2021 m. kovo 13 d. po sunkios ligos mirė 1941-ųjų tremtinė Teresė Laimutė Kalavinskienė. Paskutinė iš gražios mokytojų Petro ir Teodoros Akvilinos Bliūdžių šeimos.
Teresė Laimutė gimė Rokiškyje 1932 m. mokytojų Petro ir Teodoros Akvilinos Bliūdžių šeimoje. Buvo jauniausia iš trijų seserų: Akvilė Petronėlė gimė 1929 m., Marija Birutė – 1930 m. Tėvelis buvo Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojas, entuziastingas kraštotyrininkas ir muziejininkas, aktyvus visuomenininkas. Mama – aritmetikos ir higienos mokytoja.
Darnų šeimos gyvenimą sugriovė 1941 m. birželio 14 d. prasidėję Lietuvos gyventojų trėmimai. 1941 m. birželio 15-osios vakare, vykdydamas „liaudies priešų“ tremties operaciją, į Petro Bliūdžiaus namus pasibeldė NKVD-NKGB operatyvinis trejetas.
Tą patį vakarą Petras Bliūdžius su žmona Teodora Akvilina, dvylikamete dukra Akvile Petronėle, vienuolikmete Marija Birute ir devynmete Terese Laimute buvo išgabenti iš savo namų į Rokiškio geležinkelio stotį.
Petras Bliūdžius iškart buvo atskirtas nuo šeimos ir nuvestas į kitą vagoną. Teresė Laimutė prisiminė: Netoli Uralo vienoje stotyje pamatėme tėtę, kibirą su vandeniu nešantį ir bėgantį prie mūsų vagono, o jam iš paskos – besivejantį kareivį. Pribėgo. Pasisakėm kelis žodžius ir kareivis jį nuvarė, bet tėtė buvo patenkintas, kad mus pamatė. Toks buvo paskutinis pasimatymas.
Kartu su kitais suimtaisiais Petras Bliūdžius atsidūrė Krasnojarsko krašto Rešotų lageryje. Šeimą tremtyje pasiekė keli jo rašyti laiškai, tačiau netrukus ryšys nutrūko – 1942 m. gegužės 18 d. Petras Bliūdžius lageryje mirė.
Teodora Akvilina Bliūdžiuvienė su trimis mažametėmis dukromis 1941 m. liepos 5 d. pasiekė galutinę tremties vietą – Altajaus krašto Kalmankos rajono 91 kvartalą – miško kirtimo punktą.

Artimiausias Petrovkos kaimas buvo už 7 km. Prasidėjo nepaprastai sunkūs išgyvenimo metai: alinantis fizinis darbas miške, nepakeliamos gyvenimo sąlygos barakuose, nuolatinis duonos stygius, badas, kūno išsekimas, ligos ir mirtys.
1943 m. rugpjūčio 9 d. tremtyje mirė Teresės Laimutės mama Teodora Akvilina Bliūdžiuvienė, 1943 m. gruodžio 15 d. – vyriausioji sesuo Akvilė Petronėlė.
Teresė Laimutė su seserimi Marija Birute 1944 m. gegužės mėn. buvo perkeltos į Malachovo vaikų namus (Kosichos r., Altajaus kr.), o 1946 m. rugsėjo mėn. parvežtos į Lietuvą ir apgyvendintos Vilniaus vaikų namuose.
Iškentusi visas likimo siųstas negandas ir artimųjų netektis, Teresė Laimutė nepalūžo, išliko nuoširdi ir svetinga kiekvienam, pasibeldusiam į jos namų duris, buvo puiki pašnekovė, galėjusi ilgas valandas dalintis prisiminimais apie savo šeimos istoriją.
Jos išsaugotos šeimos fotografijos, tėčio Petro laiškai iš lagerio, mamos Teodoros Akvilinos ir sesers Akvilės Petronėlės tremtyje rašyti dienoraščiai 2011 m. sugulė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistą knygą „Tremties dienoraščiai. Bliūdžių šeimos tragedija“ (sudarytoja Elena Stulgienė).
Kada parašysit apie lietuvius, kurie raudonosios armijos sudėtyje vadavo tėvynę nuo fašistų ir jų smetoninių kolaborantų?
Prie užuojautos,
tragedija, kai šunekai ant Šermenų išbadeje briaujasi.
Apgintos ir pagarba velionei lietuviškai, net šioje Alkas.lt oloje įmanoma. Žodžiu …ir atjauta – prie užuojautos – varganai, piktam nuo bado ir nelaimių, kuolų ir antkaklių, tiksliau bolševikini “antsmegeniu” po Konservatorio kaukė
Toliau…
Vėliau, bet ne apie Vergus “16-oj” oj… O apie šviesą širdžių, tų – kurie ir iš vergijos mums dovanojo Laisvę, –
savų skausmų ir kančia pamokė, bei ryžto suteikė Kovo 11-ai su SAUSIO 13!
Dalinkitės gerumu ir užuojauta su Laimutės Teresės artimaisiais, visa Rokiškio šviesuolių aplinka, su dar išlikusių mokytojų Naginsk palikuonimis, kur bendra jų su Bliūdžiais šviesa niekuomet nenuslops nei virš Rokiškio, nei virš tų, kurie iki 1939-1940 m. pasaulinės nelaimės davė mums lietuviškojo gėrio pradmenų pažinimą.
Visi šioje Žemėje esame svečiai.Stalininiai satrapai naikino Lietuvos šviesuomenę,nes žinojo,kad ji yra kruviniems despotams pavojinga.Ant Lietuvos išlikimo pamato paaukota daug
gyvenimų ir likimų.Vieni išeina,kiti gimsta ir taip tęsiasi lietuvio kova už būvį.Ilsėkis ,Lietuvos dukra,gimtoje Tėvynės žemėje,o mes likusieji budėsime ir saugosime ramybę ir taikią padangę
ateičiai.