Vasaros atostogos kaime – niekada nebūdavo nuobodžios. Tą jau, seneliai, mokėjo ištaisyt. Vis prismyslydavo visokiausių netikėčiausių ir, mano galva dūmyjant, kai kurių kvailiausių darbų. Bent tada man taip atrodė.
Pavyzdžiui žolės ravėjimas. Tik keturios vogos ir viskas. Norma. Kai pamačiau vagas, tai supratau, kad gale vagų, jau matysis jūra arba namai. Jau vien nueit ta vaga buvo kas veikti, o ką kalbėti, kai eiti reikia su kauptuku ir dar pasilenkus. Argi tie baisuliniai, drambliniai runkeliai buvo verti tiek išlieto prakaito? Aišku, už tas vagelas, gavęs kelis variokus, jau nuomonę sušvelnindavau.
Babytė sako – kitumet paimsma dar pusy normas. Bus do dvi vagelas. Savo ąštriu protu skaičiuoju – nueisma, gryžma y vėlek nueisma. Y dar tuščiom teks grįžti iki pradžios. Neapsimoka. Kad ir už variokus. Būtų tokie pat užaugę ir be pagalbos.
O kartą iš to ravėjimo azarto išravėjau viską, įskaitant ir runkelius, tadu likau ne tik, kad be variokų, bet ir valgiau kurį laiką stovėdams.
Kitas įdomesnis darbas buvo mynimas. Šieno mynimas. Kol pradžioj, tai viskas gerai, dar spėdavau, o vėliau… Tik labai bijodavau, kad su tom baisiom šakėm keturšakėm manęs nepersmeigtų, kad nelikčiau po šienu paslikas.
Babytės kuokštas dar dar, toks nedidukas, jos iš šakės buvo tik dvišakės, bet jau diedukas kai įversdavo… Iškart pusė vežėčių. Kol išsikapstau mynti į viršų, tai spėja dar kelis kūlius užverst. O mynti tai reikia iš viršaus. Ir lakstai po vėžimą nuo kampo iki kampo, net pažastų pasikasyt nėr kadu, bo niežti visą, nuo panagių iki paausių. Krauna kol pasiekia, o kai nepasiekia tai vis tiek krauna, tik man jau nurinkt reikia.
Bet šis darbas turėjo ir smagiąją pusę. Iki namo važiuodavau soste. Didžiuliame, minkštame ir ištaigingame šieno soste. Tik įvažiavus klojiman, vėl tekdavo mynti tą patį šieną, bet jau ant gurbo.
O lietingą vasarą, šieną pirma tekdavo sukraut žaginiuosna, o tik tada, jam išdžiūvus, veždavo namolio.
Diedukai fantazijos nestokojo. Kartą babytė nusivedė prie bulbų lauko, bet davė ne kaptuką, o didelą blešinę. Sako rinksma vobolus. Bulbas anys ėda. Dryžuotus. Oho, vėlgi, pradžia buvo net įdomi. Prirenki ir žiūri, kaip jie ten toj blešinėj vienas kitą ėda. Lipa per galvas, pagatavi pabėgti. Neaaaa jau, papuolėt mielieji, o man rankas, tai dabar tupėkit tykiai ramiai.
Greit atsibodo ma tas dryžuotas bulbų laukas, tai ėmiau rinkti naujoviškai. Palenkiu bulbą su vabalais ir nupurtau visus blešinėn, kartais su visa bulba. Ne visad. Vėliau buvo labai ukvatnu, ką gi darys su jais. Kiba augins. Mysliau ka atiduos viščiokams su kalakučiokais. Bet, kad anys į tuos užjūrinius gėrybius, nei žiūrėt nenorėjo. Babytė kliust žibalo, degtuką čirkšt ir koloradiena gatava. Dar pamaišyt reikėjo, kad užtikrintai būtų. Keistai jaučiausi matydamas tokį naikinimą. Tada galvojau, kad žiaurūs tie žmonės. Šitiek, vabalėlių išžudydavo, o aš svilindavau.
Vakare, eidama melžti karvių, babytė nusilauždavo kelias medžio šakas su lapais ir vesdavos mane padėti melžti karvių. Kartą, paprašiau, kad leistų pamėginti, tą pieno kranelį atsukt, bet tampiau tampiau tuos tešmenis, anei pieno, anei sviesto, kol ji supykus, koja pieno viedrą apvertė.
Baik vaikel, Ppažiūrak kū pridirbai, laisk many, nebesbovyk. Ties tuom mano, kaip melžėjo, karjera ir pasibaigė. Musas ir bimbalus geriau nubaidyk.
