Poeto Mariaus Buroko, socialiniame tinklalapyje, feisbuke, įkėlusio šį į lietuvių kalbą išverstą Halynos Kruk straipsnį, pristatyme rašoma: „Mūsų bičiulės poetės, Ukrainos PEN klubo narės Halynos Kruk (ne kartą viešėjusios ir Lietuvoje) skiltis dienraštyje „Ukrain’ska pravda“.
Ji rašo apie Rusijos „balinimo“ politiką. Iš esmės apie tai, dėl ko dažnai vis dar diskutuojama ir pas mus.
Tekstą išvertė Jurgita Jasponytė, aš tik peržiūrėjau ir publikuoju.
Jei kas norėtų perspausdinti, autorė leidimą yra davusi.“
Originalo nuoroda – komentaruose.“
Perskelbiame šį tekstą dėl jo naujų, šviežių įžvalgų. Tekste kai kur nesilaikoma įprastų lietuvių kalbos gramatikos taisyklių – konkrečiai didžiųjų raidžių rašymo, bet, kadangi šie pažeidimai akivaizdžiai yra sąmoningi, jų netaisėme. Tebūnie tai informacinio karo viena iš priemonių.
Viena baisiausių karo klaidų – neįvertinti priešo. Daugelis iš mūsų esame įsitraukę ir susitelkę į gynybą šalies viduje, tad natūralu, kad nėra prasmės blaškytis stebint, kas vyksta už šalies ribų. Todėl nuo pirmų rusijos antpuolio dienų kelia nuostabą, nusivylimą ir susirūpinimą informacinė politika, kur nemaža Ukrainos eterio dalis skiriama vadinamiesiems rusijos liberalų ekspertams, besipriešinantiems putino režimui.
Nerimą kelia tai, kad taip mūsų vidinėje informacinėje erdvėje atsiranda kitas rakursas, iš kurio žiūrint, priešas visiškai liaujasi buvęs priešu, švelniai, bet atkakliai peršama mintis apie rusijos nevienalytiškumą, apie tai, kad dalis rusijos nėra priešas, kad tą priešo dalį reikia užjausti, nes jie mus palaiko, kad su mumis kovoja toli gražu ne visa rusija ir į tai reikia atsižvelgti.
Visi tie paveikslėliai iš rusų protestų, kur beginklius protestuotojus velka į autozakus ir muša lazdomis, visi tie protestuotojų procentų paskaičiavimai bendram gyventojų skaičiui, visi tie nelaimingų rusų berniukų skambučiai, kuomet jie, kalbėdami telefonu su motinom, snarglėjasi ir ašaroja – tai labai neraminanti informacinės politikos tendencija vykstant karui.
Suprantu, kokio tikslo siekta ir dėl ko tai daryta, bet nepagalvota apie tai, kad vidiniame informacijos lauke šių pokalbių taip pat klausosi ir ukrainietės moterys, mamos ir jas tai veikia savaip.
Humanizuoti, sužmoginti priešą, parodyti jo žmogišką motyvaciją, demonstruoti jį ne kaip armiją, kuri puola, žudo ir naikina, o kaip atskirus žmones, kurie kažką daro ne savo laisva valia, bet per prievartą, spaudžiami oficialiosios rusiškos politikos, būdami užzombinti, dabar yra itin žalinga.
Visų pirma, tai pakerta kariuomenės kovos dvasią.
Antra, tai suteikia civiliams okupuotose teritorijose klaidingą viltį, kad su jais bus elgiamasi humaniškai.
Trečia, ir svarbiausia, tai tampa įrodymų baze tiems Europos piliečiams ir institucijoms, kurios vis dar negali pripažinti Ukrainos krizės kaip karo. Ir toks rakursas yra neatsitiktinis, ši dirva rusijos buvo ruošiama dešimtmečiais, tai privaloma užsienyje vykdomos rusijos užsienio politikos dalis, apimanti ir kultūros strategiją.
Nuo pirmų karo dienų Europoje suaktyvėjo „rusijos balinimo“ politika, jos pagrindiniai naratyvai ir tendencijos pastebimos plika akimi.
Drauge su pirmaisiais pranešimais apie rusijos puolimą, pirmosiomis nuotraukomis iš apšaudymų, su pirmosiomis civilių gyventojų aukomis, paminėtomis Europos viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose ir oficialių naujienų iš Ukrainos komentaruose, suaktyvėjo alternatyvūs balsai, bandantys nuginčyti faktus ir puolimo bei naikinimo fotoreportažus kaip melagienas, kaip perdėtus, sukeltus pačios ukrainiečių armijos, kaip provokuojančius ir manipuliatyvius, kaip darančius Europai psichologinį spaudimą.
Dalis šių naratyvų iš pat pradžių net labai sėkmingai veikė, krisdami į derlingą rusijai skirtų simpatijų ir rusijos maitinamų Vakarų institucijų dirvą. Galiausiai eskalacija pasiekė tokį tašką, kai priešui teko atsisakyti šio naratyvo, o į žaidimą buvo įtrauktos kitos jėgos.
Dar pirmosiomis karo dienomis nepriklausomai vienos nuo kitų kai kurios Švedijos, Vokietijos ir Italijos kultūros institucijos pradėjo organizuoti Ukrainos palaikymo akcijas su bendru apolitiniu šūkiu „karui ne“. Jose ukrainiečių autoriams buvo siūloma sudalyvauti drauge su tais rusų autoriais, kurie taip pat pasisako prieš karą.
