Keli kilometrai į rytus nuo Suvalkų yra garsūs jotvingių pilkapiai Šveicarijoje (dabar Studenos kaimas). Tai Romos imperijos laikotarpio istorinė vieta, kurią 1955–1966 m. tyrinėjo lenkų kompleksinė ekspedicija.
Spėjama, kad netoli pilkapių buvęs vienas iš svarbių sūduvių administracinių centrų.
Poros hektarų plote aptikta II–IV amžiaus gyvenviečių pastatų liekanų. Piliakalnis nedidelis, gynybinio pobūdžio, apjuostas griovių ir trijų eilių vertikalių rąstų siena jo papėdėje.
Šveicarijos jotvingių pilkapiuose mirusieji buvo laidojami dažniausia nedeginti. Pilkapiai neaukšti, paplokšti, jų skersmuo svyruoja nuo 3,5 iki 21 m. Viename pilkapyje įprastai laidojamas buvo vienas žmogus. Tik retkarčiais aptikti dviejų žmonių palaikai, pvz., moters su vaiku.
Apie Šveicarijos pilkapyną Lietuvos visuotinėje enciklopedijoje rašoma: „Šveicarijos pilkapynas yra Lenkijoje, Suvalkų vaivadijoje, prie Šveicarijos kaimo. Išliko apie 70 iki 0,9 m aukščio pilkapių.
Priskiriamas jotvingių gentims. Pilkapių sampilų skersmuo 3,5–21 metrų. 1955–1965 Varšuvos universiteto Jotvingių ekspedicija (vadovas J. Antonievičius (Antoniewiczius) rado sudegintų ir nedegintų žmonių ir žirgų palaikų.
Išsiskiria 2 didikų kapai su gausiomis įkapėmis, tarp jų – dviašmeniai raštuoti plieniniai kalavijai, paauksuoti diržai, sidabruotos ietys. Kitų kapų įkapės: ginklai, darbo įrankiai (tarp jų – seniausias baltų žemėse geležinis noragas), papuošalai, raitelio ir žirgo aprangos fragmentai.
Šveicarijos pilkapynas datuojamas 2–5 a. po Kristaus. Radiniai saugomi Suvalkų krašto muziejuje. Nuo 1999 prie Šveicarijos pilkapyno vyksta gyvosios archeologijos šventė.“
Pirmas Šveicarijos jotvingių pilkapius pradėjo tyrinėti archeologas, baltų tyrinėjimų pokario Lenkijoje sumanytojas Ježy Antonievičius (Jerzy Antoniewicz).
Deja, daugiau kaip pusę amžiaus šios įdomios vietos medžiaga nesusilaukė plataus aprašymo. Šio darbo ėmėsi archeologas Janas Jaskanis (Jan Jaskanis), vienas iš daugelio tyrinėjimų ir kasinėjimo darbų Suvalkijoje sumanytojas.
2013 m. pasirodė jo knyga, skirta jotvingių pilkapyno Šveicarijoje radiniams, pavadinta: „Šveicarija. Sūduvių kultūros baltų pilkapynas šiaurės rytų Lenkijoje“ (lenk. „Szwajcaria. Cmentarzysko bałtyjskie kultury sudowskiej w północno-wschodniej Polsce“).
Knygą išleido Lenkijos archeologų mokslo draugija. Tarp reikšmingesnių šiame pilkapyne surastų kapų yra dviejų kunigaikščių, kunigaikštienės, kario, berniuko ir žemdirbio kapai.
Pirmojo kunigaikščio kapas. Jo parametrai: aukštis 0,9 m, skersmuo 21 m, paviršius 346 kv. m. Po sampilu ir akmenų grindiniu įkapėje buvo rasti palaidoto vyro palaikai.
Nustatyta, kad šiame kape buvo palaidotas maždaug 55 metų amžiaus vyras, neaukšto ūgio, stambios kūno sandaros. Kaukolė buvo sužeista aštriu įrankiu.
Šalia palaidoto vyro palaikų gulėjo didelės geležinės žirklės, kaulinės šukos, dvi žalvarinės lankinės segės, sidabrinė diržo sagtis, puošnios kamanos su geležiniais dvinariais žąslais, geležinis dviašmenis kalavijas, peiliukas, siauraašmenis kirvis, du geležiniai ietigaliai su medinio koto liekanomis, puošnios arklio kamanos.
