M. Nargėlaitė. Apie Ugnies reikšmę atgimimui

Mūsų protėviai niekada netikėjo mirtimi. Gyvenimą jie suvokė kaip amžinai ratu besikartojantį gimimo – mirties ciklą, kuris mirtį padarydavo nerealia, neegzistuojančia. Mirtis tebuvo iliuzija, akimirkai nutraukianti realų gyvenimą. O pats gyvenimas buvo amžinas.

Šį įvaizdį protėviai išreiškė svarbiausiuoju simboliu – svastika. Svastika – tai ratu besisukantis kryžius užlenktais galais. Patį simbolį paaiškinti nėra taip jau sunku. Svastika, šiaip jau reiškianti Ugnį, iš tiesų susideda iš kelių simbolių, susijungusių į vieną.

Pirmiausia tai kryžius sudarytas iš keturių vienodo ilgio galų. Kryžius vienodais galais vadinamas taikiuoju kryžiumi, nes ant jo neįmanoma prikalti žmogaus. Kiekvienas kryžiaus galas apeliuoja į keturias pasaulio puses. Kiekviena tų pasaulio pusių yra tarsi nuoroda į visus kitus pasaulyje vykstančius procesus, kurie taip pat kartojasi ratu. Šiaurė – tai kartu ir žiemos simbolis, rytai – pavasario, pietūs – vasaros, o vakarai – rudens. Lygiai taip pat kiekvienai šių pusių galima priskirti ir kitus periodiškai besikartojančius virsmus: nakties, ryto, dienos ir vakaro; mirties, gimimo, brandos ir senatvės ir pan. Kiekvienas iš šių virsmų priskiriamas kiekvienam taikiojo kryžiaus galui.

Taikusis kryžius pavirto svastika, nes reikėjo parodyti, jog visi šie virsmai periodiškai kartojasi, t.y. sukasi ratu. Todėl kiekvienas iš galų užlinko į tą pačią pusę, pavirsdamas svastika – Ugnies, Saulės simboliu.

Svastika žymi amžiną gyvenimą, nuolatinį atgimimą. Kartais svastika sudaryta iš žalčių. Žaltys, kaip požemių dievybės, atgimimo simbolis, tik pabrėžia šią svastikos reikšmę – amžinai besikartojantį gyvenimą. Tačiau nereikia pamiršti, kas svastika taip pat žymi ir Ugnį. Kodėl?

Atsakyti į šį klausimą nėra taip jau sudėtinga. Ugniai buvo skiriama ypatinga pagarba. Ji buvo visos bendruomenės stiprybės simbolis. Buvo manoma, kad užgesus Amžinajai Ugniai visą tautą ištiks nelaimės. Ugnis buvo lyg tautos širdis, neleidžianti užgesti jos gyvybei. Būtent Ugnis laiduodavo amžiną atgimimų ciklą, grįžimą į gyvenimą. Ugnies užgesinimas būtent ir reiškė tą tikrąją mirtį, kai po mirties nebeįmanoma atgimti, nes būtent Ugnis buvo tas faktorius, leidžiantis sielai įsikūnyti iš naujo.

Misionieriai rašė, jog lietuviai buvo bebaimiai kovose, lyg visai nebijotų mirties, ir ypač aršiai gynė šventyklas, kuriose rusėjo Amžina Ugnis.

Tokį elgesį labai paprasta paaiškinti. Lietuviai be baimės puldavo į kovą, nes žinojo, kad net jei mirtų, atgimtų. Jie jautėsi nemirtingi. Tačiau Ugnį gynė ypač aršiai, nes suvokė, jog tik nuo jos priklauso, ar atgimti bus įmanoma. Visa tai išreikšta vienu vieninteliu simboliu – svastika. Po svastikos ženklu žmonėms buvo garantuojamas nemirtingumas.

Belieka atsakyti į vieną klausimą – kodėl būtent Ugnis garantuoja tą nemirtingumą, atgimimą? Norint atsakyti į šį klausimą pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip senovės žmonės suvokė pačią Ugnies stichiją.

Pirmykštėje bendruomenėje, kur Ugnis garantavo išlikimą, šilumą ir maistą, susiformavo požiūris, jog Ugnis yra Žemės Motinos išraiška. Būtent toks požiūris į Ugnį išliko ir vėlesniais amžiais. Ugnis – tai Žemės Motinos širdis, palaikanti savo vaikų gyvybę. Nežinia iš kur senovės žmonės tai sužinojo, tačiau šiuolaikinis mokslas įrodė, kad jie buvo teisūs. Žemė, pasak astronomų, susiformavo nuo Saulės atskilus tam tikroms dulkėms, kurios vėliau dėl trinties jėgos susijungė į rutulį. Taigi Žemė iš tiesų yra Saulės duktė, kaip pasakoja mitai. Žemės branduolys karštas lyg  Saulė. Tai iš motinos Saulės paveldėta Žemės širdis. Ši širdis, palaikanti Žemės Motinos gyvybę, kartu palaiko ir visų Žemės gyventojų gyvybes, taigi ir žmonių bendruomenės, visos tautos gyvybę.

