Sukurta Šiaulių krašto vėjo malūnų galerija

Iki XX amžiaus vidurio mūsų kraštovaizdį mojuodami plačiais sparnais puošė ir užvaldydavo erdvę senieji vėjo malūnai. Stovėdavo atokiau nuo gyvenviečių atrodė vieniši, bet galingi, visa jėga pasitinkantys vėją.

Malūnai yra ne tik architektūros, bet ir technikos paminklai. XX a pradžioje Lietuvoje buvo apie 1000 vėjo malūnų. Keičiantis technologijoms baigiasi ekonominė vėjo malūnų era ir jie ėmė sparčiai nykti.

Ir nors juos suskubta įrašyti į kultūros paveldo sąrašus, iki šių dienų šalyje išlikę tik kiek per 100 a vėjo malūnų iš kurių tik keleta tėra neapverktinos būklės. Visur kitur geriausiu atveju išlikęs tik apgriuvęs akmeninis ar mūrinis pastatas. Absoliuti dauguma išlikusių medinių malūnų jau skaičiuoja paskutines rudens darganas…

Prie spartaus vėjo malūnų nykimo prisidėjo ne tik pasikeitę ekonominės sąlygos bei natūralios gamtos jėgos. Deja daug “pagelbėjo” ir aplinkiniai gyventojai, kuriems tai pasirodydavo ne dalelė istorijos ir kultūros paveldo o tik nenaudojamų statybinių medžiagų ir metalo krūva. Didžioji dalis šalyje išlikusių vėjo malūnų susitelkusi Šiaulių apskrityje, ypač jų gausu Pakruojo apylinkėse.

VšĮ „Laiko ženklai“ suteikė galimybę virtualiai aplankyti visus bent kiek išlikusius krašto vėjo malūnus sukurtoje trimačių modelių galerijoje.

„Iš pradžių ketinau sukurti tik keletos išraiškingiausių vėjo malūnų modelius. Tačiau pradėjus, užvaldė jausmas, tarsi laikas pro pirštus byrėtų kaip smėlis ir jei atidėsiu, daugelis jų bus prarasta negrįžtamai,“ – idėją pristato šios skaitmeninės erdvės kūrėjas Saulius Zaura.

Trimačiai vėjo malūnų modeliai sukurti specialia programine įranga apdorojant daugybę įvairiais kampais, daugiausia bepiločiu orlaiviu užfiksuotų fotografijų. Taip užfiksuojamas tikslus trimatis objekto skaitmeninis atvaizdas.

Pasak autoriaus, kuriant skaitmenines trimates reprodukcijas itin svarbi medžiagos kokybė: „trimačiai atvaizdai kuriami naudojant mums įprastas fotografijas. Tik tam, kad programinė įranga turėtų pakankamai medžiagos suvokti ir perteikti visą objekto struktūrą ir padėtį erdvėje, fotografuojama turi būti nuosekliai, iš visų pusių, užtikrinant reikiamus perėjimus,“ – kūrimo procesą atskleidžia S. Zaura.

„Malūnų fiksacija labai svarbi Lietuvos molinologijai ne tik esamos padėties užfiksavimu – ta medžiaga gali būti panaudojama restauruojant malūnus, studijuojant, tyrinėjant malūnininkystę,“ – apie galeriją atsiliepė Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos 2021 m. laureatas muziejininkas, etninės kultūros tyrinėtojas, daugelio knygų bei straipsnių apie Lietuvoe vėjo malūnų paveldą autorius Dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas.

„Pasaulyje padaryta daug, fiksuojant senovinius malūnus. Mūsuose padėtis apgailėtina, malūnai ne tik nebuvo saugomi, bet ir sąmoningai kai kur naikinami, kad neatsigautų  buržuazinė pramonė. Šiandien negailestingai naikina laikas, nes nėra finansinių išteklių, o labiausiai – nepakankamas visuomenės išprusimas, nepakankamas objektų pažinimas. Todėl itin svarbus malūnų fiksavimas, kad jie jaunajai kartai taptų kultūrine savastimi, kad malūnai būtų vienas iš tapatybės bruožų.

Malūnų 3D fiksacija ypatingai svarbi, nes ją įmanoma platinti elektroninėje erdvėje. Su malūnais galima susipažinti dirbant ofise, fiksaciją naudoti projektuojant ar skaitant paskaitas, atstovaujant Lietuvai tarptautinėje erdvėje,“ – tęsia Dr. E.J. Morkūnas.

Trimačio skaitmeninimo galimybės išties įspūdingos. Skaitmeninius kūrinius galima peržiūrėti tiek kompiuteriais, tiek išmaniaisiais įrenginiais. Itin įdomu kūrinius stebėti virtualiosios realybės įrenginiuose. Suskaitmenintus darbus galima net … atspausdinti.

Surasti vėjo malūnus nėra taip paprasta. Istoriškai jie, ypač mediniai, dažnai keisdavo savininkus ir būdavo perkeliami. „Labai tikiuosi, kad dar liko neužfiksuotų ir nebaigusių sunykti,“ – sako S. Zaura ir laukia žinučių nuo visų, kurie gali ką nors papasakoti apie išlikusius ar ir jau išnykusius krašto vėjo malūnus.