Į Pylimo galeriją atvykau ne tik kviečiamas, bet ir smalsumo vedamas. Žinojau, kad toji galerija Aloizą Stasiulevičių visada draugiškai pasitinka, kad tarp jų yra darnus ryšys. Tas ryšys kartu primena, kad čia yra saugomi, remiami ir branginami visi koloristinės, o ypač arsininkų tradicijos tęsėjai. Dabar jau tikriausiai reikėtų sakyti (FIL)HARMONIJA. Dar žinojau, kad nepaisydamas gražios metų naštos, gana daug dirba, organizuoja daug parodų įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Rodos, dar ne taip seniai Pylimo galerijoje aplankiau jo MOTERIS. Dabar prisistato su (FIL)HARMONIJA.
Abi šios temos neatsitiktinės. Tai svarbiausios jo kūrybos paskatos ir įkvėpimo šaltiniai. Tik MOTERYS tokio ištikimo Vilniaus gotikinės architektūros formų garbintojo kūryboje buvo gerokai netikėtos, o HARMONIJA – bene pati seniausia jo kūrybos aistra.
Kaip žinia, šis graikiškas žodis reiškia ryšį, sąjungą, sutartį, teisingą ir gražų kokio nors daikto visų dalių santykį, sąskambį, suderinimą. Čia nėra beprasmis ir tas prisegimas „fil“, kuriuo parodytas ryšys su žodžiu filia (draugystė, prisirišimas, meilė).
Gal būtų galima sakyti „harmonijos draugas“. Bet tikriausiai (fil)harmonija čia rodo tiesioginę aliuziją į vietą, kurioje visada skamba muzika.
Apie Maestro meilę muzikai, man rodos, žino visi, kuriems jis yra dėstęs savo požiūrį į meną. Kaip tiktas atėnietis jis myli visas devynias mūzas. O tų mūzų mūza ne atsitiktinai vadinama muzika. Jai priskiriamas visus menus vienijantis principas. Jis tą principą yra apčiuopęs savo paties gyvenimo patirtimi.
Visą jo gyvenimą lydi dar nuo jaunystės dienų įgytos vargonų muzikos grojimo ilgesys. Todėl mėgsta ir šiandien retkarčiais pavargonuoti. Bet jam svarbiausia, kad tos muzikos būtų jo tapyboje. Todėl dažniausiai tapo grojant gerai muzikai. Ir nuolat kalba, kad su savo tapyba jis nori nutiesti tiltus į muziką.
Stebima paroda bene geriausiai patvirtino šį siekimą. Bet iš pradžių, žinodamas, kad Aloyzas daug dirba, tos (fil)harmonijos mįslės deramai nesupratau.
Labiausiai laukiau naujų darbų, o parodoje išvydau tik tris šių metų kūrinius (ketvirtas jau buvo parduotas). Didžioji dalis buvo jau seniai matyti darbai, kurie lengvai atpažįstami iš tolo. Kam? Negi tam, kad primintų savo buvimą?
Bet kai pamačiau jau senokai matytą mėlyną „Krištolinę erdvę“, viskas apsivertė. Dabar jie ėmė atkakliai skelbti iki šiol iki galo neišaiškintas intencijas. Panašių skliautų fragmentai ėmė ryškėti ir kituose darbuose.
Į vieną eilę ėmė rikiuotis net muzikiniai darbų pavadinimai: „Žiemos preliudas“, „Choralas“. Prie pastarojo dar pridedamas ir paaiškinimas: „Liudo Truikio atminimui“. Taip ne tik išreiškiama pagarba savo pirmtakui, bet ir duodamas visraktis, atveriantis duris į paties Aloyzo kūrybą.
Ne atsitiktinai čia ekspresyviai į viršų šauna mėlynu akrilu spindinčią kvadratinę erdvę formuojančios gotikinių bokštų viršūnės. Čia pat ir kosminės dangaus erdvės: „Visata“, „Mergelės žvaigždynas“, „Gulbės žvaigždynas“, „Miestas erdvėje“, skirtas M.K. Čiurlionio atminimui.
Tik kodėl Visata? Kodėl autorius nepavartojo į tarptautinį žodyną atėjusio graikiško termino kosmos, kuris reiškia ne tik Visatą, bet ir jo kūrybos krypčiai artimą puošmeną, tvarką, darną.
Galimas daiktas, jis paliko akademinį Visatos terminą, kad atsiribotų nuo Čiurlionio biblinės mitologijos. Bet su zodiako ženklais jis perėjo prie šiais laikais išpopuliarintos astrologijos. Kodėl? Tikriausiai ne tam, kad pabėgtų nuo biblinių siužetų ar norėtų įgytų popsinio populiarumo.
Bažnyčios šventoriuje vaikystę praleidęs menininkas Kristaus ne tik nebijo, bet jį ima traktuoti kaip Tautos kančių simbolį. O klasikinės kultūros žmogui popsas yra per daug žemai, kad kiltų noras su juo save saistyti.
