Vieną naktį ilgai šnekučiavomės su Paulium ir Valiu Drazdausku. Tada Valys buvo prasmegęs kalbos dalykuose. Nerasdavo suokalbininkų. Rodos, tik su Broniu Savukynu susikalbėdavo.
Tačiau su Pauliumi greitai susibičiuliavo kalbėdamiesi apie kalbą, poeziją. Užvertė Paulių klausimais ir pavyzdžiais. Uždusins, galvojau. Bet gražiai išsikapstė: man, kad tik dainuot, o visa kita…
Kalba moko pažinti žmogų, ar poezijoj, ar prozoj. Jeigu ne tavo žodžiai, tai kankinsies tuščiai, blogas būsi mokinys. Reikia mylėti kalbą… Aš jos mokinys. Iš žmonių mokaus. Negalima kankinti kalbos.
Besikalbėdami pamiršom ir stikliukus, o Valiui paraginus, netikėtai Paulius išdidžiai ištarė paėmęs į rankas taurelę, rodydamas į knygas: čia stipresnė degtinė, nei šitoj taurėj… Su kalba gali džiaugtis, gali raudoti, viskas priklausys nuo to, kaip ištarsi, dieviški reikalai… Tvirtovė, sakydavo…
Dar kažką kalbėjo Paulius, bet Valys pasigavo žodį „tvirtovė“ ir pradėjo išvedinėt, pradėjęs nuo Babilono iki mūsų dienų: kaip pilys galingiausios, stipriausios sugriaunamos išjudinus nors ir mažą akmenėlį iš pamatų, taip ir tautos, nes tas pamatų akmenėlis yra tautos kalba.
Paskui dar išgėrėm už Rasulą Gamzatovą, pašlovinusį savo motinos kalbą, kaip mes tada galvojom, išgelbėjusį visas kalbas nuo vienos vienintelės.
Valys Drazdauskas, traukdamas vieną cigaretę po kitos, pradėjo kalbėt, jog dabar poetams nedėkingas laikas: nėra nei ką statyt, nei ką griaut.
Komunizmo statyba, pasirodo, tas-anas, o vidury – š…, o ką griaut, jei viskas ir taip griūva, cementą iš betono, tą rišamąją medžiagą, išvogėm, poezijos, surišančios žmones, neliko…
Ar tu, Pauliau, gali būti tokiu, kokiu galėtum būt?.. Tai tu kaip senas maištininkas tardai, Drazdauskai?… Kas man gali neleist?.. Partija? Ji man tik dešimt kapeikų verta, daugiau aš jai ir nemoku, – Paulius užsikvatoja, bet vėl surimtėja.
– Nario mokesčio… Poetui reikia, ne reikia, o turi būt leista būti tuo, kuo jis nori, kuo jis gali būti… Pagal pašaukimą. Ir čia ne visokių jų reikalas… Aš negirdžiu, kai šneka apie visokias pilietines pareigas. Aš – kareivis, buvau, dabar aš – poetas.
Ai – šūdas… Geriau išgerkim… Aš žinau, jeigu mane atrišo nuo motinos, kuri mane gimdė, ir ne kas kitas, motina, pririšo ta pačia bambagysle prie beržo ar prie kokios žolelės, kurią pamačiau, kai kaimo moterėlė per subinę uždrožė…
Aš tik joms už visą mano poeziją esu skolingas… ir dėkingas. Ir čia viskas. Gal čia mano paslaptis. Manęs išradinėt negalima… Aš žinau, kad kvailai gyvenu, suprantu. Aš taip sugebu…
Kalba pasisuko į lagerių pusę, Paulius prakalbo apie Valio Drazdausko „universitetus“, bet Valys, nemėgstantis šitų kalbų, jį nutraukė ir papasakojo vieną atsitikimą kirtavietėj.
Slankiojo kaip šešėliai, kirto medžius, genėjo šakas. Staiga visi kaliniai subruzdo: į miško aikštelę įbėgo vilkas. Griebėsi už baslių, kirvių, apsupo vargšelį, puola, talžo rėkdami.
Valys žinojo vieną, zeko žydo išsakytą taisyklę: nori išgyvent, judėk kuo lėčiau, neeikvok veltui energijos. Žiūrėjo ir stebėjosi kalinių žiaurumu, kaip jie tvatino vargšą vilką.
Rodėsi, kad tuoj dantimis sugrauš, dar gyvo kraują išgers. Staiga vienas ir smarkiausiųjų, užgulusių jau negyvą vilką, pamatė ant kaklo pasaitėlį su registracijos numeriu. Kilo sąmyšis: šunį nudobė… Ne vilkas?..
Visi klipatos atsitraukė, džiaugsmas, kad tuojau bus šviežienos, išgaravo, apyverksmiai klupdamies pradėjo kirviais kapoti įšalą. Palaidojo vargšą šunelį ir lyg po tikrų laidotuvių bažnytkaimio kapinėse liūdni išsiskirstė po kirtavietę. Rašykit novelę, eilėraštį…
Paulius buvo įsitikinęs, kad taip žmogiškai galėjo pasielgti lietuviai, tik lietuviai, ūkininkų vaikai ar… Bet, anot Valio Drazdausko, ten tautybių jau nebebuvo, o žmogiškumo kibirkštėlės dar žybtelėdavo.
