Rugsėjo 22 d. Istorijų namuose buvo atidaryta paroda „Deivės ir kariai“. Ši paroda skirta pasaulinio garso archeologės Marijos Gimbutienės šimtmečiui paminėti.
Tūkstančius metų menantys eksponatai, tarp kurių – pusė šimto moterų skulptūrėlių, amuletų, antropomorfinių indų, kirvių, strėlių antgalių, ietigalių, kaukolių ir supiltas pilkapis, kuriame ilsisi kario palaikai, nugulė Istorijų namuose, tarptautinėje parodoje „Deivės ir kariai“.
Ši paroda pasakoja apie dviejų skirtingų kultūrų susidūrimą, įvykusį prieš 6000 metų, visiškai pakeitusį Europos tapatybę ir nulėmusį tai, kas mes esame šiandien.
300 išskirtinių eksponatų
Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia pasaulyje lietuve archeologe Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis.
Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
„Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama.
Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, atsivežėme 300 išskirtinių eksponatų ir įvairios medžiagos iš Rumunijos, Bulgarijos, Moldovos, Ukrainos, Kroatijos, Italijos, Sakarvelo, Suomijos, Latvijos ir Lietuvos“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Rūta Kačkutė.
Deivių epocha ir matristinė visuomenė
Parodos pasakojimas išdėstytas per tris sales ir apima 5 tūkstančių metų istoriją. Pirmoje salėje pristatoma Deivių epocha, antroje – karių laikotarpis, trečioje – archeologės M. Gimbutienės biografija.
Deivių epocha – tai žemdirbių bendruomenės, kurios beveik prieš 9000 metų pradėjusios kurtis Europos medžiotojų ir žvejų kaimynystėje, atsigabeno su savimi ne tik kviečius ir žirnius, bet ir naminius gyvūnus, o svarbiausia – išplėtojo Deivės religija paremtą pasaulėžiūrą.
Jų palikimas – tūkstančiai įvairiausio dydžio skulptūrėlių, kurių didžioji dauguma vaizduoja moterį arba, remiantis Gimbutienės Senosios Europos hipoteze, – Deivę Kūrėją.
„Senojoje Europoje, kuri klestėjo nuo Adrijos ir Egėjo jūrų iki Dunojaus vidurupio ir Vakarų Ukrainos, aptinkame labai spalvingą kultūrą – pirmuosius metalus, tai yra varį ir auksą, pirmuosius miestus, plačiai išsikerojusius prekybinius tinklus, beprecedentį keramikų ir akmens apdirbėjų meistriškumą ir netgi rašto užuomazgas.
Tarpusavio sugyvenimas buvo paremtas taikos požiūriu, o giminės tąsą ir bendruomenės dvasinį gyvybingumą užtikrino moterys.
Gimbutienė pati niekada nevadino šio laikmečio matriarchatu, bet įvardijo vyravusią visuomeninę santvarką kaip matristinę – tai yra, kai nei viena lytis nesiekia užgožti kitos“, – pasakoja viena iš parodos kuratorių Inga Merkytė.
Susidūrimas, nulėmęs Europos tapatybę
Tačiau Senosios Europos civilizacija žlugo prieš 6000 metų iš stepių ėmus veržtis Kurganų kultūros žmonėms. Tai buvo gyvulininkyste besivertę klajokliai, apsiginklavę durklais, kirviais ir lankais, atpažįstami iš ypatingo būdo laidoti savo artimuosius pilkapiuose – kurganuose.
Jų paskleista indoeuropiečių kalba, patriarchaliniai papročiai, tridalis pasaulio suvokimas tapo neatsiejamu šiandienės Europos kultūros pagrindu.
„Įdomu pamąstyti, kokią šiandieną būtumėm turėję, jei Senosios Europos gyvavimas nebūtų buvęs pakirstas visai kitokiais požiūriais paremtų bendruomenių antplūdžiais, pradėjusiais naująjį Europos laikmetį – Karių epochą.
Būtent dėl jų šiandien kalbamės indoeuropietiška kalba, paplitusia iki mūsų su gyvulių augintojais, atklydusiais nuo Kaspijos ir Juodosios jūros stepių.
Ši kultūrų sandūra toli gražu nebuvo taiki, – archeologams palikusi šimtus Senosios Europos sudegintų gyvenviečių ir masines kapavietes, bet taip pat ir naujoviškus palaidojimus pilkapiuose, vežimų liekanas, prijaukintą arklį ir ginklus – akmenines kuokas ir bronzinius durklus.
Visa tai Gimbutienė aprašė prieš 65 metus, bet tikrojo pripažinimo sulaukė tik šiandien, su naujaisiais DNR tyrimais“, – pasakoja I. Merkytė.
Trečioji parodos dalis ne mažiau svarbi. Ji – apie pačią Marijos Gimbutienės asmenybę ir jos gyvenimą – apie moterį, pasitraukusią iš Lietuvos dėl sovietų okupacijos, ištvėrusią migracijos keliamus sunkumus, bet neatsisakiusią savo svajonių ir tapusią pasaulinio garso mokslininke. Jos gyvenimas – tai absoliučiai išskirtinė istorija.
Parodos kuratorės – dr. Gabrielė Gudaitienė ir dr. Inga Merkytė, parodos idėjos autorė – dr. Agnė Čvilytė. Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Paroda „Deivės ir kariai“ Istorijų namuose veiks iki kovo 2022 m. kovo 13 dienos.
Parodą palydi keturios specialios pamokos vaikams (nuo spalio 6 d.) ir ekskursija suaugusiems, taip pat specialiai sukurta suvenyrų linija ir parodos katalogas Europos ištakos: deivės ir kariai.
______________________
Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiama sekti atnaujintoje interneto svetainėje: čia arba socialiniame tinkle čia.
Tas liemuo iš Bulgarijos – tokio tobulo darbo reiktų šių dienų studentus mokyti.
O Hamandžios kultūros antropomorfinė skulptūrėlė: Joje – viskas: ir Pasaulio sukūrimo, ir gyvybės filosofija, ir menas, ir atspindys, kaip Visatoje viskas susiję, viskas viena iš kito išplaukia.
Kurganinė yamnaja buvo tik antroji didelė ir staigi indoeuropiečių banga atkeliavusi iš tarpjūrio. Tuo metu Europoje jau prieš 9000 vyravo neolito žemdirbių pirmosios foninės migracijos kultūra su indoeuropietiškaja anatolijos keltų ir kitom kalbom ir šiais artefaktais.
Proto germanų, finų, baskų – senieji
Europos neindoeuropiečių, medžiotojų rinkėjų kalbų likučiai.
Nuo 1950 mokslas nestovėjo vietoje.