(Tęsinys)
1 dalis
2 dalis
3 dalis
4 dalis
5 dalis
6 dalis
Laikui bėgant sunkėjo lietuvių gyvenimas.
Pareikalauta iš jų uždengti langus, pririšti šunis, o naktį juos tvartuose uždaryti.
Lenkų kareiviai apgulė Lietuvos sieną.
Žmonės nuogąstavo, kad pulsią Lietuvą.
Prasidėjus Lenkijos-Vokietijos karui, Aradnykų vyrai buvo pašaukti į Lenkijos kariuomenę.
Šaukimus gavo vienuolika vyrų, bet išėjo keturi
Juozas Čereška, Vincas Sinkevičius, Jurgis Janulevičius ir Antanas Vitkauskas.
Septyni norėjo pabėgti į Lietuvą, bet lietuviai jų nepriėmė, tai namie slapstėsi.
Išėjusių kariauti laukė nekoks likimas.
Vincui Sinkevičiui buvo sužeista ranka, Jurgis Janulevičius ir Antanas Vitkauskas pateko į vokiečių nelaisvę, o Čereška Lvove pasidavė rusams.
Vagonais jį kartu su kitais belaisviais vežė į Rusiją pro Gardiną.
Jis iššoko iš vagono ir sugrįžo į Aradnykus.
Aldona Češkevičiūtė-Vaičiūnienė, Vinco Češkevičiaus dukra, pasakoja
„Prisimenu 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjusią Vokietijos invaziją į Lenkiją.
Vokiečių sumušti, pėsti ir važiuoti lenkų kariai traukėsi į Lietuvą.
Prie sienos jie sudėdavo ginklus, pabučiuodavo žemę ir pereidavo sieną.
Mama ir kitos kaimo moterys nešdavo kariams pieno.
Vienas karininkas padovanojo mamai kareivišką kepurę, sakydamas
„Pomnij polskiego żołnierza!“ (Prisimink lenkų kareivį – SB).
Po kurio laiko į mūsų kiemą įvažiavo rusų kareivių vežimai.
Tėvas paaiškino, kad tai kariuomenės virtuvė. Iš šulinio kareiviai sėmė vandenį ir pylė į katilus.
Vaikams įdomu buvę žiūrėti į rusų kareivius.
Jų kojos buvo apvyniotos autais, ant galvų pūpsojo keistos kepurės. Vėliau tokias mačiau tik filmuose.
Greitai neliko ir rusų, atžygiavo vokiečiai. Tai skaudžiai palietė mūsų, vaikų, gyvenimą.
Mat mes jau mokėmės lietuviškoje mokykloje, nes kai tik Lenkija pralaimėjo su Vokietija, o į Vilniaus kraštą buvo įvesta rusų kariuomenė, mano tėvo ir kitų lietuvių pastangomis ant mūsų mokyklos stogo iškelta lietuviška trispalvė ir mus pradėta mokyti lietuvių kalba.
Užėjus vokiečiams, mokykla buvo uždaryta ir paversta kareivinėmis.
Vokiečiai mums liepė sveikintis su jais
„Heil Hitler!“ Einame su drauge plentu, kuriuo žygiuoja pulkas kareivių.
Mes
„Heil Hitler! Heil Hitler! Heil Hitler!“… Ir taip, kol jie visi pražygiavo.
Kareiviai šypsojosi, tik gale rikiuotės jojęs vyresnysis sustojo ir mums paaiškino, kad sveikinti reikia tik pirmuosius.“
Aldonos atmintyje liko ir kitokių vaizdų.
Kartą iš tvarto išbėgo paršas. Vytas, Aldonos brolis, pasileido jį vytis. Pro šalį ėjo vokiečių patruliai.
Vytas nesustojo ir nepasisveikino, kaip liepta.
Patruliai pradėjo šaukti, nusiėmė nuo pečių šautuvus ir mušdami privertė Vytą dešimt kartų pakartoti
„Heil Hitler!“
1940 metų pradžioje vietiniai lenkai paskundė V. Češkevičių vokiečiams, kad jis politiškai nepatikimas ir agituoja žmones.
Vokiečių kalėjime jam teko sėdėti pusantro mėnesio.
Paleistas du kartus per mėnesį turėjo registruotis Berznyke pas vokiečių žandarus.
V. Češkevičius prisimena
„Prasidėjus karui, į mūsų kiemą atbėgo sužeistas rusų kareivis ir pasislėpė rugiuose.
Jį atsivijo du gestapininkai ir iš manęs pareikalavo atiduoti kareivio ginklą.