Šeimos židinio Ugnis palaikė tos šeimos ir giminės gyvybę. Ji užtikrindavo, kad šeimoje būtų darna ir ramybė, todėl buvo ypač gerbiama ir puoselėjama. Šios Ugnies įžiebimą lietuviai laikė labai svarbiu, ypatingu. Ugnies įžiebimo metu šeimoje viešpataudavo susikaupimas. Ryte, kai šeimininkė įpūsdavo Ugnį, jai buvo teikiama ypatinga pagarba. Buvo tariamos įvairios maldos, Ugnis buvo maitinama. Šeimos židinys buvo viso šeimyninio gyvenimo centras, apie kurį sukdavosi visos šeimos apeigos. Tai lyg nuosava šeimos saulė, aplink kurią skriedavo visas žmonių gyvenimas. Ugnyje, buvo tikima, gyvena ir protėvių vėlės, kas dar kartą pabrėžia, jog visas pomirtinis pasaulis ir atgimimas taip pat sukasi aplink Amžinąją Ugnį.

Vaidilutės, kurios saugodavo Amžinąją Ugnį, iš tiesų taip pat, kaip ir bet kuri namų šeimininkė, saugodavo šeimos židinį. Tik ta šeima jau susidarydavo ne iš tos konkrečios giminės narių, bet iš visos tautos. Aukuruose ir šventovėse liepsnojanti Ugnis – tai didelės dieviškosios šeimos židinio liepsna, kurios galva buvo dievas Perkūnas. P Dundulienė knygoje „Ugnis senovės lietuvių pasaulėjautoje“ rašo: „Svastika daugiausia reiškė pagonių žaibo dievo galybę ir žmonių atsidavimą jo globai“. Šioje dieviškoje šeimoje, kurios galva yra Perkūnas, apvaisinęs Žemę Motiną, iš kurios įsčių ir gimė visa gyvybė, žmonės ir visa tauta yra Perkūno vaikai, atsiduodantys jo globai per Ugnį.

Senovės germanų šventikės, saugojusios Ugnį kaip ir lietuvių vaidilutės, buvo suvokiamos kaip žaibo dievo Donaro žmonos. Jų įšventinimas buvo labai panašus į vestuvių apeigas. Buvo tikima, kad šventikė išteka už Donaro, o į jos kūną įsilieja deivės Žemės siela. Senovės tikėjimams būdavo ypač būdingas dievų įsikūnijimas į šventikus. Būtent todėl, kad jau yra ištekėjusios už dievo Donaro, šventikės turėdavo saugoti savo skaistybę ir prižiūrėti Amžinąją Ugnį – visos tautos šeimos židinį, nuo kurio priklausė visos tautos gyvybė ir gerovė. Galima daryti išvadą, kad skaisčios lietuvių vaidilutės taip pat buvo tautos šeimos židinio globėjos, Žemės Motinos įsikūnijimas ir Perkūno žmonos.

Kad visa tauta buvo laikoma didele šeima įrodo dar ir lietuvių liaudies dainos, kuriose mergelės vadinamos seserimis, o berneliai – broleliais. Netgi galima numanyti, kad būtent iš čia krikščionys pasisavino vienos didelės žmonijos šeimos idėją, kaip ir daugelį kitų pagonių tikėjimų bei švenčių, pritaikydami jas savo tikėjimui.

Ugnis, buvo manoma, turi apvalymo, atnaujinimo galią. Būtent todėl mirusieji buvo deginami. Mirtis trumpam nutraukia gyvenimą tam, kad žmogus apsivalytų Ugnyje ir, jos padedamas, vėl atgimtų. Kadangi Ugnis buvo suvokiama kaip Žemės Motinos širdis, būtent į tą mylinčios Motinos širdį buvo pasiunčiami mirusieji, kad ten apsivalytų ir vėl grįžtų į gyvenimą jau geresni, teisingesni žmonės.

Ugnyje taip pat buvo deginami nusikaltėliai, kad apsivalytų ir grįžtų į gyvenimą geresni. Apie tai žinių pateikia Erazmas Stela, Lukas Davidas, Simonas Grunau ir Matas Pretorijus. Jie rašė apie XVI a. Karaliaus Vaidevučio ir jo brolio, žynio Brutenio, įstatymus, kuriuose buvo numatytos ir bausmės Ugnimi. Buvo numatyta Ugnies bausmė visiems priešams, taip pat nepaklusniems savo bendruomenės nariams. Ugnimi turėjo būti naikinami visi kaimynai, kurie šmeižė ir niekino Lietuvą.  Ši Ugnies bausmė iš tiesų yra tarsi paslauga visokio plauko blogiečiams ir nusikaltėliams, nes šventa Ugnis turėjo galios apvalyti sielą. Svarbiausios senovės pagonio vertybės buvo gerumas, Darna, dora, bičiulystė, pagarba gamtai. Šių savybių neturintieji buvo laikomi nedorais, užterštos sielos žmonėmis, kuriems apsivalyti ir grįžti į doros kelią gali padėti tik apsivalymas Ugnimi ir atgimimas iš naujo. Mirtis anaiptol nebuvo suvokiama kaip didžiausia bausmė.

