Ąžuoliukų sodinimo talka
Saulėtą, žydintį ir vieversiais čiulbantį gegužės 8-osios, šeštadienio rytą, Prienų rajone, netoli Gerulių II piliakalnio, buvo pasodinta šventoji Ąžuolų giraitė, skirta šviesuolio, mokytojo, dailininko, Romaldo Kuso (1944–2021) atminimui ir įrengta atminimo lenta „Šventoji giraitė Romaldo Kuso atminimui“.
Sodinti ąžuoliukų atvyko šeimos iš Vilniaus, Kauno, Alytaus, Kazlų Rūdos, taip pat iš Vyšniūnų, Verbyliškių, Jogalinos, beveik keturios dešimtys žmonių, nuo mažiausių – vaikų iki senolių. Ąžuoliukų sodinimą surengė Sienakalnio (Prienų r.) bendruomenė. R. Kuso vaikai: dukra Jolita Kusaitė-Pokvietė ir sūnus Romaldas Kusas. R. Kuso vaikai taip atsiliepė apie ąžuoliukų sodinimą: „100 ąžuolų tau, tėtuk ir Gojaus ąžuoliukas jaunas, tau atminti. Nėra žodžių kurie išsakytų, kaip labai tavęs pasiilgom, kaip gera jausti gėrį, kurį palikai mūsų visų širdyse. Tu mylėjai Gamtą, tavo meilė mumyse ir šie ąžuolai, tikiu, tik pradžia…“
Sodinti ąžuoliukų atvyko ir savaitraščio „Šiandien“ redaktorius Gintautas Kniukšta, taip pat Rita Balsevičiūtė, Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė, etnologė, doc. dr. Dalia Senvaitytė, VDU dėstytoja, taip pat kraštietis biologas, VDU dėstytojas Šarūnas Ašmantas.
Pabaigoje buvo pasodinti ir iš didžiojo Gojaus ąžuolo gilės užauginti ąžuoliukai, vienas iš jų – Rimanto Kuso atminimui. Ąžuoliukus porą metų savo namuose paaugino Rimas Pakerys, Sienakalnio bendruomenės vaidila, kuris teigė, kad R. Kusas jam buvo kaip tėvas, šviesuolis, pavyzdys, lietuvybės puoselėtojas, skatinęs gerbti ir branginti Gamtą, ažuolus: „Gerasis žmogus – Romaldas Kusas. Romaldas visa savo laikysena, o ir išvaizda, priminė iš amžių glūdumos pas mus atėjusį krivį – žynį. Jis buvo tarsi šauklys, kviečiantis nubusti ir pagaliau susivokti, kas mes iš tikro esame. Amatų mokykloje, kurioje paskutiniu metu dirbo, iš bibliotekos imdavo išmesti skirtas knygas, jas skaitydavo ir, ką ypatingo radęs, dalydavosi. Štai kokias mintis jis skleidė:
Sienakalnio vaidilos žodžiais, todėl, kai vienas garbus pilietis, gyvenantis netoli galingo jotvingių Gerulių piliakalnio, patikėjęs kilniais mūsų bendruomenės tikslais, „padovanojo nedidelį žemės plotelį, mes iš karto suskubome grąžinti jį Gamtai užsodindami ąžuolais. Nuo šiol ten Gyvybės ir Mirties ratas suksis žmogaus niokotojo rankų nebeliečiamas. Taip pagerbdami šviesių protėvių, mūsų dievų, atminimą. Be jų, nebūtų mūsų. Jie daugel negandų atlaikė. Atlaikysime ir mes.“
O šviesuolis, dailininkas R. Kusas mirė prieš porą mėnesių, kovo 16 dieną, o gimė 1944 m. Žemaitijos žemėje – Palangoje. R. Kusas mokėsi Vydmantų pradinėje mokykloje, vėliau tęsė mokslus Palangos vidurinėje mokykloje. Studijavo ir baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Įgijo medžio apdirbimo specialybę. 36 metus mokė Kauno taikomosios dailės mokykloje medžio drožybos. Būdamas menininku iš prigimties neapsiribojo vien tik darbu su medžiu. Dėstė metalo apdirbimą, juvelyriką.
Mokė piešti, tapyti ne vieną jaunąjį menininką. Yra sukūręs daug medžio drožybos darbų. Sovietmečiu kūrė pagal užsakymus. Dailininkas yra surengęs ne vieną asmeninę parodą. Jo darbus galima pamatyti įvairiuose muziejuose, galerijose, asmeninėse kolekcijose. 2016 metais dalyvavo 7-oje Pasaulio žemaičių parodoje“. 2015 m. spalio 8 d., pristatant Kauno viešojoje bibliotekoje asmeninę parodą ,,Tapybinė vizija“, buvo rašoma: ,,Pastaraisiais metais dailininkas atsidavęs tik kūrybai. Jis aktyvus, pastabus, ieškantis ir turinti savo kūrybos stilių. Jo darbai šilti ir įkvėpinantys, tarsi žvilgsnis iš tamsumos ar vėjo gūsis, glostantis kiekvieno skruostą…“[1]. Su žmona Aldona užaugino sūnų ir dukrą, džiaugėsi ir trimis anūkėmis bei anūku.
Pabaigę sodinti ąžuoliukus, įamžinę R. Kuso atminimą, aplankėme ir netoliese esantį stebuklingą Gojaus arba Baudėjų ąžuolą, apie kurio gydomąsias galias papasakojo žolininkė, etnologė, kultūrologė Rita Balsevičiūtė, o po to – Gerulių II piliakalnį, šalia kurio buvo Gojaus miške žuvusių partizanų Ašmenskų sodyba. Užlipę ant Gerulių II piliakalnio, atsikvėpėme, pasigrožėjome įstabiais šaltiniuotos Dzūkijos upės Obelties vingiais. R. Pakerys pagrojo Labanoro dūdmaišiu.
