Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas papildytas dviem gegužraibinių (Orchidaceae) augalų rūšimis – į jį įrašytas trumpalapis skiautalūpis (Epipactis purpurata) ir paelbinis skiautalūpis (Epipactis albensis).
Dažnai gegužraibiniai augalai vadinami tiesiog lietuviškomis laukinėmis orchidėjomis ir jais galima grožėtis mūsų natūralioje gamtoje. Tačiau minėti skiautalūpiai – labai reti ir specialistų rasti tik tam tikrose buveinėse.
Abiejų rūšių žinomos augavietės telkiasi Pietų ir Pietvakarių Lietuvoje, lapuočių ir mišriuose miškuose, įskaitant Europos Bendrijos mastu saugomas skroblynų buveines.
Trumpalapis skiautalūpis 2003 m. buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą kaip 4 (I) kategorijos rūšis, bet vėliau išbrauktas dėl informacijos apie šią rūšį stygiaus.
Surinkus daugiau duomenų apie paplitimą ir atsižvelgus į žinomoms radavietėms iškilusią grėsmę, grupės gamtosaugos aktyvistų pastangomis trumpalapiui skiautalūpiui buvo grąžintas saugomos rūšies statusas.
Iki šiol Lietuvoje trumpalapių skiautalūpių aptikta apie dešimtyje miško masyvų, daugiausia – Alytaus r. sav. ir Prienų r. sav. teritorijoje. Šios radavietės sudaro salą už rūšies pagrindinio arealo ribos.
Botanikas, orchidėjų žinovas Mindaugas Ryla ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. žinovas Raimondas Čiuplys papasakojo, kad kaip daugelis gegužraibinių, trumpalapis skiautalūpis pasižymi savita biologija.
Augalas visiškai priklausomas nuo miško paklotėje gyvenančių mikorizinių grybų, todėl labai jautrus miškų kirtimams, sutrikdantiems dirvožemio mikrobiotą.
Be to, sąjungą su grybais, aprūpinančiais augalą maistingosiomis medžiagomis, sudaręs trumpalapis skiautalūpis gali tarpti net ir labai ūksmingose vietose, nes yra mažiau priklausomas nuo fotosintezės.
Tankią nedidelių, bet puošnių žiedų kekę vasaros antroje pusėje skliautalūpis išsiskleidžia ant aukšto, negausiais lancetiškais lapais apaugusio stiebo. Žiedus daugiausiai apdulkina vapsvos.
Pastarąsias, kaip rodo tyrimai, vilioja kvapas, panašus į skleidžiamą kai kurių augalų, kai juos apninka vikšrai, tampantys plėšrių plėviasparnių grobiu.
Į saugomų augalų sąrašą įtrauktas ir dar vienas labai retas gegužraibinis augalas – paelbinis skiautalūpis. Jo populiacija Lietuvoje yra unikali, toli nutolusi nuo pagrindinio paplitimo arealo.
Ši rūšis Lietuvoje pirmąsyk aptikta tik 2020 metais Buktos miške, kuris yra Žuvinto biosferos rezervato dalis. Vėliau dar viena nedidelė šių augalų grupe rasta kitame netoliese esančiame miško masyve.
Labai įdomus paelbinio skiautalūpio augimo procesas. Šie reti augalai gali ne vienus metus praleisti po žeme, į paviršių išauga tik generatyviniai (žydintys) ūgliai.
Ramybės būsenoje esantys augalai, kaip ir trumpalapiai skiautalūpiai, visiškai priklausomi nuo juos maitinančio mikorizinio grybo, kuris yra jautrus miško kirtimui.
Paelbinis skiautalūpis – savidulkė rūšis: kad subrandintų sėklas augalui apdulkintojai nebūtini. Kitaip negu daugelio kitų rūšių skiautalūpiai, šie augalai gana smulkūs, sunkokai pastebimi tarp kitų miško žolių.
Žalsvai baltus žiedus sukrauna vėliausiai iš Lietuvoje aptinkamų gegužraibinių, pavienių žydinčių individų aptikta net lapkritį.
Jei lankydamiesi Pietų Lietuvoje užtiksite šias žavias miškų orchidėjas, atminkite – grožėkitės, fotografuokite, bet augalų neskriauskite. Tegul jie ir toliau džiugina mus ir mūsų vaikus žaliuojančiose Dzūkijos ir Suvalkijos giraitėse.
