Iš pradžių gana veržliai, o dabar – kiek sulėtėjęs kelią skinasi pavasaris. Žiemą sutriuškinusi šilumos banga stabtelėjusi atsitraukė palikdama laiko gamtai pasiruošti naujam žingsniui atsinaujinimo link. Siūlome pasiskaityti gamtininko, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus Algio Butlerio pamąstymus apie pavasarinę gamtą.
Niekad šis metas nepasižymi tolygumu. Negi gali būti kitaip? Juk tai – ilgus metus besikartojanti tikrovė. Miškuose medžių ūksmėje gūžiasi saulės spindulių nepasiekti sniego likučiai.
Pavasaris atėjo, o potvynis kur? Čia pirmasis džiuginantis faktas, jog staigus atlydys nesibaigė šiuo įspūdingu reginiu. Daugumą polaidžio vandens susiurbė po sniegu nuo žiemos įšalo apsaugoti pelkių durpynai ir miškų dirvožemiai. Tuo ir pasidžiaukime: kelis metų laikus sausrų alintai gamtai tai tikra atgaiva. Juk daugelis buveinių stokojo vandens, kuris šįkart beveik visas nenuskubėjo Nemunan, o prisiglaudė nematomose požemių talpyklose.
Eini dabar per juodalksnyną, kuris turėtų skendėti, o ten – vandens saikingai tiktai koks upokšnis be didelio poplūdžio ir skubos vingiuoja papelkiu link Viešvilės. O ir pati Viešvilė krantų viršų vos vos pasiekusi. Pernykštę žolę jos apsinuoginusiose pakrantėse peša elniai. Keista, nes atrodytų upelį vidurupyje supantys pušynai su savo visžaliais mėlynojais turėtų masinti labiau. Bet pastarieji kažkodėl nedomino trijų raguočių grupės ir šie pasirinko laiko išblukintus ir mažai maistingus nudžiūvusius augalus.
Gervės su gimtosiomis pelkėmis pasisveikinusios vasario dvidešimt penktąją, po naktų paspaudus keleto laipsnių šalčiui pritilo. Ankstyviesiems paukščiams sugrįžusiems su atšilimo banga dar dažnai po to į nugaras paalsuoja žiema, bet tokias negandas jie ištverti įpratę. Plėšrioji medšarkė tarsi šalia laukusi sniego tirpsmo atplasnojo žiemos apdarus nusimetusion pievon. Joje – atsidengę pelinių graužikų žolėje išgraužti takų raizgalynai. Tad ir medšarkei – naujos galimybės pasimaitinti. Skardžiai sutrimituodamos virš girios praplasnoja gulbės giesmininkės. Baltieji paukščiai mielai pailsintų sparnus ežeruose tiktai pastarieji neskuba atsiverti ir dengiantis ledas skrajūnus gena tolyn.
Ne laikas dar storiems šarvams pasiduoti ir ežerų paviršius surakintas tvirtai. Ilgesingai virš miškų aidi kranklių balsai. Nepanašu, kad jau peri, nes dar blaškosi poromis. Nors tas laikas jau greit. Didiesiems margiesiems geniams iki naujų dėčių tolokai, o jau žaismingai čirškauja, šukalioja ir vaikosi vienas kitą. Atšiauri antroji žiemos dalis suvėlino pelėdų tuoktuvių nuotaikas. Todėl tiktai kovo ketvirtosios ramų vakarą eglyne pirmąkart pasigirdo žvirblinės pelėdos giesmė. To spygliuočių ūksmei kaip tik ir trūko. Ant eglės smailės švilpaujanti mažylė – tobulos pavasario dienos pabaigos puošmena. Koks gi eglynas be šios gražuolės? Kaip pušynas be slaptingo karvelio ulduko.
Tad nieko nebuvo smagiau, kaip tame pat į antrąjį šimtą metų amžiaus įkopusiame sklype vėl išgirsti pirmąjį tuoktuvinį pilkojo juodųjų meletų uoksų gyventojo pasisveikinimą. Kiekvienas pavasaris čionai toks: su uldukų jausmingais ūkčiojimais ir banguotais tuoktuvių skrydžiais. Jie – pirmieji iš miško karvelių, parplasnojantys į perimvietes. O girioje sugrįžėlių dar saikingai. Dalis pasirodžiusiųjų tiesiog skrenda pro šalį, nes čia derančių apsistoti buveinių stinga. Tokie – pilkieji giesmininkai dirviniai vieversiai, žąsys. Beveik tuo pačiu laiku, kovo dešimtąją pasirodė miškų laukymių gyventojos lygutės. Trejetas kuklių paukštelių tyliai pakilo iš pievos. Ši – viena iš tų, kurioje praeis lygučių poros dienos mūsų krašte perint ir auginant jauniklius.
Pralauks jos dabar tyliai vėjuotus orus, iškentės sniego bei lietaus merkimą ir vos tik pirmai gerai progai pasitaikius, apie save praneš šilų pavasarinę būseną pakylėjančiomis saulėtomis giesmėmis.
