I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia;
IV dalis čia;
V dalis čia.

Tęsiame pasakojimą apie Julių Mielkų-Lubiną, kuris už partizaninę veiklą buvo nubaustas 25 metams tremties ir išvežtas į Sibirą.

1958 m. Julius, sužinojęs, kad jam skirta bausmė baigėsi, išsinuomojo kambarį pas vokiečių šeimą ir laukė atvykstančios iš Džezkazgano žmonos su 5 mėnesių dukrele. Ji atvyko po mėnesio.

Išėjęs iš lagerio, Julius pirmiausia panoro aplankyti Lietuvą, namiškius: tėvus, seseris ir brolius. Imti žmonos ir dukrytės į kelionę nedrįso.

Per Kūčias leidosi į tolimą kelionę. Ji užtruko šešias dienas. Iš Maskvos pasiuntė namiškiams telegramą, kad gruodžio 30-ąją bus Vilniuje.

Geležinkelio stotyje jį pasitiko sesuo ir brolis. Tėvai labai džiaugėsi, išvydę iš lagerių grįžusį sūnų.

Po Naujųjų metų Julius išvyko į Suvalkiją susipažinti su žmonos giminėmis. Trys jos seserys gyveno Kazlų Rūdoje.

Po mėnesio Julius grįžo į Kazachiją. Laikinai įsidarbino statybininkų brigadoje. Po darbo dirbdavo papildomai.

Susitarė su vienu kazachu, kad jis su keturiais lietuviais ir vienu latviu pastatys jam gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu.

Julius Mielkus pasakoja

„Užsidirbęs pinigų, 1959 m. vasarą už tris tūkstančius rublių nusipirkau iš čečėno namelį ir mažą ūkinį pastatą.

Mano bendradarbis Jonas Valančius pasiūlė nusipirkti karvę ir prižadėjo tam reikalui paskolinti pinigų. Aš taip ir padariau.

Po trijų mėnesių skolą jam grąžinau. Ir taip 1959 m. rudenį mes jau turėjome savo ūkį: karvę, porą kiaulių ir apie dešimt vištų. Gyventi galima. Aš dirbau valdiškame darbe, žmona tvarkėsi namie.

1960 m. statėme 3-ų butų gyvenamąjį namą. Jį pabaigus nuėjau pas darbovietės direktorių prašyti, kad skirtų man butą tame name.

Jis sutiko ir leido pasirinkti bet kurį. Iš čečėno mūsų pirktą namą nupirko darbovietė už tokią pačią sumą, kokią buvom mokėję.

Mes persikėlėme į naują butą su dideliu ūkiniu pastatu. Gyvenimo sąlygos pagerėjo. 1960 m. rugsėjo 13 d. gimė antroji dukra.

1962-ųjų pabaigoje ar 1963-ųjų pradžioje visa šeima išvažiavome į Lietuvą atostogų, o savo ūkį prižiūrėti palikome kaimynams.“

Pasisvečiavę Vilniuje, Mielkai išvažiavo į Suvalkiją pas žmonos gimines. Lietuvoje jie pakrikštijo dukras ir grįžo į Kazachiją.

Julius dirbo tą patį darbą statybose. Juliaus tėtė ir brolis Jonas laiškais ragino jį grįžti į tėvynę; jei negalima į Lietuvą, tai kur nors arčiau jos.

Jie labai jaudinosi dėl vaikų, kurie rengėsi lankyti rusiškas mokyklas (lietuviškų, žinoma, ten nebuvo).

1964 m. vasarą Julius išvyko į Lietuvą, pasižvalgyti, kur būtų galima su šeima apsigyventi. Jurbarke gyveno iš lagerių grįžęs geras jo pažįstamas Bronius Gudeliauskas iš Zovodos kaimo, su kuriuo kartu lankė pradžios mokyklą.

Jis Juliui patarė važiuoti į Tilžę (Sovietską) pas jo žmonos pusbrolį. Julius taip ir padarė. Broniaus giminaitis pažadėjo Juliui paieškoti butą ir padėti prisiregistruoti.

Julius sugrįžo į Kazachiją. Žinia iš Tilžės taip ir neatėjo. Mielkus įsidarbino pieno kombinate, statybos brigadoje. Po pusės metų jis vėl grįžo į senąją darbovietę.

Julius Mielkus prisimena

„1966 m. rugsėjo mėnesį išsikvietė direktorius į kabinetą ir sako, kad nori mane skirti pamainos meistru.

Aš bandžiau išsisukinėti, aiškindamas jam, kad gal nesugebėsiu, kad rusų kalboj aš esu savamokslis ir t. t. Bet jis man sako, kad darbininkų uždarbį sutvarkys skyriaus viršininkas, o visa kita sugebėsi. Pagalvojęs sutikau.

Toje darbovietėje dirbo mano geras draugas Mykolas Telyčėnas. Jis jau buvo turėjęs tas pareigas, todėl nuėjau pas jį patarimo.

Jam sakau: „Surašyk man visus darbų įkainius“. Jis man ne tik juos surašė, bet ir daug ką kita paaiškino. Taip aš pradėjau dirbti neįprastą darbą.

Baigėsi mėnuo, surašiau darbininkams uždarbį ir, nunešęs į buhalteriją, klausiu, ar įskaitys mano raštą. Buhalteris man sako, kad čia surašyta geriau kaip raštingo.

Derliaus nuėmimo laikotarpiu dieninėje pamainoje būdavo apie 50 darbininkų, bet aš su savo darbu susitvarkydavau.“

1965 m. rugsėjo 19 d. Mielkams gimė sūnus. Po metų į svečius pas juos atvažiavo jauniausias brolis Mindaugas. Julius su juo nuvyko į Džezkazganą ir Rudnikus.

Jis norėjo parodyti broliui vietoves, kur buvo lageriai. Po 10 metų daug kas buvo pasikeitę: kalinių barakai perdirbti į gyvenamuosius namus, aplinka kitokia. Kengiro lagerio kapų vietoje padarytas miesto sąvartynas.

Laikas bėgo. Dukros jau lankė mokyklą: vyresnioji buvo 3-ioje, o jaunesnioji – 2-oje klasėje. Julius galvojo, kaip greičiau palikti Kazachiją.

1969 m. vasarą, paėmęs atostogų, su dukromis išvažiavo į Lietuvą, o žmona su sūneliu pasiliko. Lietuvoje dukras nuvedė pas gimines Kazlų Rūdoje. Jie sutiko priglausti dukras, kol jam pavyks surasti butą.

(Bus daugiau)