Po to visi aplankė Gerulių I piliakalnį (Alytaus r.), o išvyka baigėsi stambiausio Lietuvoje ir Europoje – Gojaus – ąžuolo, esančio Pakrovų kaime, Prienų r., aplankymu. Gojaus ąžuolo amžius apie 400 metų. Kažkada jis atlaikė perkūnijos smūgį. 14 m aukštyje šakojasi į 2 kamienus. Gojaus ąžuolo aukštis 33,4 m, kamieno apimtis 1,3 m aukštyje: 6,20 m, medienos tūris: 43 kubinių metrų.
Sienakalnio bendruomenės ištakos
Tas šeštadienis tikrai buvo įspūdingas ir turiningas, pasodinta šventoji giraitė, aplankyti du piliakalniai, didysis Gojaus ąžuolas, iš kurio stiprybės ir semiasi Sienakalnio bendruomenė.
R. Pakerys štai taip pristato Sienakalnio bendruomenę, jos susikūrimo tikslus, veiklos planus: „Prieš septynetą metų vedini bendrų tikslų susispietėme į bendruomenę kaip bitutės į spiečių. Įsigijome miške esančią sodybą Antapolio kaime, netoli Aukštadvario. Labai iš lėto, bet po truputį, rengiame talkas, tvarkome aplinką. Džiaugiamės brolyste ir tuo jausmu, kad kartu mes galime labai daug nuveikti. Štai praėjusiais metais atlėkė net du bičių spiečiai. Tai mums lyg ženklas, kad einame gera linkme, o ne klystkeliu.“
R. Pakerys teigia, kad „Vienas iš pagrindinių bendruomenės tikslų – kurti bendrą nuosavybę, už kurią būtume visi vienodai atsakingi; taip pat auginti tarpusavio pasitikėjimą ir ryšius. Ištikus nelaimei, stoti mūru vienas už kitą. Puoselėti pamatines vertybes, kurios niekados nesikeičia, kokie vėjai bepūstų. Tai lyg du Gedimino ženklo šoniniai stulpai, ant kurių turėtų viskas laikytis. Žemė visų – dalijamės. Medis – gyvybė, nebeprekiaukim, nebepardavinėkim.“
Kartu su R. Pakeriu kviečiame vienytis ir burtis į bendrą talką: „Prieš keletą metų buvo padarytas didžiulis nusikaltimas leidžiant parduoti Žemę užsieniečiams. Šiuo metu užsienio įmonės turi įsigijusios tūkstančius hektarų miškų plotų. Tai yra didžiulė bėda mūsų Tėvynei. Bet išeitis visada yra. Ir vienas lauke karys. Tačiau, kai mes, vedini bendrų vertybių, susispiečiame į darnią bendruomenę, galime labai labai daug.
Auginkime ne tik medžius, bet ir pasitikėjimą vienas kitu. Kurkime Lietuvą! Nupirkime bendromis pastangomis, kad ir iškirstą miško plotą ir užsodinkime medeliais, kurie jau niekados nebūtų kertami. Kas nori jungtis talkon, daugiau žinių ras Sienakalnio bendruomenės tinklalapyje ir feisbuko paskyroje.“
___________
[1] A. Bajor. Tautos šviesuolio, Mokytojo Romaldo Kuso netekus (nuotraukos, video)
Prisimenu Kusą – aukštas, tvirtas žemaitis. Ir šventę prisimenu, kai jis ant naujai atrasto piliakalnio Kauno marių regioniniam parke su skiltuvu ugnį aukurui degė. Marių parko direktorė buvo, žemaitukai žirgai ištvermę, jojant į kalną rodė. Vieną iš jų valdė moteris. Graži ir Kuso nuotrauka šalia ąžuolo su užrašu: TU NE VIENA – LIETUVA, kas reiškia, jog dzūkams Vilniuje ir aukštaičiams Kaune, jeigu reikės, žemaičiai visuomet padės. Sienakalnio bendruomenės žmones, įtvirtinant tvirto kaip ąžuolas Kuso mintį, ėmė ir pasodino jo garbei giraitę – niekam neleis kad ir šakelę ten kam nusilaužti. Gražus sumanymas, Sienakalnio Rimai Pakeri. Ir aš iš Kauno medį tenai pasodinti norėčiau. Iki.
Ačiū už labai šiltus ir sielą gaivinančius žodžius,Rimgaudai.Prieš savaitę ten lankėmės su labai senu bičiuliu iš Seredžiaus.Ąžuoliukai (virš šimto pasodinome)gražiai sužaliavę.Pasodinome dar du ąžuoliukus.Taip norėjo Serediškis draugas su kuriuo sustikome po daugiau kaip ketvirčio amžiaus…stebūklas.Tikras stebūklas buvo yra ir bus Romaldas Kusas.Gerasis Žmogus.Didingas žemaitis neišsižadėjęs savo Tautos savasties.Žmogus be kaukės.Visiems mums sektinas pavyzdys.
Jei tik yra noras pasodinti ąžuoliuką šventojoje Romaldo Kuso giraitėje mielai prašom – mano nr – 868741359
Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia…
Viena teta nuotraukoje su marliuku ant burnos. Gerai. Matyt nenori ąžuoliukų apkrėsti 🙂