Grasino nušausią. Jau pistoletas buvo prie galvos pridėtas, tik gaidukas patraukti – ir viskas.
Bet žmona mane apgynė
atsistojo priešais gestapininkus išskėtusi rankas ir pradėjo lenkiškai aiškinti, kad jokio ginklo rusų kareivis neturėjęs.
Vienas iš vokiečių suprato lenkiškai ir patikėjo žmona.
Galvą padaužę, mane paleido, o belaisvį išsivedė.“
1941 metais, sausio mėnesį, prasidėjo masinis pasienio lietuvių iškeldinimas į Sovietų Lietuvą.
Iš Suvalkų trikampio į Lietuvą pirmiausia išvažiavo rusai.
Lietuviams gaila buvo palikti savo kraštą.
Vokiečiai juos ragino važiuoti, aiškino, esą Suvalkų trikampis taps Vokietijos dalimi ir nė vieno lietuvio ar lenko čia neliks, jį apgyvensią iš karo grįžę vokiečių kareiviai, taip yra nuspręsta paties fiurerio.
Lietuviai vokiečiais netikėjo.
Vokiečiai spaudė lietuvius, apkrovė darbais, neleido gyvulio pasipjauti, apdėjo didelėmis grūdų pyliavomis, grūdo į kalėjimus, visaip vertė, kad tik lietuviai išvyktų į Lietuvą.
1941 metais, pasak V. Češkevičiaus, iš Aradnykų į Lietuvą išvažiavo šios šeimos
Juozas Kačinauskas su žmona ir trimis vaikais – 5 žmonės
Ramanauskienė su sūnumi – 2 žm.
Artikauskienė su trimis vaikais – 4 žm.
Jonas Sinkevičius su tėvu, žmona ir trimis vaikais – 6 žm.
Bronius Maksimavičius su žmona ir penkiais vaikais – 7 žm.
Antanas Maksimavičius su žmona ir dviem vaikais – 4 žm.
Martynas Vilkelis su vaikais – 6 žm.
Jaskevičius su žmona ir šešiais vaikais – 8 žm.
Petras Bugarauskas su žmona ir trimis vaikais – 5 žm.
Antanas Bugarauskas su žmona ir dviem vaikais – 4 žm.
Stasys Draugelis su žmona ir trimis vaikais – 5 žm.
Vincas Češkevičius su žmona ir šešiais vaikais – 8 žm.
1941 metų kovo 20 dieną Češkevičių šeima išsikraustė iš savo namų.
Pasiėmė, kas buvo leista, susidėjo į vežimą, prie jo pririšo karvutę ir išvyko.
Apie klajones Lietuvoje pasakoja Vinco Češkevičiaus sūnus Algirdas
„Lietuvoje mus apgyvendino Vilkaviškio rajono Bartninkų valsčiaus Geisteriškių kaime, vokiečio Šlemengerio ūkyje.
1942 m. rudenį, kai vokiečių kariuomenė jau buvo netoli Stalingrado, Šlemengeris sugrįžo.
Mūsų šeimai vėl teko palikti užgyventą turtą – 2 arklius, 2 karves, pulkelį avių, kiaulių, paukščių.
Vokiečių nurodymu, teko palikti ir neseniai iškultus javus, daržoves.
Leido pasiimti tik maisto kelionei.
Mūsų mantą vežė 2 vežimai – vienas traukiamas keturių arklių, kitas dviejų.
Buvome atvežti į Vilkaviškio geležinkelio stotį.
Mūsų manta perkrauta į prekinį vagoną, kuriuo buvome nugabenti į Rūdiškių geležinkelio stotį.
Paskui mus kažkur vežė vežimais.
Iš pradžių nesusigaudėme, manėme, kad patekome į Gudiją.
Jau buvo naktis, kai atvykome į Aukštadvario valsčiaus Užuguosčio bažnytkaimį, į išvežto į Sibirą pono Hopano dvarą.
Užuguostyje mūsų taip pat nelaukė pyragai.
Pono dvaro likučiais teko dalintis dar su keturiomis čia įkurdintomis šeimomis.
Svetima vieta, svetimi žmonės, skurdi buitis… Bet gyventi reikėjo…“
Karui baigiantis V. Češkevičius iš Užuguosčio dvaro gavo aštuonis hektarus žemės.
1950 metais, kai susikūrė kolūkis, buvo išrinktas jo pirmininku.
Vėliau trejus metus dirbo Čiobiškio vaikų namų daržininku.