Užsiliko knygoje mažas plono popieriaus Kauno vykdomojo komiteto milicijos valdybos kvitas, užpildytas rusų kalba, kuriame nurodyta, kad išblaivinimo įstaigos budintysis gavo 4 (četyre) rub. nuo piliečio Širvis Paulius Prano, pagal aktą nr. 566.
Tai buvo 1968 metų sausio 30 dieną. Paulių susitikau einantį Laisvės alėja su nepažįstamu, kuris tuojau prisistatė: aš paėta Paule Širve bralys, Leons.
Paulius atrodė išvargęs, viršutinė lūpa keistai įkritus, švebeldžiavo. Leonas pradėjo energingai keikt Kauno miliciją, o Paulius vis mosčiojo ranka, atbulai braukdamas per lūpas, lyg maskuodamas savo bedantę burną.
Išsitraukė iš kišenes sutrupintą dantų protezą. Geraširdiškai šaipėsi iš savo tarškaus brolelio, iš Kauno milicijos, kuri neskiria girto nuo pavargusio, kiek pagirioto: nebuvo už ką, prisėdo Laisvėj ties Tulpe, prisistatė keli kursantai, užpuolė kaip nusikaltėlį.
Bandė aiškintis – vaikinai, vaikinai, o vaikinai į dantis ir į mašiną. Suvogrojęs burnoj protezą, nutilo, ką čia dabar daryt, pabandė aiškintis, kas esąs, poetas, kareivis…
Tačiau milicininkas grubiai jį nutraukė paaiškinęs, kad pas juos tik poetai ir patenka, galės sau dainuot ant narų… Išblaivinimo įstaigoj apsižiūrėjo, kad visai negirtas, tik šveplas.
Paulius rodo sutrupintą protezą, kraujuojančią lūpą, bet tarybinė milicija kalta neprisipažino. Už medicinines ir kitas paslaugas, kaip rašoma išduotame kvite (milicininko parašas neįskaitomas, kažkoks beraščio kringelis), susimokėjo paskutiniais, dar bandė pajuokaut, jog galėtų ir jam nors ant rašalo palikt, bet buvo greitai išstumtas pro duris.
Su Leonu rezgėm planus, kaip čia miliciją nubaust, o Paulius mojo ranka, neprasidėkit su durniais, mes gi jau pagėrę abu, kur jūs eisit, ką galvojat, su durniais nepakariausit… O Leonui pikta, Kauno milicija poetui duoda į dantis… Kur tai matyta.
Eit pas Narkevičiūtę, pas Umbrasą… Mieželaičiui paskambint, Lengvinui… Paulius šiepia savo bedantę: o tavo tas dar lengvinas, ot tau… Nurimau ir aš, patikindamas Leoną, kad Kauno milicija Majakovskio neskaičius ir mūsų nieks neapgins. Nutarėm „pasikrauti“ artimiausioj parduotuvėj.
Ilgos buvo šnekos: senokai besimatę broliai prisiminė senus graudžius laikus. Jų pokalbio neįmanoma atkartoti ir vargu, ar galima įsivaizduoti kaip kalbasi, lyg pasimetę bekraštėj visatoj du broliukai, galėję būt ir kunigais, ir urėdais, vaikščiodami ant laiko ašmenų: vienas komjaunimo darbui demobilizuotas, kitas, kad nuo kariuomenės išsisuktų, į miškinius taikęs.
Bet šaudyt negalėjęs, net į priešą, o ką jau kalbėt – į kaimyną. Taip ir bėgiojo: tai į mišką, tai iš miško… Pas skrebus – reiks eit miškinių medžiot, pas miškinius – skrebų…
Paulius, sunkiu smilium baksnodamas, sako: ar tu prisimeni, kaip man surengė susitikimą su tavim? Slapsteis pusbrolio klojime. Ateinu su buteliais kišenėse, o jis išeina iš klojimo atstatęs šautuvą į mane. Šaus ar nešaus, brolis, ar ne brolis…
Artėjam, žingsnis po žingsnio, visai arti, jau matau gerai, brolis, ir jis mane įžiūri. Mesk, sakau, – tu tą strielbą, matjperematj… Apsikabinam, verkiam abu, tikri broliai, aj, trauk juos velniai, išgerkim…
Tu gi žmoną nuo pusbrolio, tikro pusbrolio, atmušei… Toliau jau aiškina man: slapstėsi pusbrolio daržinėj, ant šieno, ji atnešdavo valgyt; palipa ant kopėčių, paduoda, o vėliau ir užlipo ant strėkio, ir tas gi… užlipo ne tik ant strėkio; iš tikro pusbrolio atmušė… geras tas mano brolis…
Šnekėjosi, prisiminė ne vieną pauliavojimą, prisiminė jaunystės draugus Padustėlyje, prie Sartų… Paulius sugebėdavo keliais sakiniais nutapyti artimo žmogaus žodinį portretą taip įtikinamai, jog galėjai pažvelgti į sielą jo.
Tokie įsimintini ir tikri buvo jo keliais žodžiais ir lyg atsainiais rankos su cigaretės nuorūka mostais sukurti peizažai, tartum komentuotų seną gimtinės fotografiją.
Klausiausi brolių liūdnokų kalbų ir šmaikščių postringavimų: jie abu buvo apdovanoti puikiu humoro jausmu, šaipėsi pasikikendami iš savęs, iš idiotiškų pokario situacijų.
Bus daugiau
I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia.
