V.Novodvorskaja. Įšalę Sovietų Sąjungoje

Mūsų paliegusi žvalgyba vėl „parišta“ smulkios vagystės metu. Štirlicų jau nebeturime, liko vien Anuškos Čapman ir kitos panašios kategorijos mergužėlės, kurios netgi kartu sudėjus neprilygsta radistei Ket.

Štai, pavyzdžiui, estų kontržvalgyba sugavo šnipą – stambų tenykštį valdininką, kuris reguliariai gaudavo Rusijos mokesčių mokėtojų, vadinasi, jūsų ir mano, pinigus už baisias estų karines paslaptis. Iš ambasadoriaus išviliotas Talino kilkės, kurios jau seniai, nuo 1991 metų, nebegauname paragauti, receptas, matyt, būtų pati naudingiausia iš tų paslapčių. Nes skirtingai nuo dosnių latvių, kurie aprūpina mus savo šprotais nepaisydami Oniščenkos*, estai kilkes tiekia tiktai demokratinėms valstybėms. Ir nors Estija priklauso NATO, tačiau nieko pavojingo Rusijai, jokio slapto amerikiečių ginklo tenai nėra. Bet juk mūsų Užsienio žvalgybos tarnybai svarbiausia pildyti tarnybines ataskaitas.

Ir apskritai putiniška Rusija panaši į Pliuškiną, kuris renka įvairų niekam nereikalingą šlamštą. Kam dar būtų šovę į galvą atrėžti nuo Moldovos tą nelaimingą Padniestrę, apgyvendintą pirmykščių urvinių žmonių, kurie taip bijojo patekti į Rumuniją ir Europą, kad verčiau pasiliko SSRS. Ir kokia nauda iš to, kad iš Gruzijos atimtos tokios pat urvinės Abchazija ir Pietų Osetija, tad dabar maitiname dar ir šį sambūrį dykūnų ir banditų, pjaustinėjančių mūsų biudžetą ir iš tiesų teturinčių vieną nacionalinę tapatybę: išlaikytiniai ir parazitai.

Tokį patį vaizdą aš aptikau Latvijoje. Deja, skaičius tų, kurie vartoja bendrą mums rusų kalbą (norėtųsi jiems tai uždrausti) Baltijos šalyse tiesiogiai proporcingas nemalonumų kiekiui tenykščiuose kraštuose. Lietuvoje – nulis nemalonumų, nes tenai buvo 9 proc., o dabar vos 6 proc. Estijoje kažkada buvo 40 proc., o dabar 26-27 proc. Prasčiausia padėtis Latvijoje, kur buvo pasiskirstymas 50 ir 50, o dabar 40 proc. Štai iš šito ir kilo Rusijos saugumiečių kartu su vietiniais Abelio (tai yra, Libermano) nacbolais inicijuotas referendumas dėl antros valstybinės kalbos. Šitą Abelį tenai kadaise buvo pričiupę su sprogmenimis, kuriuos jis rūpestingai saugojo savo namuose. Nieko nesugebėta įrodyti (o gal jis juos tiesiog kolekcionavo) ir, kaip pridera teisinėje valstybėje, jis buvo paleistas iš kalėjimo. Pas mus būtų atsėdėjęs kokius dešimt metų.

Įdomu, kiek pagal tokius standartus prisireiktų valstybinių kalbų Jungtinėse Amerikos Valstijose? Bet tenai visi ramiai sėdi ir mokosi anglų kalbą – ir rusa-, ir itala-, ir ispana-, ir kinakalbiai. O čia, kur sklinda marinantis irstančio SSRS lavono dvokas, sovietinės (ne rusų, ne!) bendruomenės stengiasi užsidaryti, izoliuotis nuo išorinio pasaulio ir išsaugoti sovietų ir okupantų statusą, tarsi būtų smarkiai persišaldžiusios šaltojo karo metu.

