Romaldas Juozas Ragaišis gimė 1942 m. sausio 21 d. Lazdijų aps. Rudaminos vls. Vidzgailių k. Romaldo tėvai, vengdami kolchozinės baudžiavos, 1948 m. išvyko į Vilnių.
Čia įsikurti buvo lengviau, nes jo tėvas turėjo amatą – buvo siuvėjas. Romaldas liko gyventi tėviškėje su seneliais, čia baigė Vidzgailių pradinę mokyklą ir 1952 m. atvyko gyventi pas tėvus į Vilnių.
Besimokydamas Vilniaus 16-oje vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje kartu su bendraminčiais –Vladu Šakaliu, Vytautu Vosyliumi, Stanislovu Žvirgždu ir Algimantu Baltrušiu 1957 m. įkūrė pogrindinę organizaciją „Laisvoji Lietuva”.
To meto jaunimą ypač žeidė sovietų vykdoma brutali rusifikacija, kai įstaigose, parduotuvėse ir kitur buvo kalbama rusiškai, iš nemokančių rusiškai buvo tyčiojamasi kaip iš „nemokančių Lenino kalbos“.
Grupei priklausė apie 30 narių, jaunuoliai turėjo programą, kurioje buvo deklaruojama, kad jų veiklos tikslas – visomis priemonėmis siekti Lietuvos išlaisvinimo, žadinti tautines idėjas, pažymėti nacionalines šventes, ypač Vasario 16-ąją.
Be įprastų tokioms organizacijoms veiklos būdų (atsišaukimų gaminimo ir platinimo, šūkių ant pastatų rašymo, Trispalvės vėliavos iškėlimo), organizacija buvo įsteigusi savišvietos grupę, kurioje kalbėdavo politikos, istorijos klausimais, kaupė šios tematikos prieškario literatūrą. Išaiškinus pogrindžio organizaciją, 1961 m. kovo 9 d. R. J. Ragaišis buvo suimtas.
Pagrindinis kaltinimas byloje buvo Trispalvės iškėlimas ant Trijų kryžių kalno Vasario 16-os proga. Jis nepripažino savo kaltės, atsisakė rašyti malonės prašymą ir buvo nuteistas 4 metams lagerio.
Bausmę atliko Dubravlago lageriuose (Mordovija). Paleistas 1965 m. kovo 4 d. ir grįžęs į Lietuvą įsigijo optiko specialybę ir ilgainiui tapo geru meistru, labai vertinamu Vilniaus medicinos technikos remonto įmonėje.
Didžiąją tolimesnio gyvenimo dalį jis ir dirbo optiku medicininės technikos įmonėje Vilniuje, vėliau – Eksperimentiniame metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo institute.
1976 m., susikūrus Lietuvoje Helsinkio grupei, R. J. Ragaišis platino jos dokumentus, pasirašė kelis dokumentus dėl žmogaus teisių pažeidimų, tarp jų – pareiškimą dėl neteisėto Algirdo Žyprės laikymo ir „gydymo” psichiatrinėje ligoninėje, neteisėto Viktoro Petkaus suėmimo, protestą dėl Petro Cidziko priverstinio uždarymo į psichiatrijos ligoninę.
1977 m. vasarą Viktoras Petkus kartu su bendraminčiais, – vienas iš jų buvo R. J. Ragaišis, – ėmėsi iniciatyvos suvienyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinius judėjimus. Paruoštus vadinamojo Pabaltijiečių komiteto dokumentus buvo numatyta nuvežti į Maskvą ir per Maskvos disidentus paskelbti apie tai pasauliui.
Dėl šio komiteto narių suėmimų šios veiklos nespėta atlikti. R. J. Ragaišis atsisakė dalyvauti V. Petkaus bylos parengtiniame tyrime ir liudyti jo teisme, kadangi tardytojas jo nesupažindino su bylos medžiaga ir nepaaiškino, kuo kaltinamas V. Petkus.
Teisme R. J. Ragaišis pareiškė, kad pažįsta V. Petkų kaip garbingą, dorą, plačios erudicijos žmogų, kovojantį už žmogaus teises, remiantis tarptautiniais Helsinkio susitarimais, ir laiko jo suėmimą neteisėtu.
Už tai jam pačiam buvo iškelta baudžiamoji byla. 1978 m. rugsėjo 4 d. LSSR Aukščiausiasis teismas R. J. Ragaišį nuteisė šešeriems mėnesiams pataisos darbų jo darbovietėje, išskaitant iš atlyginimo 20%.
1978 m. R. J. Ragaišis buvo vienas iš pogrindžio organizacijos Lietuvos Laisvės Lygos kūrėjų, aktyviai įsitraukė į jos veiklą, platino pogrindinę spaudą, rinko parašus po protestais, nors sovietinė valdžia ir KGB jį nuolatos stebėjo.
Kratos metu jo namuose rasti pavieniai „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ ir kitos pogrindžio spaudos numeriai. Bet tokio radinio nebuvo galima pateikti kaip pogrindžio spaudos platinimo ir iškelti politinę baudžiamąją bylą.
