www.technologijos.lt, www.alkas.lt
Archeologams pirmą kartą istorijoje pavyko aptikti svarbiausias inkų civilizacijos relikvijas – tris šventuosius protėvių akmenis, kuriais, kaip byloja padavimai, būdavo palaikomas ryšys su anapusiniais pasauliais.
„Supratę, ką atradome, ant tos kalvos viršūnės iš džiaugsmo sušokome trumpą triumfo šokį“ – euforijos neslėpė vienas iš ekspedicijos dalyvių, dr. Frankas Meddensas.
Inkų šventieji akmenys minimi XVI a. Amerikos užkariautojų ispanų kronikose. Akmenys buvo kūgio formos, juos vertino labiau už auksą ir kitas brangenybes, nors inkams jie kėlė didžiulę baimę. Šventieji akmenys yra iš ypatingu būdu apdoroto baltojo ir raudonojo andezito – vulkaninės kalnų uolienos, primenančios granitą. Šventieji akmenys reprezentavo dievybes, protėvius ir saulę.
Inkai naudodavo akmenis tik itin iškilmingais atvejais, kadangi esą per juos buvo palaikomas žmonių ryšys su aukščiausiąja dievybe. Ceremonijų metu tarpininku tarp šio ir kitų pasaulio būdavo inkų karalius – inkai tikėjo, kad jų valdovas yra tarp žmonių gyvenanti dievybė. Kai imperijos valdovo nebūdavo sostinėje Kusko (Cuzco), šventieji akmenys būdavo viešai išstatomi kaip priminimas ir įspėjimas apie karaliaus visagalybę. 
Inkai neturėjo rašto ir nepaliko rašytinių šaltinių. Tačiau akmenų iliustracijos buvo aptiktos ant XVI a. inkų akmeninio indo (cocha), kuris saugomas Britų nacionaliniame muziejuje, paviršiaus. Ant 50 cm skersmens akmeninio indo sienelių išraižyta scena, kurios centre – saulės diskas ir rankomis. 
Tačiau ispanų konkistadorų kronikose XVI a. pradžioje šios relikvijos buvo akivaizdžiai neįvertintos. Kronikų autoriai šventuosius akmenis šventvagiškai sulygina su cukraus bandelėmis, ananasais ir kėgliais. Inkai neliko skolingi: kai XVI a. inkų valdovui Athualpai buvo parodyta Biblija, karalius konkistadorų relikviją „pagerbė“ analogišku stiliumi. 
Britų mokslininkai juos rado Peru Anduose. Kasinėjimai vyko Ingapirka Vaminano vietovėje, kur kadaise buvo ceremonijų aikštelė. Akmenys buvo užkasti 2,5 metro gylyje po aukuru.
„Tai tikra mokslo ir kultūros sensacija“, – pareiškė vienas iš ekspedicijos dalyvių, profesorius Colinas McEwanas. – Tai toli gražu ne trumpalaikė sensacija. Tokio „kalibro“ relikvijų dar nėra pavykę rasti.“
Inkų imperija Pietų Amerikoje gyvavo nuo XI iki XVI amžiaus.
labai gražus indas
Ištrauka:
“Inkai naudodavo akmenis tik itin iškilmingais atvejais, kadangi esą per juos buvo palaikomas žmonių ryšys su aukščiausiąja dievybe. Ceremonijų metu tarpininku tarp šio ir kitų pasaulio būdavo inkų karalius – inkai tikėjo, kad jų valdovas yra tarp žmonių gyvenanti dievybė.”
Nežinau kas rašė, bet panašu, kad prieš tai buvo iš medžio iškritęs. Inkai neturėjo KARALIŲ, t.y. valdovų, kuriems vyskupas uždėdavo karūną – karūnuodavo. Apie mirusius žmones laabai jau lengva rašyti: TIKĖJO, SAPNAVO, SVAJOJO ir t.t. – nepatikrinsi. Perskaitęs žodį ‘tikėjo’ supratau, kad straipsnį rašė visiškas neišmanėlis. Gal inkų valdovai tikrai turėjo neeilinių galių, kurias suvokė gentainiai..? Nereikia vertinti kitų pagal save.