Skyrybos vaikų akimis

„Iki tėvų skyrybų mano pasaulis buvo ryškus, gražus, spalvotas, o paskui tapo tik juodai baltas“ –  tai žodžiai, kuriuos prisimenu iš vienos savo klientės pasakotos gyvenimo istorijos. Jos tėvai išsiskyrė, kai jai buvo ketveri.

Tėvas išėjo gyventi kitur, sukūrė naują šeimą, rodydavo mažai iniciatyvos matytis su dukra. Tais retais atvejais, kai jinai lankydavosi pas jį namuose, jausdavosi ten tik viešnia.

Motina po skyrybų ilgai negalėjo atsigauti, jos desperatiški bandymai kurti naujus santykius su kitais vyrais kaskart baigdavosi nesėkme ir nusivylimu. Mama pradėjo išgėrinėti.

Mergaitė jautėsi vieniša ir nereikalinga, ji nesuprato, kas atsitiko, kodėl ramus ir saugus gyvenimas staiga tapo kupinas suaugusiujų pykčio, pagiežos ir rietenų.

Daug metų ji gyveno užsisklendusi savyje, liūdna, paklusni, bijodama vaikiškai šėlti ir išdykauti, kad savo elgesiu dar labiau neįskaudintų nelaimingos mamos, kad nenuviltų tėvo, kad jie jos visiškai neatstumtų. 

Spalvos į jos gyvenimą pamažu sugrįžo tik tuomet, kai ji paaugo ir pradėjo lankyti dailės mokyklą, kai savo jausmų sąmyšį vis drąsiau pradėjo lieti drobėse. 

Tėvų skyrybas dauguma vaikų išgyvena kaip didžiulį sukrėtimą. Tačiau kaip reaguos konkretus vaikas, kokį poveikį skyrybos turės jo savijautai ir tolesniam gyvenimui, priklauso nuo kelių pagrindinių veiksnių:

1. vaiko santykių su kiekvienu iš tėvų prieš skyrybas;
2. tėvų nesutarimų ir konfliktų intensyvumo bei trukmės;
3. tėvų gebėjimo pastebėti ir atsižvelgti į vaiko poreikius bei interesus skyrybų procese;
4. vaiko amžiaus ir asmenybės ypatumų. 

Nesunku įsivaizduoti, kad vaikai, kurie gyvena su santykinai „gerai“ sutariančiais tėvais ir jaučiasi abiejų tėvų pakankamai mylimi bei saugūs, į netikėtas tėvų skyrybas tikriausiai reaguos labai ūmiai ir skaudžiai. Jei tėvai atvirai nekonfliktuodavo, stengėsi paslėpti savo nesutarimus nuo vaikų, tai žinia apie skyrybas gali būti tarsi „perkūnas iš giedro dangaus“.

Galbūt vaikai ir jautė tam tikrą įtampą namuose, tačiau tikrai nesitikėjo tokios pabaigos. Į šią žinią jie reaguos ir emocijomis, ir elgesiu. Kaip vaikams pavyks išgyventi šį sunkų laikotarpį, labai priklauso nuo tėvų išminties, brandumo, supratingumo ir dėmesio vaiko jausmams bei poreikiams.

Kitaip į skyrybas gali reaguoti vaikai, kurie augo nedarnioje šeimoje, kurioje tėvai nuolat smarkiai konfliktuodavo arba smurtaudavo. Tikėtina, kad tokioje šeimoje vaikas jau seniai yra įtrauktas į tėvų tarpusavio karą, tapęs kurio nors vieno iš jų sąjungininku arba auka. Šiuo atveju skyrybos vaikui gali reikšti netgi tam tikrą palengvėjimą, naujo gyvenimo viltį.

Tokiems vaikams psichologinės pagalbos dažniausiai reikia ne dėl paties skyrybų fakto, o dėl daugelio traumuojančių ir žalingų išgyvenimų šeimoje. Tačiau nereikia pamiršti, kad šiems vaikams skyrybos taip pat yra permaina, kuri gali sukelti nesaugumo, nežinios, baimės dėl ateities ir daugelį kitų sunkių jausmų bei vidinių konfliktų.