Referendumą sovietai prakišo, o daugelis padorių ir laisvų rusų, tikrų europiečių, nubalsavo kartu su latviais „prieš“. O kas gi tie 273 tūkstančiai balsavusių „už“, kurie slankioja palei Rusijos ambasadą ir dievina dūšelę Putiną?

Latviai negali to suprasti. Rusai, beje, niekur ir niekada taip nesielgė. Jie kartu su grafu Rezanovu statė fortus Kalifornijoje, jie su Borisu Vilde 1940 metais kūrė prancūzų Pasipriešinimą, jie puikiai jaučiasi Anglijoje, JAV, Australijoje, Argentinoje, kur nei ispanų, nei anglų, nei prancūzų kalbos netapo jiems kliūtimi. Bet neįmanoma suprasti sovietų, virš kurių spindi eurožvaigždutės, kurie turi europasus, bet per 20 metų taip ir neišmoko latvių kalbos, netapdami nei Latvijos, nei Rusijos piliečiais, sėdi savanoriškame gete ir ilgesingai inkščia, kaip jiems gera buvo iki perestrojkos, kuomet Latvija buvo SSRS kolonija. Būtent tie, pas kuriuos „pasas raudonais viršeliais“, ir balsuos už Putiną. Tas pats įvyks ir Padniestrėje, ir Abchazijoje bei Pietų Osetijoje. Jie panašūs į amžiams gintare sustingusius priešistorinius vabzdžius arba įšalusius arktiniuose leduose mamutus. Tiek šis ledas, tiek šis gintaras vadinasi SSRS. Ir jeigu galima išlikti sovietu jaukioje europietiškoje šalyje, ko gi laukti iš Rusijos, kur sovietiniai artefaktai pasitaiko kiekviename žingsnyje, nuo Mauzoliejaus ir paminklų Leninui iki verslo išbuožinimo ir suvaromų į mitingus biudžetinių darbuotojų?

Gyvename postsovietinėse kapinėse, kur negyvėlių iš SSRS daugiau nei gyvų amžininkų. Ir šie tulžingi negyvėliai-zombiai, tai yra, Putino, Ziuganovo, Žirinovskio ir Mironovo elektoratas, visiškai vieningi** nusiteikimu niekur iš SSRS neišlįsti, o vakarietiškas gyvenimo gėrybes jų vadeivos vartoja vieni. Jie visada vienas kitą supras, jie kaimynai iš amžinos sovietinės zonos. Paskaičiuokite, kiek bendrai procentų prisirinks šis išeivių iš ano pasaulio „didysis ketvirtukas“, ir sužinosite, kas yra įšalę Sovietų Sąjungoje.

Kovo 4 dieną įvyks referendumas dėl idėjinio ir dvasinio SSRS išsaugojimo. Šiuose „rinkimuose“ bus tiktai vienas pusiau gyvas kandidatas – Michailas Prochorovas, o ir tas negyvėlių įkaitas, žaidžiantis pagal jų taisykles. Gyvųjų skaičius bus nustatytas nebalsavusiųjų skaičiumi – atmetus tuos, kurie kvailai pratupės namuose, nes jiems visa tai „iki lempos“, kaip galvijams tvarte, ir jie nenori netgi rinktis sau mėsininko, kuris juos skers arba kirps. Tai, beje, Puškinas pasakė, nesėkmingai bandydamas „savo negailestingais laikais išaukštinti laisvę“. Mums, provakariečiams, europiečiams ir XXI amžiaus piliečiams, laikas spręsti, ką darysime su šituo sovietiniu mėsos kombinatu: su dešrų darytoju Putinu, su jo pameistriais-„bendrakandidačiais“ ir su jų dešra, kurios procentinę sudėtį šalyje sužinosime kovo pradžioje. Nes, žiūrėk, kad tik jie pirmi nepradėtų spręsti, ką daryti su mumis.

www.grani.ru, vertė Rokas Sinkevičius

* Vyriausiasis Rusijos gydytojas sanitaras, uždraudęs vyno įvežimą iš Gruzijos ir Moldovos – vert. past.
** Aliuzija į Putino partijos pavadinimą – vert. past.