Spėju, kad astrologiniai įvaizdžiai jam buvo reikalingi tam, kad nekiltų pagundų konkuruoti su daugybe Čiurlionio sekėjų ir atsirastų daugiau erdvės savarankiškai kūrybinei fantazijai. Zodiako ženklais pažymėti paveikslai suteikė galimybę pasiremti istoriškai įprastais įvaizdžiais, kad būtų galima laisvai įtraukti ir kitų zoomorfinių figūrų, neišskiriant nei paties žmogaus.
Šioje vietoje atsiranda gera proga aptarti gana savitą A. Stasiulevičiaus kūrybos santykį nuo regimuoju pasauliu. Tam santykiui paaiškinti mums pakaktų trijų estetikos terminų: nesuinteresuotumo, psichinės distancijos ir sukeistinimo.
Pirmąjį terminą Naujaisiais laikais išaiškino I. Kantas, antrąjį – E. Bulou (Edward Bullough; 1980 – 1934), o trečiąjį – V. Šklovskis (1893 – 1984 m.). Nesuinteresuotu skonio sprendimu Kantas vadino tokį patikimą (vertinimą), kuris iš vienos pusės skiriasi nuo paprasto (juslinio) malonumo, o iš kitos – nuo sąvokinio žinojimo.
Bulou tą patikimą kildino iš psichinės distancijos, kuri susidaranti, kai stebėjimu atitrūkstame, išsilaisviname nuo tikro (realaus, fizinio, objektyvaus) daiktų buvimo, kuris vertinamas pagal jo tinkamumą pažinimui, naudojimui ar vartojimui. V. Šklovskio остранение į kitas kalbas verčiamas kaip atitraukimas (angl. – estrangement, pranc. – étrangement).
Išimtį sudaro tik vok. Verfremdung (susvetimėjimas, atšalimas). Kadangi Šklovskis su savo bendraminčiais pirmiausia tą terminą taikė savo moderniajai literatūrinio judėjimo krypčiai, kuri siekė ištraukti skaitytoją iš tradicinio “suvokimo automatizmo“, aš kadaise tam reikalui buvau įsivedęs „sukeistinimo“ terminą.
Visi šie terminai pritaikyti tam, kad nustatytume kuo grožio suvokėjo ir meno kūrėjo santykis su realiu pasauliu skiriasi nuo visų kitų žmogiškų santykių.
Dabar galėtume sakyti, kad modernioji Stasiulevičiaus tapyba akivaizdžiai atitinka visų šių sąvokų formuojamas nuostatas.
Pirma, didžia dalimi atitikdama iš Prancūzijos atgabentą tarpukario kūrybinę tendenciją, ji ryžtingai peržengia mokyklinę, natūralistinę (realistinę) daiktų kopijavimo epochą, kurios vietą jau seniai mėgino užimti fotografija.
Tai reiškia, kad ji stengėsi ne tiek imituoti, kopijuoti, vaizduoti daiktų pasaulį, kiek nuo jų atsitraukti, atsiriboti arba juos deformuoti, sukeistinti, kad juos būtų sunkiau atpažinti, nuspėti, rūpintis ne tuo, kad daugiau sužinotų, bet kad tapyba juos tik primintų, nuspėtų, simbolizuotų ir sukeltų daugiau asocijacijų.
Žinoma, tapybos vietą užėmusi fotografija nesusitaikė su tuo, kad dailės paniekinta ir atstumta teritorija atsidurtų už meno ribų. Ji pati susikūrė savo menines kalbas, kurioms taip pat svarbu susidoroti ir su suvokimo automatizmu, ir užtikrinti reikalingą distanciją, ir atriboti grožį nuo naudos bei derinti tas vertybes tarpusavyje. Bet tai nesutrukdė koloristinei tapybai ne tik šakotis ir plėtotis, bet ir įkvėpti naują dvasią senai istorinei tradicijai.
Antra, A. Stasiulevičiaus tapyba išreiškia ir atstovauja gotiką, kuri viduramžiais buvo įsitvirtinusi visoje Europos architektūroje ir kultūroje. Kaip skelbia Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, „gotika savo konstrukcijų sistema ir puošybos ypatybėmis yra vienas iš labiausiai nuo Rytų bizantinės architektūros nutolusių architektūros stilių.
Todėl gotikos architektūros išplitimas ryškiausiai simbolizuoja lotyniškosios Vakarų Europos vienybę“.
Trečia, A. Stasiulevičiaus gotika atstovauja ir išreiškia pirmiausiai Vilniaus gotiką ir visą senamiesčio kultūrą. Daugumoje jo darbų regime smailius senamiesčio bažnyčių bokštus, ištisus jo kvartalus bei juos dalinančias kreivas gatveles.
Polinkį į bokštus čia galima traktuoti ne tik kaip ištikimybę Vilniaus savitumui, bet ir jo sakralumui. Toji pati agentūra sako, kad ne tik bažnyčių bokštai yra Vilniaus puošmena. Jo senamiestyje surasta net 280 gyvenamųjų namų, kurie turi ryškių gotikos žymių.