Apibendrindami tyrimų duomenis psichologai skiria šias dažniausiai pasitaikančias vaikų reakcijas į  tėvų skyrybas:

• Neigimas (būdingas jaunesnio amžiaus vaikams). Vaikas neigia skyrybas ir elgiasi taip tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Kitiems pasakoja, kad gyvena su abiem tėvais, kuria istorijas apie tai, kur su tėvais buvo, ką veikė ir pan. Fantazuoja, kad tėvai susitaikys ir vėl gyvens kartu.
• Apleistumo jausmas, įvairios baimės. Kai tėvai skiriasi, vaikai nerimauja, ar abu tėvai ir toliau jais rūpinsis, bijo, kad mama ir tėtis juos paliks arba pamirš. Jiems labai svarbu žinoti, kad nors tėvai ir skiriasi, jie tikrai neužmirš savo vaikų ir juos visada mylės, reguliariai matysis, rūpinsis jais ir t. t.  Kartais vaikai tarsi “įsikimba” į tėvus – stengiasi visą laiką būti šalia, niekur nuo jų neatsitraukti, nepaleisti iš akiračio. Mažesniems vaikams gali būti sunku išsiskirti su tėvais net trumpam, jie sunkiai pasilieka darželyje, mokykloje. 
• Įkyrus klausinėjimas ir noras viską žinoti. Vaikai jaučiasi labai nesaugiai ir stengiasi, kuo daugiau sužinoti, išsiaiškinti, kas atsitiko ir kas jų laukia, kaip jie nuo šiol gyvens. Jie gali ištisai klausinėti vis tų pačių klausimų, teirautis smulkmenų. Idealu būtų, jei abu tėvai vaikams pateiktų vienodą informaciją, stengtųsi neversti vienas kitam kaltės. Atsakymai į klausimus turi atitikti vaiko amžių, jo suvokimo galimybes.
• Pyktis ir priešiškumas. Vaikai gali pradėti elgtis priešiškai ir agresyviai su draugais, broliais ar seserimis, tėvais. Paaugliams ypač būdingos užaštrėjusios įvairios protesto reakcijos – nesimoko, neklauso, kaltina tėvus, nepagarbiai elgiasi ar šneka. Jei vaikas palaiko kurio nors vieno iš tėvų pusę, jis gali nukreipti pyktį kito iš tėvų atžvilgiu, pavyzdžiui, atsisakyti bendrauti, matytis. Taip jis įveikia ne tik savo, bet ir tėvų pyktį.
• Kaltė. Vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl tėvų nesutarimų ir konfliktų. Jiems atrodo, kad tėvai barasi dėl jų. Jie jaučiasi pagrindine tėvų nesutarimų priežastimi. Kaltės jausmai itin sustiprėja, jei tėvai iš tiesų barasi dėl vaikų priežiūros, nesutaria dėl vaikų lankymo ir pan.
• Depresija. Vaikai liūdi, būna nusiminę, apatiški, prastai miega ir valgo, atsiriboja nuo draugų, tampa uždaresni, dažnai verkia. Kartais gali save žaloti, elgtis impulsyviai. Tampa išsiblaškę, nepajėgia susikaupti per pamokas, prastėja mokymosi rezultatai.
• Nebrandus arba pernelyg „suaugėliškas” elgesys. Vaikai gali pradėti elgtis ne pagal amžių vaikiškai  arba, atvirkščiai, prisiimti per daug atsakomybės ir bandyti ”tvarkyti” šeimos gyvenimą, guosti tėvus, rūpintis jaunesniais broliais ar seserimis.
• Pastangos sutaikyti tėvus, suvienyti šeimą. Kuo ilgiau tėvai jaučia abipuses nuoskaudas ir nepajėgia susitaikyti su skyrybomis, tuo ilgiau ir vaikai puoselėja mintį, kad viskas gali grįžti į senas vėžias, kad tėvai gali vėl gyventi kartu. Vaikai sąmoningai ar nesąmoningai kuria situacijas, kuriose tėvai vėl būtų drauge. 

Vaiko reakcijų į skyrybas stiprumas ir trukmė labai daug priklauso nuo tėvų elgesio skyrybų metu, jų gebėjimo konstruktyviai pasirūpinti ir savimi, ir savo vaikais. Viešai kalbėdama  arba rašydama paprastas ir taip dažnai psichologų kartojamas tiesas, kaip skyrybų metu turėtų elgtis tėvai, kad jų vaikai tuo metu patirtų kuo mažiau žalos, kartais galvoju, – įdomu, ar dar yra tėvų, kurie to nežino ar nėra girdėję? Tačiau praktikoje tenka susidurti su tuo, kad skyrybų procese šias tiesas yra ne taip lengva pritaikyti ir įgyvendinti, net jeigu jas ir žinai.

Skyrybos dažniausiai būna emociškai labai sunkus, sekinantis laikotarpis ir tėvams, ir vaikams. Ne kartą teko kalbėtis su tėvais, kurie patys jaučiasi pakankamai sugniuždyti to, kas vyksta jų gyvenime. Jie patiria didžiulį skausmą, jaučiasi pasimetę, nekontroliuojantys savo gyvenimo, nebeturintys jėgų elgtis “protingai”, nesuvaldantys pykčio, nepajėgiantys užgniaužti nuoskaudų. Dažnai jie jaučiasi kalti prieš savo vaikus, bejėgiai atlaikyti vaikų reakcijas ir protestą.

