Jei politiką kildiname nuo graikiško žodžio polis – valstybės-miesto reikšmės, tai politologija yra mokslas apie valstybės ir visuomenės sveikatinimą. Valstybės, kaip objekto, subjektas yra visuomenė – daugelio piliečių visuma.
Tas daugelio kūnų subjektas neturi nei galvos, nei liežuvio, kitų kūno dalių, išskyrus piliečius ir negali savarankiškai tiesiogiai kalbėti, reikšti savo nuomonės. Tuo jis panašus į gyvūną veterinarijos klinikoje, paguldytą ant apžiūros stalo.
Taip, kaip ir kiekvienas gyvas padaras turi daug darniai sąveikaujančių skirtingų kūno dalių, sudarytų iš daug skirtingų ląstelių, taip ir visuomenė sudaryta iš skirtingų piliečių su skirtingais interesais bei nuomonėmis, nuo kurių darnos priklauso valstybės ir visuomenės išlikimas.
Politologas, kaip ir gyvūno veterinaras valstybės ar gyvūno negali paklausti, kas jam skauda, kokie jo interesai.
Tegalima iš jų dalių apžiūros diagnozuoti jų sveikatos būklę. Tačiau jai kūno dalys veiksnios, tai dar nereiškia, kad pacientas sveikas.
Kai kyla abejonių dėl sveikatos, gyvūną nešame pas specialistą, o jei yra daugiau abejonių, kreipiamės į geriausių specialistų konsiliumą.
Juk nekviečiame atsitiktinių ir dar išalkusių mėsos savanorių iš gatvės, kad jie nuspręstų, kaip elgtis su gyvūnu. Gydyti ar paskersti.
Tai kodėl mes demokratiją suprantame, kaip valdžios galių ištroškusių politinių partijų bei pavienių asmenų konsiliumą (Parlamentą – plepių gaują – lot. parlare – kalbėti), kad jis, pagal savo siaurus interesus bei sugedimo laipsnį, nuspręstų, kaip sveikatinti valstybę ir jos kūną – visuomenę?
Juk taip nesielgiame, kai reikia pataisyti sudėtingą įrenginį ar santechniką, ar savo negalią, net skaudamą dantį, ir nekviečiame praeivių referendumo.
Mes kreipiamės į geriausius jau patikrintus specialistus ir tik tada, kai šių nuomonės išsiskiria, sutinkame jog jie balsuodami priimtų sprendimą.
Nors net tada sprendimo teisingumas paaiškėja tik po atliktų operacijų.
Kai kada pasitaiko, kad teisus buvo atsitiktinis praeivis, bet ar sutiktumėte visada taip elgtis?
Taip pasielgiame ar imamės savygydos tik beviltišku atveju, kaip skęstantis griebiasi paskutinio išsigelbėjimo šiaudo.
O kodėl su valstybe ir visuomene mes šitaip elgiamė nuolat?
Nejaugi mūsų valstybė nuolat yra tokioje beviltiškoje būklėje, kad reikia elgtis taip abejingai bei neatsakingai?
Kaip pacientus, taip ir valstybes galima palyginti ir surasti jų sveikatingumo etalonus ir pagal juos spręsti kokius sprendimus išbandyti, iš ko pasimokyti.
Tačiau tokius tyrimus atlikti bei sprendimus gali priimti tik sąžiningi, nešališki, be išankstinių (ideologinių) nuostatų bei savanaudiškų interesų, mokslininkai – specialistai, kurie, kaip Izaokas Niutonas laikosi taisyklės – „Platonas yra mano draugas, Aristotelis yra mano draugas, bet geriausias mano draugas yra tiesa“.
O juk partijos (pagal apibrėžimą visumos dalies!) pamatinis bruožas yra jos ideologija, kas ją padaro fanatiškų, suinteresuotų tikinčiujų, ar sąmokslininkų bendruomene, eksperimentuojančia su žmonėmis. Juk tokie eksperimentei su žmonėmis yra uždrausti!
Vis dar nesuprantame, kad balsavimas ar referendumas yra sprendimo būdas, kai prieštaringos nuomonės vienos kitas panaikina ir lemia ta neskaitlinga vienos pusės persvara, neretai tik vienas ar keli atsitiktiniai arba iš anksto susitarę balsai.
Ar tai ne diktatūra, atsitiktinės nuomonės ar sąmokslininkų diktatūra?
O turėtų galioti taisyklė, kad debatai Parlamente turi vykti tol, kol bus pasiektas bendras sutarimas, už kurį ar tokio debatų trikdymą kiekvienas prisiima asmeninę atsakomybę su labai griežta bausme būti ilgam nušalintam nuo sprendimų priėmimo, su visomis iš to plaukiančiomis Statuto sankcijomis.
Kai debatų dalyvių skaičius sumažėja iki pusės, toks Parlementas nedelsiant paleidžiamas, kaip negebantis vykdyti savo funkcijų.
Parlamento paleidimo Dekretą paskelbia Prezidentas, taip pat visuotiniu piliečių balsais išrinkta nepriklausoma valdžios šaka, o jei šios abi rinktos valdžios šakos prarado visuomenės pasitikėjimą, pažeidė Konstitucija, įstatymus, Konstitucinis teismas, dar geriau, Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija, (remdamasi Konstitucija) sklebia neeilinius abiejų valdžios šakų rinkimus.
Jei pakartotinai išrenkamas tas pats Prezidentas, tai teismai yra paleidžiami ir skiriama nauja jų sudėtis.
Valstybė negali būti paversta besiriejančių gaujų arena – jų pagrindinė pareiga surasti sutarimą tarpusavyje ir su visuomenės dauguma – Suverenu.
O mano nuomone politologija nėra joks mokslas.