Ar dirbtinis protas (DI) gali būti prilyginamas kūrėjui, o DI sukurtiems kūriniams turi būti suteikiama autorių teisių apsauga?
Šie ir kiti šioje srityje kylantys nauji iššūkiai aptarti Kultūros ministerijos Birštone surengtoje diskusijoje „Tarp eilučių“: dirbtinis protas ir autorių teisės“.
Diskusijoje, kurią moderavo Kultūros ministerijos darbuotojas, autorių teisių žinovas Aurimas Šimeliūnas, dalyvavo menotyrininkė, kultūros politikos tyrinėtoja dr. Skaidra Trilupaitytė, Vilniaus universiteto (VU) profesorius, intelektinės nuosavybės teisės žinovas Ramūnas Birštonas, VU dėstytojas, asmens duomenų apsaugos specialistas Mykolas Okulič-Kazarinas.
Dr. S. Trilupaitytės teigimu, algoritminis-skaitmeninis kūrinys verčia iš naujo persvarstyti, kas yra autorius, tačiau autorystės samprata vis tik turi būti siejama su individu, o ne su procesais.
„Jei sutarsime, jog kūrybos ir naujumo esmė – paradigmų kaitą lemiantis papročių ir konvencijų atmetimas, ėjimas prieš srovę ar net nauja paties žmogaus samprata, kūrybiškumas liks daugiausia žmogaus prerogatyva.
Jei kūrybiškumą tapatinsime ne tik su itin kompleksiškais procesais, bet ir su konkrečia autoriaus figūra, kūrinių autoriai ir toliau bus žmonės, ne mašinos“, – teigė menotyrininkė.
Pasak jos, turėtume atskirti meną ir bendresnę sritį, kurią dengia autorių teisės, ir čia yra fundamentalus skirtumas.
Meno kokybės klausimas nėra tiesiogiai susijęs su autorystės apsauga ir profesionaliajam menui DI grėsmės nekelia.
Tačiau kūrybinių industrijų srityje, pavyzdžiui, kino pramonėje, girdimi nuogąstavimai ir net kylantys protestai yra suprantami, ir čia iš tikrųjų atsiranda grėsmė, kad mašinos gali pradėti išstumti žmogų.
Prof. R. Birštonas neabejoja, kad „išbandymas dirbtiniu protu“ bus vienas didžiausių autorių teisės ateities iššūkių.
„Pagal mūsų ir pasaulinę teisę yra vienaprasmiška, kad tik žmogus gali būti autorius.
Todėl galėtume teigti, kad šiandien dirbtinis protas niekaip negali būti laikomas autoriumi.
Tačiau galėčiau ginti ir nuostatą, kad kertinė kategorija yra kūrinys, o ne autorius.
O jei yra kūrinys, tai jį turi ginti autorių teisės.
O į klausimą, ar DI kūrybą reikėtų ginti autorių teisėmis, šiuo metu nėra atsakyta.
Gynimo priešininkai sako, kad autorių teisių DI suteikti nereikia, nes tokios teisės skirtos kūrėjui išgyventi ir kurti, o programai tam lėšų, vadinasi, ir apsaugos nereikia.
Tačiau esama ir priešingų kontrargumentų, atstovaujančių verslo interesams“, – autorystės ir dirbtinio proto problematiką nusakė VU profesorius.
Jo nuomone, šiuo metu jokių skubių įstatymo pataisų tikrai nereikia.
„Lietuvoje kol kas net nėra bylų šioje srityje.
Manau, kad artimiausiu metu jų ir neturėtų būti, o jei bus – tai labai nedaug.
Per tą laiką susiformuos ES praktika.
Šiuo metu Lietuvoje autorių teisių srityje dominuoja europinės teisės normos“, – sakė intelektinės nuosavybės teisės žinovas.
Pasak M. Okulič-Kazarino, DI kaip ir kitos technologijos yra tik įrankis, padedantis kūrėjams, o ne sunaikinantis juos, nors šioms atsirandant būna visokių baimių.
„Atlikėjų nesunaikino nei garso įrašai, nei radijo transliacija, nei interneto kanalai.
Dailininkų nesunaikino spauda, aktorių nesunaikino nei kinas, nei televizija.
Dirbtinis protas yra ne meno pabaiga, o meno transformacija“, – teigė VU dėstytojas, asmens duomenų apsaugos žinovas.
Diskusija „Tarp eilučių“: dirbtinis protas ir autorių teisės“ yra Kultūros ministerijos rengiamo renginių ciklo, skirto aptarti medijų ir informacinį raštingumą įvairiose kultūros srityse, dalis.
Diskusija buvo įtraukta į Birštone vykusio diskusijų festivalio „Būtent!“ dienotvarkę.
Diskusijos įrašas.
Ar pakankamai (kaip išmatuoti?) savo proto turi dirbtinio proto kūrėjai? Juk kvailių yra visur, kur tik nepažvelgsi: ten, ten ir net ten! Vajetau, mano…