1960 metais dukra Aldona persikėlė į Vilnių ir su savimi pasiėmė tėvus.
Vincas labai ilgėjosi gimtųjų Aradnykų, stengėsi, kad vaikai jų nepamirštų.
Jauniausias jo sūnus Jonas, gimęs karui baigiantis Užuguostyje, taip prisimena tėvą
„Kai paaugau, atsirado galimybė nuvykti į Lenkiją.
Tėvelis mane nusivežė į Aradnykų kaimą, kuriame nuo seno iki pat Antrojo pasaulinio karo gyveno mūsų šeima.
Buvę kaimynai mus džiaugsmingai sutiko, kiekvienas kvietė į svečius.
Tėvelis parodė buvusią mūsų sodybą, ašarodamas pasakojo apie ūkį ir trobesius, kur kas stovėjo, kokie medžiai augo.
Sustojęs trobos vietoje, giliai atsiduso, nusišluostė ašaras ir pasakė
„Myliu šią žemelę ir šį kraštą.
Aš savanoriu stojau, kad Lietuva čia būtų,“ Seinuose aplankėme bažnyčią, kurioje ištisos Češkevičių kartos buvo krikštijamos, pastovėjome kapinėse, kuriose palaidoti mūsų protėviai.“
Išėjęs į pensiją, Vincas Češkevičius rašė prisiminimus, iš atminties užrašinėjo savo gimtojo krašto tautosaką.
Ji paskelbta knygoje „Iš tikrovės ir iš pasakų“, Punsko „Aušros“ leidykla, 2008 m.
Vincas ir jo žmona Marė amžino poilsio atgulė Rasų kapinėse. Marė mirė 1960 m. kovo 16 d., būdama vos 56 metų. Vincas – 1972 m. balandžio 18 d.
Vinco Češkevičiaus dukra pasakoja
„Vasarą aplankiau savo gimtąjį kaimą – Aradnykus.
Užlipau į tą neaukštą kalnelį, ant kurio buvo gimtieji namai – dviejų galų troba su priemene.
Vienoj priemenės pusėj buvęs didelis gyvenamasis kambarys su krosnimi, vadinama pečiumi.
Joje buvo kepama duona, bandelės, žuvys, o, svarbiausia, čia buvęs šiltas mūras, mūsų vadinamas liuftu.
Čia žiemos vakarais susėsdavome mes, vaikai, ir tėvelis.
Jis sekė pasakas, pasakojo visokiausius atsitikimus, atsakinėjo į įvairius mus dominančius klausimus.
Kitoje priemenės pusėje buvo kitas didelis kambarys, vadinamoji kamara, kur stovėjo stalas, apdengtas gražia, namuose austa staltiese, suolai ir lovos.
Prie namo puikavosi darželis.
Ir šiandien man akyse tebestovi geltonai žydintys jurginai. Sodyboje stovėjo įspūdingas dviejų aukštų svirnas.
Pirmajame aukšte buvo įrengti aruodai grūdams, antrajame – mėsinė skilandžiams, dešroms, lašiniams laikyti.
Įdomiausia, kad čia buvęs langas į Lietuvos pusę.
Kai vasario 16 d. pasienyje orkestrai grodavo Lietuvos himną, jei tik būdavo ramu ar palankus vėjas, mes jo klausydavome sustoję prie atdaro langelio.
Taigi V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ melodija mūsų ausyse skambėjo nuo pat vaikystės.
Dar prisimenu akmeninį tvartą ir didelį su dviem įvažiavimais kluoną.
Jame ne tik buvo kraunamas šienas, javai, bet ir laikomas arpas, fuchtelis, maniežas, t. y. kuliamosios mašinos arklių sukamas ratas.
Šie padargai pakeitė javams kulti spragilus.
„Ūlyčia“, apsodinta medžiais, vedė prie ežero. Nuo ilgo liepto mes, vaikai, šokdavome į šio nuostabaus ežero vandenį ir plaukdavome beveik iki jo vidurio.
Gal man tik taip tada atrodė… Mat ežeras ne iš mažųjų.“
(Pabaiga)
Šaltiniai
1. Češkevičius V. Iš tikrovės ir iš pasakų, Punsko „Aušros“ leidykla, 2008.
2. Aradnykai. Interneto prieiga: čia.
3. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Interneto prieiga: čia.
4. Birgelis S. Kovų dėl Seinų klausimu (1918–1919), Terra Jatwezenorum, 2 tomas, Punsko „Aušros“ leidykla, 2010.
5. Interneto prieiga: čia.