Iš papuošalų minėtinos: žalvarinė elnio ar pasidabruota briedžio figūrėlė. Prie metalinių dirbinių išliko vilnonių audinių fragmentų.
Antrojo kunigaikščio kapas aptiktas šalimai pirmojo kunigaikščio kapo. Pilkapis 18 m skersmens, supiltas iš žemių ir dviejų sluoksnių akmenų. Po sampilu aptikta sudeginto vyro pelenai, o šalia jo, kitoje duobėje, nesudegintas žirgas.
Tarp degintų kaulų rasta sidabrinė segė, gintariniai karoliai, plieno dviašmenis kalavijas, emaliuota plokštelė, odinio dirželio fragmentų; geležinės žirklės ir kt.
Kunigaikštienės kapas šiek tiek mažesnis – 16 x 17 m skersmens. Iš svarbesnių čia surastų artefaktų minėtini: žalvarinė segė; žalvariniai apkalai, molinis puodelis; gintariniai karoliai ir kt. Manoma, kad čia palaidota V a. kilminga moteris, turbūt antrojo kunigaikščio žmona.
Kario kapas (5 m skersmens) supiltas prie pat pirmojo kunigaikščio pilkapio. Po sampilu aptikta gerai išlikę vyro griaučiai.
Šalimai jų sidabrinė žieduotoji segė, geležinė sagtelė, žalvarinis diržo apkalas su grandele, geležinis ilgas peilis su medinio koto pėdsakais, geležinis skiltuvas, geležinis antskrydis, geležinė sagtis, du geležiniai pentinai su kūgio pavidalo smaigaliu.
Nustatyta, kad mirusysis karys gyveno pirmojoje IV a. pusėje.
Berniuko kapas. Tai maždaug 10 metų vaiko kapas. Turbūt tai buvo kilmingųjų sūnus. Į kapą jam buvo įdėti du maži ietigaliai, geležinė strėlė, pentinėlis.
Žemdirbio kapas iš III a. Jis yra pietiniame Šveicarijos kapinyno pakraštyje. Mirusysis palaidotas duobėje galva į šiaurės vakarus. Duobės dugne aptikti 5 akmenys.
Tarp radinių minėtini: geležinis kirvis, ietigalis, peilis, dviejų mažesnių peilių fragmentai, skiltuvas. Labai svarbus artefaktas – 37,5 cm ilgio geležinis irklo pavidalo noragas, geležinis dantytas pjautuvas su kauline rankena, nedidelio peiliuko liekanos, geležinis apkalas ir kt.
Šis noragas – tai seniausias ligi šiol žinomas geležinis medinio arklo noragas baltų kraštuose. Tai labai svarbus artefaktas sūduvių žemės ūkiui pažinti.
Apie IX a. aisčių laidojimo papročius galima sužinoti iš vieno iš pirmųjų anglosaksų keliautojų į baltų žemes pirklio Vulfstano (apie 887–901) pranešimo.
Jo pasakojime minima pirklio kelionė Baltijos jūra ir jo surinktos žinios apie pajūrio gyventojus. Vulfstanas iš Danijos Hedebiu uosto leidosi į rytus ir pasiekė aisčių (Êstum) žemes – Vitlandą.
Keliautojas pasakoja, kad „aisčių žemė (Eastland) labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. Ir tenai labai daug medaus ir žuvų. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų.
Tarp jų būna daug karų. Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus. Aisčiai turi įprotį numirėlį nesudegintą palikti gentyse ir tarp draugų apie vieną arba du mėnesius.
Karalius ir kitus aukštos kilmės žmones palieka nelaidotus juo ilgiau, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir lieka jie nesudeginti, ir guli ant žemės savo namuose. Ir jam viduje gulint turi būti puotaujama ir žaidžiama, kol jį sudegina.“
Vulfstano pasakojime greta kitų vaizdų apie aisčių kasdienybę pateikiamos žinios apie aisčių senuosius gėrimus. Tai seniausios rašytinės žinios tiek apie midų, tiek apie alų baltų kraštuose.
Keliautojas nurodo, kad aisčiai alaus negamina, tačiau, pasakodamas apie laidotuves ir kaip aisčiai geba ilgai išlaikyti mirusiųjų kūnus juos įšaldydami, priduria, jog jie taip pat gali užšaldyti į indą įpiltą alų (ealadh) ar vandenį.