Pasiėmiau tas šluotas ir vanoju pieno fabrikėliui kulšis, vaikau bimbalus. Mysliau reik gi už pienų atsirokuot. Tekšt. Uodega per skruostą, aš jai vanta atgal, ji man atgalios. Och tu paškustva, šliop per šikinę rykštele. MŪŪŪŪŪŪŪŪŪūūūū ir lapatai lapatai su savo pusiau pilnu tešmeniu po laukus.
Viedras keberiokšt, babytė triokšt nuo suolalio, aukštielnyka padurkuos suspynė. Mūūūūūūū… Skundikė!
Jejem jejem vaikel, aik namolio ir nesmaišyk, bo kai paimsiu žobo, tai žinosi kaip čion bovytis.
Papyko babytė stipriai. O man kas, babytė tai ne diedukas, einu link namų. Galvoju, geriau avis namo parvesiu. Parginsiu. Jos tokios durniukės. Ot būsiu darbą atlikęs. Gerą darbą. Mažu dar ir pagirs.
Ateinu, o tos mekena ne savo balsais, lyg pjaut jas norėč ir barščius virti. Pririšta viena, o visos aviškai nuo jos nei per žingsnį. Aš į priekį, o tos bliaudamos ratu. Vos spėju šokinėt per lenciūgą. Ratu ir ratu. Ir karuselė vis greityn. Kol bežaidžiant nesusisuko galva nuo liaudiškų avelių giedojimų ir bėgimo ratu ir neišsitiesiau visas po tuo lenciūgu.
Neapsikentęs bliovimo išlėkė diedukas, papykęs, kad žinias trukdo žiūrėti. Sakau, ėjau pro šal ir užpuolė neraliuotų avių banda. Jos gal nesveikos, gal išprotėjusios. Žabai sustatė viską į savas vietas. Man ant šlaunų mėlynes, avims už skundimą skanėstai ir vieta gurbe.
Bet parėjo babytė ir parnešė išsaugotą likutį pieno. Mažokai dovė šyndei, golgi koks bimbals inkunda. Kad dovės per pievū, per žolį paslaidus, taip manį išgūsdino.
Pienas katėms, stiklinė man. Nugaudžiau kelias museles ir godžiu, ištroškusiu gurkšniu išgėriau Babytės man parneštą meilę.
Kaip lengva, miela ir dūšiai artima..
Manau, kad anykštėnai ( kaip ir biržiečiai, kupiškėnai) sakydavo “žolas”, o ne “žolės” (rokiškėnai, uteniškiai sakydavo “žalas”). Ko gera, anykštėnų patarme reikėtų sakyti ne mano, bet mono, ne galva, , bet golva, ne tada, bet tadu. Kita vertus, tarmės sparčiai nyksta, jas veikia literatūrinė kalba- ne išimtis ir anykštėnų patarmė.
Visada mane žavi tos įdomios, įspūdžių pilnos, ,, velnių prišveitusio” miesčionisko kaimiečio vasaros atostogos kaime ???. Skaičiau su šypsena, įsijausdama į kiekvieną, taip gražiai skambanti, žodį ???, ir viską taip puikiai mačiau savo vaizduotėje???. Dėkoju už puikią nuotaiką ❤️❤️❤️.
Teko pastebėti, kad Šiaurės rytų Aukštaitijoje vietines tarmes, ypač anykštėnų, kupiškėnų, palaipsniui išstumia panevėžietiškas- utenietiškas regiolektas ,kuriam būdingas žodžių galūnių trumpinimas, nekirčiuoto balsio o vertimas balsiu a. Taip pat sakoma nebe undo, undėnio ( vanduo, vandens), bet vando, vandenio. Matyt, tai bendrinės kalbos įtaka.
Bent jau mano kaime ( į šiaurę nuo Kupiškio, jau Biržų rajone, prie Papilio),kuriame praleisdavau vaikystės vasaras, garbaus amžiaus žmonės sakydavo ne ” eik melžti karvių”, bet ” aik korvių milžtų”, ne “eik runkelių ravėti”, bet “aik batvinių ravatų”, ne “eik valgyti pavakarių”, bet ” eik launago volgytų”, ne ” teisingai”, bet “riktigai” , ne “berniukas”, bet ” zenkis”… Man nuostabiai skamba rytų aukštaičių tarmės šnektos- kupiškėnų, biržiečių, rokiškėnų, anykštėnų…