Dar visai neseniai galimybės sužinoti ir gauti žinių apie pasaulį mokykloje buvo itin ribotos. Pagrindinis žinių šaltinis buvo vadovėlis ir mokytojo žodis.
„Dabar turime labai daug įvairių mokymosi priemonių – išmanios lentos, elektroniniai vadovėliai, daugybė atvirų interneto šaltinių, įvairūs į mąstymo ugdymą nukreipti mokymosi būdai.
Jų gausa leidžia įdomiai, įtraukiančiai supažindinti mokinius su svarbiausiais dalykais, tobulinti jų žinias ir gebėjimus. Dabar istorijos pamokos gali atrodyti kitaip“, – sako „Erudito“ licėjuje dirbantis istorijos mokytojas Gražvydas Kaškelis.
Supažindindamas mokinius su istorija jis pasitelkia ir savo pomėgį – fotografiją. „Domiuosi fotografijos istorija, tad kai nagrinėjame temas, susijusias su 19–20 amžiaus išradimais, pasidalinu savo turimomis žiniomis, atsinešu 60 metų senumo fotoaparatą, parodau kaip jis veikia, leidžiu išbandyti.
Taip pat renku senus pinigus, kuriuos pamokose rodau mokiniams. Jie mėgsta juos tyrinėti. Manau, kad tai puikus būdas per savo asmeninę patirtį ir pomėgius mokinius sudominti istorija“, – įsitikinęs G. Kaškelis.
Istorijoje svarbu ne atsiminti, o mąstyti
Istorija tradiciškai laikoma mokslu, kurio pagrindas – įsiminti svarbias datas ir įvykius. Mokytojas pastebi, kad dažnai mokiniai nežinodami tikslaus atsakymo pasiduoda ir vietoje bandymo išmąstyti, tiesiog sako „nežinau“.
„Visko žinoti neįmanoma ir to nereikia, dalį atsakymų galima išmąstyti, todėl labai svarbu lavinti šį gebėjimą – jis ateityje pravers ne vienoje srityje“, – atkreipia dėmesį jis.
Ugdydamas gebėjimą mąstyti, „Erudito“ licėjaus mokytojas naudoja įvairius aktyvius mokymosi būdus. Vieną iš jų, „Google knows“, jis parsivežė iš mokymų Olandijoje. Mokymo tikslas – padėti išmokti mokytis, stiprinti kritinį mąstymą, skatinti įsitraukimą.
„Kiekvieną pamoką mokiniai gauna keletą svarbiausių sąvokų, kelias datas, sužino garsią istorinės asmenybės citatą ir namuose turi rasti atsakymus, į su tuo susijusius klausimus naudodami paieškos sistemą „Google“.
Kitą pamoką klasėje jie pasidalina tuo, ką pavyko rasti, taip renka taškus, kuriuos vėliau iškeičia į mūsų sutartus apdovanojimus“, – pasakoja mokytojas.
Mokiniai mėgsta atrasti patys
Pasak istorijos mokytojo, šiuolaikiniai mokiniai mėgsta patys atrasti įdomiausius temos dalykus, rengti pristatymus, jiems smalsu, kaip vyksta archeologiniai kasinėjimai, įdomi galimybė susipažinti su įvairiais pirminiais šaltiniais.
G. Kaškelis taip pat pasidalina, kad savo pamokose dažnai taiko ir įvairius mąstymo žemėlapius, kurie leidžia susisteminti turimas žinias, lavina daugybę mokiniui reikalingų gebėjimų.
Mokytojas taiko ir įvairius mokymosi būdus, pavyzdžiui, Pomodoro būdą, kuomet susikaupus dirbama po 25 minutes, o tarp šių serijų daromos trumpos 5 minučių pertraukėlės.
„Mokiniai mėgsta, jog pamokų metu veiklos būna įvairios: dirbama savarankiškai ir grupėse, analizuojama vaizdo medžiaga ar atliekamos kitos praktinės užduotys.
Mokinius motyvuoja tai, kad jie gali patys dalyvauti pasirenkant mokymosi būdus, įveikia mokytojo iškeltus iššūkius.
Man, kaip mokytojui, svarbu paaiškinti ir tai, kaip mokomą medžiagą bus galima pritaikyti praktiškai“, – sako istorijos mokytojas.
Ilgi vakarai ruošiantis pamokoms neišgąsdino
G. Kaškelis mokytojo kelią pasirinko neatsitiktinai. Kaip pats sako – pratęsė mokytojų dinastiją. „Mano mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, teta – muzikos, o sesuo dirba pradinių klasių mokytoja.
Nuo mažens mačiau šio darbo specifiką – daugybę parsineštų sąsiuvinių, pildomas pažymių knygeles, ilgus vakarus praleistus ruošiantis pamokoms“, – pasakoja jis.
Pats šį kelią nusprendė pasirinkti, kai studijuodamas istoriją atliko kelias mokytojo praktikas. Sekėsi ir patiko, kilo noras išbandyti tikrą mokytojo darbą.
„Pamačiau, koks tai yra įdomus, prasmingas, iššūkių kupinas, nuolatinio tobulėjimo reikalaujantis darbas. Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, tad labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi būdamas mokytoju.
Stengiuosi būti nuoširdus, draugiškas, kiek įmanoma padėti mokiniams ne tik suprasti mano dėstomą dalyką, bet ir sukurti stiprų ryšį su jais, padėti augti jų gerosioms savybėms.
Pats mokytojas turi nuolatos mokytis, tobulėti, apsišarvuoti kantrybės šarvais ir, aišku, mylėti savo mėgstamą darbą“, – pabrėžia G. Kaškelis.
Antrus metus „Erudito“ licėjuje dirbantis istorijos mokytojas džiaugiasi draugiška, gera mokymo aplinka. „Dažnai iš tėvelių girdžiu, kad jų vaikai nori eiti į mokyklą, čia jaučiasi saugūs, juos moko šaunūs mokytojai, vyksta įdomios pamokos.
Mokykloje jaučiuosi kaip dideliame name – visi vieni kitus pažįstame, draugiškai bendradarbiaujame, palaikome, siekiame tobulėti.
Manau, kad viena iš didžiausių mokyklos stiprybių yra profesionalūs ir bendradarbiaujantys mokytojai. Nuolatos keičiamės žiniomis kilus iššūkiams, dalinamės savo gerąja patirtimi, palaikome vieni kitus“, – sako „Erudito“ licėjaus istorijos mokytojas.
Britanijoje buvo bandoma istoriją iš vis pašalinti iš mokymo programų, nes jos istorija vien svetimų žemių grobimai, žudymai ir plėšikavimas. Bet paskui susigriebta, jog viską galima apversti aukštyn kojomis: tai buvo demokratijos ir žmogaus teisių eksportas.
Teisingai, kam tos knygos, kai yra gūglas. Skaitant rimtą knygą / vadovėlį, reikia susikaupti, kai gūglas skirtas atsipalaidavimui: kiek nuošimčių gūgle yra vertingų žinių, kiek abejotinų, o kiek išvis nežinia ko? Vaikai pripratinami žaisti, bet ne dirbti. Iš tokių pilstytojai (politologai, istorikai, meno kritikai, politikieriai) išaugs, bet tik ne inžinieriai, gydytojai, fizikai, chemikai ar smuikininkai.