Visa tai labai suprantama ir žmogiška. Ir vis dėlto suaugusieji objektyviai turi daugiau galimybių ir įgūdžių pasirūpinti savimi negu vaikai. Norisi paskatinti tėvus –  jei jaučiate, kad patiems darosi per sunku, neužsisklęskite ir ieškokite pagalbos: artimųjų, draugų, psichologų, dvasininkų. Tam, kad sustiprėtumėte ir galėtumete padėti ir sau, ir savo vaikams.  

Kaip skyrybų metu turėtų elgtis tėvai? Kas geriausia būtų vaikui?

• Vaikui svarbiausia po skyrybų turėti galimybę matytis su abiem tėvais, žinoti, kad abiejų yra mylimas. (Išimtis šiuo atveju būtų tik vaiko atžvilgiu smurtaujantys tėvai). Jei jis turės galimybę palaikyti santykius ir bendrauti su abiem tėvais, nors ir gyvenančiais atskirai, bus didesnė tikimybė, kad ateityje jis pats sukurs darnesnius santykius tiek šeimoje, tiek su aplinkiniais.
• Vaikui reikia suprantamai paaiškinti, kodėl tėvai priėmė sprendimą skirtis. Geriausia, kai su vaiku pasikalba abu tėvai, ir kai abiejų tėvų paaiškinimas yra iš anksto aptartas ir sutampa. Vaikui negalima meluoti, tačiau paaiškinimas turėtų būti atitinkantis amžių. Apie skyrybas reikia pasakyti net labai mažiems vaikams, tiesiog parinkti jiems suprantamus žodžius. Apie skyrybas vaikui derėtų pranešti tik tada, kai sprendimas skirtis jau tikrai priimtas ir nebus atšauktas.
• Vaikui reikia stengtis pateikti visą informaciją, kuri padėtų jam sumažinti nesaugumo jausmą, nežinomybę ir nerimą dėl ateities. Kada įvyks skyrybos, kada vienas iš tėvų išeis gyventi kitur, su kuo liks vaikas, kaip dažnai galės matytis, ar keis gyvenamąją vietą ir t. t.  
• Kalbantis su vaiku reikia vengti vienas kito kaltinimų, įžeidinėjimo ar žeminimo. Prisimenu vieno dvylikamečio ašaras, kai jis pamatė, kad tėvas telefone buvusios sutuoktinės, vaiko mamos, vardą įvedė kaip keiksmažodį. Vaikui abu tėvai dažniausiai būna vienodai brangūs. Negalima versti jo rinktis ar būti kurio nors vieno šalininku.
• Vaikas turėtų aiškiai išgirsti, kad skyrybos yra ne jo kaltė, ir tėvai skiriasi ne todėl, kad nesutaria dėl jo auklėjimo, priežiūros ar kitų dalykų. Taip pat svarbu, kad vaikas netaptų “atpirkimo ožiu”, ant kurio išliejamas apmaudas ar pyktis dėl nesusiklosčiusio gyvenimo.
• Vaikas neturėtų tapti išsiskyrusių tėvų tarpininku ar pasiuntinuku. Nereikėtų jo kvosti apie tai, kaip dabar gyvena buvęs sutuoktinis, taip pat nereikėtų versti “perduoti” anai pusei kokią nors informaciją. Kalbėti tėvai turėtų ne per vaiką, o tiesiogiai.
• Po skyrybų reikėtų kiek įmanoma stengtis palaikyti vaikui įprastą gyvenimo ritmą. Tam tikras stabilumo jausmas išgyvenant skausmingas permainas yra labai svarbus ir tėvams, ir vaikui.
• Svarbu nepamiršti ir skirti dėmesio visiems kitiems vaiko rūpesčiams bei džiaugsmams – santykiai su draugais, mokykla, darželis, sveikata, būreliai, pasiekimai ir t.t. Skyrybų tema neturėtų užgožti vaiko kasdienybės. 

Jei skausmingų įvykių ir jausmų sūkuryje tėvams pavyktų  prisiminti ir laikytis šių kelių pagrindinių principų, ilgainiui jie pastebėtų, kad tai padeda ne tik jų vaikams, bet ir jiems patiems lengviau išgyventi skyrybas, greičiau atsitiesti ir pradėti naują gyvenimo etapą. Ir į tėvų, ir vaikų gyvenimą pamažu sugrįžtų spalvos.