Aplinkos ministerija imasi iniciatyvos supaprastinti pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką ir taip sustiprinti vandens telkinių bei pakrančių ekosistemų apsaugą. Kartu mažėtų administracinė našta žemės savininkams, ūkinę veiklą vykdančioms įmonėms ir asmenims. Siūloma didinti minimalų apsauginių pakrantės juostų plotį ir įvesti fiksuotus jų dydžius.
Svarstoma galimybė padidinti minimalų pakrantės apsaugos juostos dydį visiems vandens telkiniams. Koks jis galėtų būti, dar neapsispręsta, tačiau mokslininkų nuomone, Lietuvoje minimalus siektinas pakrantės apsaugos juostos plotis vandens tėkmėms tūrėtų būti ne mažesnis kaip 10 m, kadangi tik tada juosta gebėtų efektyviai sulaikyti paviršinį azoto junginių nuotėkį.
Ieškoti efektyvesnių pakrančių apsaugos sprendimų skatina tai, kad esami minimalūs pakrantės apsaugos juostos dydžiai (2,5 m) yra per maži ir neužtikrina pakankamos vandens telkinių apsaugos nuo taršos. Pavyzdžiui, nepakankamai efektyviai sulaiko biogenines medžiagas, kurios skatina vandens telkinius užželti pertekline vandens augalija ir spartina jų nykimą.
Saugomų teritorijų įstatymas taip pat numato vieną iš tikslų – užtikrinti, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, išsaugoti jų pakrančių ekosistemų stabilumą.
Tačiau valstybinio monitoringo rezultatai rodo, kad apie du trečdaliai šalies upių ir ežerų neatitinka geros būklės kriterijų, žemės ūkio tarša (pasklidosios taršos šaltinis) nurodoma kaip vienas iš didžiausių vandens taršos šaltinių, kurio neigiamas poveikis tik didėja.
Taip pat svarstoma galimybė atsisakyti polinkio kampo skaičiavimo ir įvesti fiksuotus pakrančių juostų dydžius, nustatomus nuo kranto linijos. Tokia praktika taikoma ir kaimyninėse šalyse. Šiuo metu galiojantis skaičiavimo mechanizmas pernelyg sudėtingas ir neleidžia patiems žemės savininkams, įmonėms be klaidų įvertinti, koks juostos plotis konkrečioje vietoje turi būti taikomas.
Pakrantės apsaugos juostos plotis dabar skirstomas pagal paviršinio vandens telkinio dydį ir pakrantės žemės paviršiaus vidutinį polinkio kampą. Šis kampas turi esminę įtaką apsaugos juostos pločiui, todėl jo nustatymas reikalauja geodezinių matavimų įgūdžių, kadangi net ir 1 laipsnio skirtumas lemia dvigubai ar net trigubai mažesnį ar didesnį pakrantės apsaugos juostos plotį.
Su šia problema susiduria ir aplinkosaugos, žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai, matininkai, projektuotojai, žemėtvarkininkai ir apie ją ne kartą yra informavę ministeriją. Įteisinus šį pakeitimą jiems sumažėtų administracinė našta ir finansinės išlaidos.
Inicijuoti minėtuosius pokyčius skatina ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatos, pagal kurį, nuo 2023 m. visos teritorijos, kurioms taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, turėtų būti įtrauktos į specialiųjų žemės naudojimo sąlygų registrą. Aplinkos ministerija turės visai šalies teritorijai parengti skaitmeninį žemėlapį su aiškiai nustatytomis paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų ribomis.
Dabartinis pakrančių apsaugos juostų nustatymas reikalauja individualaus vietovės situacijos įvertinimo (matavimo geodeziniais metodais), todėl tokio žemėlapio parengimas pareikalautų nepagrįstai didelių investicijų.
Tikimasi, kad pakeitus paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų nustatymo principus ir parengus skaitmeninį žemėlapį su nurodytomis konkrečiomis teritorijomis, kuriose taikomos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų specialiosios žemės naudojimo sąlygos, bus pasiekti reikšmingi pokyčiai.
Tai yra, sumažės antropogeninės veiklos neigiamas poveikis paviršiniams vandens telkiniams ir kraštovaizdžiui, leis efektyviau ir ekonomiškiau vykdyti valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę ir kartu prisidės prie administracinės naštos mažinimo tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuose.
