“ (Novum lexicon geographicum) 382 puslapyje langobardų vardas užrašytas ir kaip laukobardų:

Lombardi, laucobardi, longobardi — populi Italię.

Labai jau primena vieną baltų gentį bartus ir žodį „laukas“. Gal tie bartai gyveno laukuose — kažkur dabartinės Lenkijos laukuose ar lygumose.

Tai tiek apie langobardų „germaniškumą“.

Kelio nuoroda į Laveno Šiaurės Italijoje:

Santrauka:

Langobardų germaniškumas remiamas VIII a. vienuolio Pauliaus Djakono lotyniška „Langobardų istorija“, kurioje, kaip ir VI a. Jordanio „Getikoje“, paminėta, kad tiek gudai, tiek ir langobardai į Apeninus atsikraustę iš nuo lėkštos įlankos kranto matomos ilgos išriestos Baltijos jūros salos, vardu „Skendzia“ — klaidingai spėjant, jog tai Skandinavijos pusiasalis. Tačiau GIS analizė, istorinė geografija, numizmatika, genetiniai tyrimai, to meto laukobardų – longobardų raštų kalba, jų lietuviški asmenvardžiai ir ypač gausūs vietovardžiai paneigia langobardų germaniškumą.Teiginys:

Lietuva turėtų labiau tyrinėti langobardų paveldą, o ypač jų vietovardžius.