Iš „Veikalo prieš pagonis“, versto į anglosaksų kalbą, priede Vulfstano pranešime apie keliones per Prūsų žemę.
„22. Tą dieną, kai numirėlį nori išnešti ant laužo, padalija po puotavimų ir žaidimų likusią jo nuosavybę į penkias ar šešias dalis, kartais ir į daugiau dalių, žiūrint kiek naudos yra likę.
Maždaug už vienos mylios nuo sodybos padeda didžiausią dalį, paskui antrą, paskui trečią, kol viskas toj vienoj mylioj yra padalyta. Ir menkiausia dalis turi būti arčiausiai prie numirėlio namų. Tada turi susirinkti visi vyrai, kurie krašte turi greičiausius žirgus, už penkių ar šešių mylių nuo to lobio.
Tada visi skuba jo link. Vyras greičiausiu žirgu prijoja pirmą ir didžiausią dalį, ir taip toliau vienas po kito, kol viskas esti paimta. Tada nujoja kiekvienas su savo dalimi savo keliu. Jie turi teisę visa pasilaikyti.
Dėl to greiti žirgai labai brangūs. Ir kai tokiu būdu numirėlio nuosavybė padalinta, išneša lavoną ir sudegina jį kartu su ginklais, drabužiais. Jo turtas dažniausiai išeikvojamas lavonui ilgai namuose gulint, o dar ir tuo būdu, kad prie kelio padedama svetimiems laimėti ir pasiimti.
23. Yra dar aisčių paprotys, kad bet kurios kilmės žmonės turi būti sudeginami. Jeigu randamas nesudegintas koks nors kaulas, tai už tai reikia išsipirkti. Yra aisčių giminė, kuri sugeba gaminti šaltį.
Todėl ten numirėliai ilgai guli, o nepūva, kadangi jie juos įšaldo. Pristatydami du indus, pripiltus alaus arba vandens, jie padaro, kad abu įšąlą, ar tai būtų žiemą ar vasarą.“
Literatūra
Interneto prieiga: čia
Interneto prieiga: čia
Antoniewicz, J. 1961. „Badania kurhanów z okresu rzymskiego dokonane w 1957 r. w miejscowości Szwajcaria, pow. Suwałki“. Wiadomości Archeologiczne, XXVII: 1–26.
Antoniewicz, J., Kaczyński, M., Okulicz, J. 1958. „Wyniki badań przeprowadzonych w 1956 roku na cmentarzysku kurhanowym w miejscowości Szwajcaria, pow. Suwałki“. Wiadomości Archeologiczne, XXV: 12, p. 35.
Gaila. kad Kaune II- XIII amžių Marvelės baltų kapinynas apsuptas transporto mazgo ir valymo įrenginių teritorijų, nepastebėjau net paveldą žyminčio ženklo. Gal šiam jotvinigių kapinynui labiau pasisekė?
Vargu ar anglosaksų pirklio Vulfstano užrašytas vietovės(žemės) pavadinimas Êstum (9 a. pabaiga) lygintinas su Tacito (1a.) – Aestii, laikant jį tuo pačiu aisčių pavadinimu. Veikiau tai gali būti tie patys baltai, bet kitu pavadinimu.’Êstum’ vestinas iš liet. esti – būna (plg. ‘visko šiam pasaulyje esti’, ‘kur dabar esti (gyveni, būni?)’. Tokiu atveju vieta, kurioje nuolat gyveni, turi nuosavybę į turtą joje, gali būti vadinama Estuma, Esuma, o žmogus vadintis tos vietos estumas, estumis. Taigi estams pavadinimas – duotas lietuvių. Čia galima įžvelgti jau iš tų laikų einančią pavadinimo ‘vietinis, ‘autochtonas’, ‘tuteišis’ ir pan. tradiciją. Lietuvių žodžio ‘vieta’ šaknį galima įžvelgti esant ir ‘Vitlando’ pavadinime.
Ar reikia stebėtis indoeuropietiškų kalbų panašumais? Žiūr. lotynų est, vokiečių ist, lenkų jest…
Ne nereikia jų panašumu stebėtis. Dėl kalbų panašumo jos ir buvo pavadintos bendru – indoeuropiečių kalbų pavadinimu.