Tokių diskusijų organizatoriai argumentavo, kad nori tokiu būdu parodyti, jog ne visi rusijoje palaiko karą, kad karą inicijavo putinas, todėl rusijos piliečiai, ypač kultūros žmonės, tapo situacijos įkaitais ir dėl to jiems negali būti taikomos sankcijos, atskirties ir boikoto politika.
O tai, kad rusija pradėjo karą prieš Ukrainą dar 2014 metais ir žinomi rusų kultūros veikėjai turėjo 8 metus viešai reikštis protestuose, nukreiptuose prieš karą ir prieš agresyvią savo didvalstybės politiką, mano kolegų iš Vakarų neįtikino.
Kai kurios kultūros institucijos net ėmė traktuoti rusus kaip nukentėjusiuosius ir siūlė jiems prieglobstį ir palaikymą lygiomis su ukrainiečiais teisėmis. Kaip komentare rašė viena mokslininkė iš Vokietijos, „jie yra aukos, nes jiems buvo išplautos smegenys, kad patikėtų kiekvienu jų valdžios pasakytu melu.
Manau, kad mes iš tiesų nesuprantame centralizuotos didvalstybės žiniasklaidos ir apibendrinto istorijos perrašymo (pradedant švietimu), kuriais siekiama, kad šalis atrodytų didelė ir galinga, pasekmių, nes galėjome augti ir gyventi atviroje demokratijoje.“
Pasipylė žinomi argumentai apie rusų kultūros didybę, apie ukrainietišką rusofobiją (Coelho tviteris), apie agresyvų ir karingą ukrainiečių nacionalizmą, neva keliantį grėsmę visai Europai, jei tik ji tai leis (pokalbis su kitu žinomu rašytoju), apie ukrainietišką ksenofobiją ir t. t.
Universiteto profesorius Martinas Dž. Štiftas, atsakydamas į mano straipsnį Ukrainos PEN puslapyje apie tai, kad didžioji rusų kultūra jau seniai yra Trojos arklys ir širma rusų užkariavimo politikai ir todėl dabar ją reikia boikotuoti, apkaltino mane: 1) neapykantos kurstymu; 2) rusų etnocidu; 3) jų žmogiškojo orumo pažeminimu.
Ir apeliavo į tai, kad tokia Ukrainos PEN klubo publikacija užsiima propaganda, blogesne nei rusiškoji, nes parodo pastarųjų 100 metų istorijos iškraipymus (čia jis, žinoma, nepasikuklino ukrainiečiams prikišti „Banderos epochos šlovinimo“ ir pridurti, kad netgi nacistinėje literatūroje nebuvo tokių raginimų). Nuostabus rinkinys vertybių, kuriomis kultūringos Europos dalis atsitveria nuo karo ir Ukrainos.
Panašūs naratyvai ir argumentai aktyviai sklido ir sklinda kultūrinėse ir akademinėse Europos bendruomenėse per autoritetingas asmenybes ir pasiekia savo tikslų – sukelia sąmyšį ir sukuria alternatyvią tikrovę rusijos karo prieš Ukrainą naujienoms.
Pakeičia tikrą jau trečią savaitę rusijos vykdomą etnocidą Ukrainoje iš piršto laužtu „kultūriniu rusų etnocidu“, rusų, kuriems niekas negresia, išskyrus išorines sankcijas ir vidines represijas. Tačiau tai nėra Ukrainos kaltė nei pirmu, nei juolab antru atveju.
Diskutuoti iš šio požiūrio taško ukrainiečiams nėra jokios prasmės, todėl šis naratyvas ir toliau klesti.
Kita tendencija, kurios imsis priešas Europoje – tai ukrainiečių pabėgėlių diskreditacija, kur tik tai įmanoma, įvairių šalių piliečių, priėmusių didelį skaičių pabėgėlių, agresyvus nuteikinėjimas pastarųjų atžvilgiu, kaltinimai įvairiais grasinimais, nuteikiant piktintis ir t. t.
Panašios manifestacijos jau vyko kai kuriuose Vokietijos miestuose, jas inicijavo rusų diaspora. Pagaliau, juk didžiosios pasaulio žiniasklaidos dėmesio nukreipimas nuo žinių apie karą Ukrainoje į protesto nuotaikas rusijos viduje taip pat yra viena iš tokių grėsmingų informacijos tendencijų.
Nuovargis ir dirglumas dėl karo Ukrainoje, kuris po truputį kaupiasi klestinčiose Europos šalyse, rizikuoja laikui bėgant nukrypti į pačius ukrainiečius, ypač jei tam bus meistriškai išdėstyti informaciniai akcentai.
Europietiška rusijos balinimo politika iš tiesų yra labai pavojinga, kadangi ji yra veiksmingos rusiškos propagandos padarinys. Ji neatpažįstamai iškreipia situaciją, pristato ją priešingai, neva apeliuodama į demokratines ir humanistines europietiškas vertybes, kelia abejones naujienomis iš Ukrainos.
Užuojauta agresoriui, tuo pat metu nuvertinant agresoriaus aukas, nepaisant tūkstančių rusų nužudytų ukrainiečių ir milijonų sužalotų gyvenimų, įrodo, kad didelė dalis europiečių vis dar nesugeba pripažinti savo klaidų ir įveikti savo mentalinių-psichologinių simpatijų bei priklausomybių, kurios susiformavo per šimtmečius ir su kuriomis mums, ukrainiečiams, tenka dabar kovoti išoriniame informaciniame fronte, tarsi vidinio fronto mums būtų per maža.
2022-03-15, https://www.pravda.com.ua/columns/2022/03/15/7331670/
