P. Jegorovas. Geografijos terminai – ir Esperanto kalba

Liko beveik nepastebėtas prieš porą metų Kelmės kraštietės geografijos mokslų daktarės Ievos Švarcaitės  parengtas ir VŠĮ „Grunto valdymo technologijos“ išleistas „Dešimtkalbis gamtinės geografijos terminų žodynas“ (2019 m., 287 psl. ).

O tai yra pirmasis tokio pobūdžio žodynas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jame yra pateikiami ir išaiškinti unifikuoti ir standartizuoti gamtinės geografijos terminai lietuvių kalba su jų atitkmenimis anglų, vokiečių, prancūzų, esperanto, ispanų, italų, rusų, lenkų, latvių kalbomis.

Tai yra lyg gamtinės geografijos vadovėlis Europos universitetų gamtos fakultetų dėstytojams ir studentams. Žodynas taip pat pasitarnaus Europos šalių mokslininkams, praktikams, verrtėjams, gamtos ir kitų sričių žinovams.

Žodynas išleistas nedideliu vos 300 egz. tiražu. Žodyno terminams lietuvių kalba pritarė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Žodyno parengimą rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

Lietuvoje tokio daugiakalbio aiškinamojo geografijos terminų žodyno, kuriame būtų aiškiai apibrėžtos gamtinės geografijos sąvokos, vartojamos mokslinių tyrimų rezultatų skelbimuose, taip pat praktiniame geografų darbe skaitant ir studijuojant geografijos disciplinas, ilgai nebuvo.

Tikėtina, kad šis žodynas bent minimaliai užpildys šią spragą ir tenkins visų šios srities žinovų reikmes.

Žodyne yra pateikiami svarbiausi ir dažniausiai vartojami šios srities terminai – viso apie 1500 žodžių. Naudojimąsi žodynu labai palengvina terminų nuorodos visomis kalbomis knygos pabaigoje. Yra labai platus šaltinių sąrašas.

Terminai tarptautine Esperanto kalba šalia kitų kalbų atsirado neatsitiktinai. Autorė nuo pat studijų laikų Vilniaus universitete, t.y. nuo 1959 metų yra Esperanto kalbos puoselėtoja, naudotoja ir plėtotoja. Ji dar 1959 metais dalyvavo pirmojoje Pabaltijo esperantininkų stovykloje Latvijoje.

Šiuo metu tokių asmenų Lietuvoje yra likę tik du, o šis paprotys sėkmingai tęsiasi iki šių dienų. Ieva Švarcaitė Esperanto kalbą visą laiką naudojo ir tebenaudoja savo mokslinėje veikloje. Nuo 1992 m. ji yra Tarptautinės mokslų akademijos San Marine, kuri savo veikoje naudoja Esperanto kalbą, narė.

Ieva Švarcaitė dalyvavo visoje eilėje pasaulinių esperantininkų kongresų įvairiose šalyse (Bulgarijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Italijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Izraelyje ir kt. ), kuriuose kongresų universitetų mokslinėse programose skaitė paskaitas įvairiomis geografijos mokslų temomis.

2005 m. 90-jame pasauliniame esperantininkų kongrese Vilniuje ji taip pat skaitė mokslinę paskaitą kongreso universiteto programoje. Ji yra daugelio mokslinių skelbimų įvairiomis kalbomis, tame tarpe, ir Esperanto kalba, autorė – virš 120 pozicijų.

Jos darbai buvo skelbti esperantiškoje mokslinėje spaudoje daugelyje šalių. Ji yra kelių tarptautinių geografų organizacacijų ir mokslinių draugijų Lietuvoje ir užsienyje narė. 2006 m. Tarptautinė San Marino mokslų akademija 29-joje sesijoje Slovakijoje Ievai Švarcaitei suteikė gamtos mokslų daktaro tarptautinį vardą (Doctor scientiarum  naturalium).

Ieva Švarcaitė be tiesioginės mokslinės veiklos daug nuveikė tyrinėdama ir garsindama savo gimtąjį Kelmės kraštą. Ji yra parašiusi ir išleidusi knygą „Mano gimtoji kalba: Vaiguvos šnekta“ (2013 m., 378 psl.), Lietuvos valsčių serijoje parengusi ir sudariusi išsamią didelės apimties ( 2018 m., 1504 psl.) monografiją „Vaiguva“.

2016 m. ji išleido prisiminimų knygą „Gyvenimo tarpsniai“, kurioje ištisas skyrius „Esperanto kalbos puoselėtoja“ (44 – 58 psl.) yra skirtas jos esperantiškajai veiklai. 2020 m. išėjo jos knyga „Pietų Žemaitijos etnografinis paveldas: Kelmės, Raseinių rajonai“. Ji yra gavusi kelis Žemaitijos apdovanojimus.

Ieva Švarcaitė taip pat yra Pasaulio katalikų mokslo akademijos narė, Lietuvos mokslininkų sąjungos narė.