„Lietuvos gotikiniuose pastatuose priskaičiuota apie 140 rūšių įvairių profilių plytų, naudojamas gotikinis plytų rišimo būdas. Mūro sienas remia kontraforsai, sienos dažnai papuoštos tinkuotais elementais: nišomis, frizinėmis juostomis. Lietuvoje sutinkami gotikiniai skliautai: puscilindriai, kryžminiai, žvaigždiniai, tinkliniai ir krištoliniai.
Čia populiariausias krištolinių skliautų motyvas – aštuonkampės žvaigždės. Gotikinių bažnyčių išskirtiniai bruožai: grakštumas, lengvumas, daug vertikalių elementų.“
Čia iš karto susiduriame su keliom distancijos pakopom, kurias galima tapatinti ir su (fil)harmonijos atsiskleidimo lygiais.
Tapydamas Vilniaus gotikinius bokštus, miesto fragmentus ir kitas detales, dailininkas operuoja trijų lygių (fil)harmonija:
a) viduramžišką Vakarų Europos kultūrą ir jos architektūrą reprezentuoja (asocijuoja, simbolizuoja) XIV – XVI a. Vilniaus kultūra ir architektūra,
b) XIV – XVI a. Vilnius kultūrą ir architektūrą reprezentuoja (asocijuoja, simbolizuoja) šiandien išlikusi Vilniaus senamiesčio kultūra ir architektūra, o šio senamiesčio kultūroje ir architektūroje subrendęs tapytojas asociatyviai (simboliškai) kalba tomis istorijos išsaugotomis architektūros ir kultūros formomis.
Ne be pagrindo 2010 m. „už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ Maestro buvo apdovanotas Vilniaus miesto savivaldybės aukso medaliu.
Ketvirta, A. Stasiulevičius yra susisaistęs ir su koloristine arsininkų (A. Gudaičio, J. Mikėno, V. Vizgirdos, A. Samuolio, A. Galdiko ir kt.) tapybos tradicija, todėl neapsiriboja asociatyviomis (simbolinėmis) nuorodomis į regimas gotikines architektūros ir kitas kultūros formas.
Tą tradiciją jis daugiausiai išreiškia visuotinai dominuojančia paveikslų spalva. Ilgalaikis apsiribojimas dominuojančia spalva jam duoda galimybę subtiliai išgauti pačius įvairiausius jos niuansus, sunkiai nusakomus atspalvius, šešėlius, suartėjimus kaip su daiktiniu, taip ir su dvasiniu pasauliu.
Jo spalvos spindi, žaižaruoja, žaibuoja, plieskia, išryškina, užtamsina, gesina, slopina, rėžia iki dramatizmo ir tragizmo. Ilgam laikui su bokštais jis perima degtų plytų rausvumą, labai reikšmingą kraštui, kuriame niekada nebuvo daug raudonų plytų pastatų. Taip ilgam laikui įsitvirtino rausvasis ir karštasis jo kūrybos stilius.
Ši paroda savotiškai kalba ir apie atsisveikinimą su rausvojo stiliaus kūryba. Parodytas tik vienas gerokai abstrakcionistiškas 1985 m. „Dramatinis motyvas“.
Kūrybos viršūnėje atsirado baltasis stilius. Su juo į tapybą sugrįžo žmogaus figūros, su gana sarkastiškais, beveik karikatūriniais siužetais. Tai buvo aštri reakcija į politines Lietuvos peripetijas. Atrodė labai netikėta.
Ilgainiui tas baltumas susisaistė su Kristaus kančia ant kryžiaus. Pagal ne taip seniai JAV ir Europoje atliktas gyventojų apklausas balta spalva daugiausia asocijuojasi su švarumu, naujumu, tobulumu, garbingumu, neutralumu ir pan.
Aloyzo baltumas pradėjo asocijuotis su šventumu. Man atrodo, kad beveik tą patį jis ir pats yra patvirtinęs: „Manau, kad vertinant meną, šiandien ypač svarbu, ar menas veda Amžinybės potyrio link. Artėjimas prie Amžinybės – tai artėjimas prie Dievo.“ Apie tai kalba ir parodos „Kristus Alyvų sode“ iš ciklo „Kristaus kančios istorija“ (1999 m.).
Tik čia jis ne baltas, o pilkas sidabras, kurio nemažai ir kituose darbuose. Ir kiekvienoje vietoje, su kitokiomis spalvomis vis kitaip spindi.
Čia baltąjį stilių atstovauja seniai į atmintį įsirėžusios klasikinės „Kariatidės“ (2001 m.) su užrašu „Šiaurės Atėnai“. Nors Šiaurės Atėnai man visada reiškė graikų Abderą, kariatidžių koliažinės drabužių klostės sugrąžina į klasikinę Graikiją. Greta jų skulptūriški moterų portretai.
Įdomiausia, kad kartu su balta spalva išlaisvinama ir kitų spalvų tapyba: akrilu spindinti mėlyna, gelsvai rusva, žalsva ir pan. Tai autentiškos Stasiulevičiaus spalvos. Man atrodo, kad jų niekur kitur nepamatysi. Kūrybinės sėkmės Maestro!