Tačiau KGB prieš disidentus iškeldavo ir fiktyvias kriminalines bylas. Taip jie neutralizuodavo disidentus ir prieš Vakarų valstybes demonstruodavo, kad Sovietų sąjungoje mažėja politinių kalinių skaičius.
1979 m. sausio 12 d. R. J. Ragaišis suimamas ir apkaltinamas spekuliacija akiniais. Kartais į Romaldą privačiai kreipdavosi klientai, žinodami, kad jis gali pagaminti labai kokybiškus akinius ir už paslaugas būdavo labai dėkingi.
Baudžiamojoje byloje buvo kaltinama, kad per 1974 – 1978 metus „spekuliuodamas“ jis uždirbo 317 rub. pelną. Taip pat kratos metu jo namuose buvo rasta neva „paruoštų spekuliacijai” daiktų (25 akinių rėmeliai ir 62 linzės). Buvo suskaičiuoti ir visi šeimos narių turėti akiniai.
Protestuodami dėl išgalvotų kaltinimų ir žinodami, kad Romaldą siekiama įkalinti už antisovietinę veiklą, į teismą Vilniuje, F. Dzeržinskio g. 59 (dabar Kalvarijų g.) susirinko daug Lietuvos disidentų.
Spaudžiamas KGB prokuroras siūlė šią veiklą kvalifikuoti kaip spekuliaciją plačiu mastu ir skirti 7 metų bausmę. Tik prityrusio ir principingo Maskvos advokato V. G. Viktorovičiaus pastangomis Vilniaus Lenino rajono liaudies teismas pritaikė LTSR BK 164 str. 1 d. ir nuteisė R. J. Ragaišį kalėti 1, 5 metų griežto režimo lageryje.
Jis buvo etapuotas į Tomsko srities lagerį, šeimai ilgai nepranešant apie kalinimo vietą. Tais pačiais metais Ragaišių bute užsienio žurnalistams buvo surengta pirmoji lietuvių disidentų slapta spaudos konferencija, kur buvo kalbama apie Molotovo-Ribentropo paktą.
Grįžęs iš įkalinimo 1980 m. vasarą R. J. Ragaišis vėl aktyviai įsijungė į antisovietinę veiklą.
1980 m. rugsėjo mėn. Trakuose dalyvavo Vytauto Didžiojo 550 metų mirties minėjime, kurio metu pirmą kartą nuo 1945 m. viešai buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Himno giedojimas nebuvo sklandus, nes kartais buvo painiojami žodžiai.
Ten dalyvavusi Nijolė Sadūnaitė pasakė: „Dėl to nesijaudinkim, juk 50 metų himno negiedojome.“
R.J. Ragaišis vėliau pasirašė keletą protestų (1983 m. kovo mėn. ir 1986 m. gegužės mėn. LSSR generaliniam prokurorui dėl kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus suėmimo), platino pogrindžio spaudą, dalyvavo Lietuvos laisvės lygos rengiamose akcijose. Su kitais pasirašė sveikinimo telegramą Lenkijos Solidarumo judėjimui.
Buvo vienas dalyvių 1988 m. vasario 16 d. vykusio mitingo Katedros aikštėje Vilniuje, skirto paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo 70-metį.
1988 m. gegužės 10 d. R. J. Ragaišis kartu su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Andriumi Tučkumi pasirašė kvietimą į Lietuvos laisvės lygos mitingą, skirtą pirmą kartą viešai paminėti 40-ąsias masinio Lietuvos gyventojų trėmimo, vykusio 1948 m. gegužės 22 d., metines. Šio 1988 m. gegužės 22 d. mitingo metu KGB pareigūnas trenkė Romaldui į veidą.
R. J. Ragaišis taip pat pasirašė kreipimąsi Vilniaus m. vykdomajam komitetui dėl leidimo Lietuvos laisvės lygai rengti 1988 m. rugsėjo 28 d. mitingą Katedros aikštėje. Mitingo metu buvo protestuojama prieš 1939 m. rugsėjo 28 d. slaptus Stalino ir Ribentropo pasirašytus susitarimus dėl Lietuvos pasidalinimo.
VRM spec. būrio pareigūnai ir milicininkai mušė mitingo dalyvius guminėmis lazdomis, taip vadinamais „bananais“, dėl to mitingas buvo pavadintas „bananų“ baliumi. R. J. Ragaišiui dėl šio mitingo organizavimo buvo iškelta baudžiamoji byla, bet Lietuvoje stiprėjant Atgimimui jis liko nenuteistas.
Keletą dešimtmečių trukusios R. J. Ragaišio antisovietinės veiklos ištikima bendražygė buvo jo žmona Angelė Ragaišienė.
Už veiklą, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, R. J. Ragaišis Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. R. J. Ragaišis yra knygos „Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki nepriklausomybės” (2004–2006 m., 2 tomai) bendraautorius.
Autorius yra LGGRTC istorikas