Padėjusi apsivalyti Ugnis būtinai padėdavo ir atgimti iš naujo, grįžti į gyvenimą. Tai įrodo mitinio paukščio Fenikso įvaizdis. Maždaug kas trisdešimt metų paukštis Feniksas, egiptiečių vadinamas Bennu, būdavo paaukojamas ant laužo, kurį pats ir sukraudavo iš sausų šakų. Visiškai sudegęs, po trijų dienų paukštis prisikeldavo iš pelenų atjaunėjęs. Taigi senas, ligotas paukštis susidegindavo tam, kad vėl atgimtų jaunas ir sveikas. Vaidevučio ir Brutenio įstatymuose taip pat buvo leidžiama pasielgti ir žmogui. Įstatymas leido ligotam žmogui susideginti, kad neužkrautų savęs šeimos nariams. Tačiau tai nebuvo suvokiama kaip nusižudymas. Susideginimas – tai apsivalymas nuo ligos ir senatvės, atjaunėjimas. Juk, kol liepsnoja Amžinoji Ugnis, žmonės yra nemirtingi lyg dievai. Galų gale juk jie yra dievų palikuonys – Perkūno ir Žemynos sąjungos vaikai.

Šitaip atsinaujindavo ne tik paukštis Feniksas, bet ir kai kurie dievai. Pavyzdžiui, egiptiečių dievas Ozyris savo priešininko buvo sukapotas į mažus gabalėlius. Jo žmona Izidė surinko jo kūno dalis ir sukrovė į vieną vietą. Po kiek laiko Ozyris prisikėlė naujam gyvenimui. Šis pavyzdys nurodo, jog dievams taip pat reikėdavo atsinaujinti, jie, kaip ir Feniksas, mirdavo ir vėl atgimdavo. Graikų mituose pasakojama apie Persefonę, kuri nužengė į Hado karalystę, t.y. mirė, bet kiekvieną pavasarį sugrįžta į žemę prikelti gamtos, taigi atgimsta kartu su gamta pavasarį, ir vėl miršta, nusinešdama į požemio karalystę šilumą bei žemės gyvybingumą.

Lietuvoje buvo tikima, jog mirusieji namus ir artimuosius lankydavo iki pat Vėlinių, o po to, kai papuotaudavo kartu su šeima prie Vėlinių vakarienės, jau nebegrįždavo. Nebegrįždavo todėl, kad iškeliaudavo ruoštis naujam atgimimui. To laikotarpio iki Vėlinių, kai mirusiojo vėlės dar būdavo arti artimųjų, reikėdavo būtent artimiesiems, kad apsiprastų su mintimi, jog jiems brangus žmogus palieka juos ir ruošiasi naujam gyvenimui. Šis laikas, kad ir kiek jo būtų likę iki Vėlinių, būdavo skirtas adaptacijai, susitaikymui ir atsisveikinimui. Artimieji dar palikdavo savo brangiausiam žmogui lėkštę prie vakarienės stalo, dar pakviesdavo jo vėlę kartu pabūti, pabendrauti, tačiau po Vėlinių puotos, paskutinės atsisveikinimo vakarienės, Vėlė išeidavo į naują gyvenimą, grįždavo į Žemės Motinos įsčias, kad vėl atgimtų.

Po žiemos, mirties laiko, kai Vėlės ramiai ilsėdavosi ir apsivalydavo, ateidavo pavasaris – atgimimo laikas, kai per Jorės šventę Perkūnas vėl apvaisindavo Žemę Motiną ir gimdavo nauja gyvybė. Ši šventė būdavo ypač mėgstama, nes dabar žmonės švęsdavo savo artimųjų grįžimą į gyvenimą – atgimimą, švęsdavo mirties nebuvimą. Šios šventės metu buvo  ypatingai gerbiama Ugnis, kuri ir padeda apsivaliusiai sielai vėl išvysti šį pasaulį. Žmonės atgimdavo per Ugnį taip, kaip paukštis Feniksas.

Taigi Svastika – Ugnies ženklas – įkūnija savyje amžino gyvenimo, besikartojančių pasaulio ciklų prasmę. Ji ne tik nurodo žmogaus atsidavimą dievui Perkūnui, bet kartu reiškia, kad savo širdyje jis saugo tautos dvasią, Amžiną Ugnį, reiškiančią jo meilę tautai ir tikėjimą amžinu žmogaus nemirtingumu. Nors šiais laikais jau nebegalime saugoti Amžinos Ugnies aukuruose, galime ją svastikos pavidalu saugoti savo širdyse kaip atsidavimą ir meilę savo tautai bei tikėjimą Perkūno galybe.