Rugpjūčio 6 d. Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI) gavo pranešimą iš Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA), kad į Baltarusijos atominės elektrinės (Baltarusijos AE) pirmąjį energijos bloką pradėtos vežti nenaudoto branduolinio kuro rinklės, kurias planuojama pradėti krauti į reaktorių.
Taip pat šį pranešimą VATESI perdavė ir Baltarusijos Respublikos ekstremaliųjų situacijų ministerija, su kuria yra pasirašytas tarpinstitucinis susitarimas dėl keitimosi informacija. Branduolinis kuras bus pradėtas krauti į reaktorių vadovaujantis Baltarusijos ekstremaliųjų situacijų ministerijos branduolinės ir radiacinės saugos departamento išduotu leidimu ir suderinta darbų programa. Tokio leidimo išdavimą numatė Baltarusijos teisės aktų pakeitimai, atlikti liepos 30 d.
Šis pranešimas perduota Lietuvos institucijoms.
Branduolinio kuro rinklių įkrovimas į reaktorių yra svarbus Baltarusijos AE 1-ojo energijos bloko paleidimo etapas. Įkrovus į branduolinį reaktorių kuro rinkles prasidės tolimesni šio energijos bloko paleidimo veiksmai – fizikinis ir energetinis paleidimas bei bandomasis pramoninis eksploatavimas.
Lietuvos keliami klausimai dėl aplinkosaugos ir branduolinės saugos užtikrinimo, vystant Baltarusijos AE projektą Astravo aikštelėje, ir toliau lieka neatsakyti, įskaitant atsakymus į klausimus, teiktus VATESI Baltarusijos Ekstremaliųjų situacijų ministerijai. Taip pat nėra įgyvendintos visos priemonės vadovaujantis Baltarusijos AE streso testų rekomendacijomis. Būtina pabrėžti, kad Baltarusijos AE 1-ojo energijos bloko paleidimas neįgyvendinus Baltarusijos AE streso testų metu tarptautinių ekspertų pateiktų rekomendacijų dėl šios AE projekto trūkumų pašalinimo, taip pat tarptautinių TATENA ekspertinių misijų rekomendacijų yra netoleruotinas. Ypatingai netoleruotinas neįgyvendinimas tokių rekomendacijų, kurios yra susijusios su ekstremaliais seisminiais įvykiais ir neprojektinių avarijų prevencija bei valdymu, nes tokie įvykiai gali nulemti radiologinius padarinius ne tik pačioje Baltarusijoje bet ir Lietuvos Respublikoje.
Valio. Sulaukėm.
Neužilgo Nerimi tekės karštas vanduo ir kibs gigantiškos žuvys.
Gražiausi atsiminimai likę iš Sniečkaus miesto, tautų draugystės vardo, taikaus rusiško atomo elektrinės.
Šalia esančiame Drūkšių ežere net šalčiausią žiemą neužšaldavo vanduo. Pliažas veikė kiaurus metus, žmonės pasimaudyt suvažiuodavo iš visos sąjungos.
O žuvys kokios kibdavo.
Grandiozinės.
Kitą kart net negalima pažin kas per laimikis.
Buvau pagavęs 30 kg lydeką su bebro galva.
Dabar į Nerį važiuosiu žvejot.
“Ačiū” mūsų žaliesiems ir visiems kitiems, referendume prieš Visagino AE balsavusiems naivuoliams.
Nenorėjot savo suagios elektrinės Visagine – mainais mažiau saugią baltarusišką turėsim arčiau Vilniaus.
Visi tie konservatorių ir kt. “protestai” – tai tik tuščias oro virpinimas. Jais Astravo paleidimo nesustabdysit.
Tai tiesiog rimta pamoka, kad reikia turėti platesnį akiratį ir mažiau pasiduoti naivioms sąmokslo teorijoms, kurias taip mėgsta visokie žalieji.
Jei klausimas būtų tiesiai šviesiai suformuluotas:
Pilieti, padėtis štai kokia:
tu nori ar nenori, elektrinė BUS. Viena, ką tavo balsas gali lemti – kas ir kur AE pastatys – mes Lietuvoje, ar kiti (Kaliningrade arba BY).
Nepastatysi tu, pastatys jie, o tu iš jų pirksi. Ką renkiesi?
Manyčiau, nulemtų balsai UŽ.
Bet aš vis vien PRIEŠ balsuočiau.
Nes manau, jog vienas kartas nemeluos – anksčiau ar vėliau ji vis vien driokstelės. Nenoriu būti viena iš tų, kas leido sau žaisti po manęs likusių gyvybėmis ir kančiomis.
Žemyna, yra didžiuliai reaktorių kokybės skirtumai. Visas pasaulis žino, kad rusiški (kaip ir kokie kiniški arba indiški) branduoliniai reaktoriai yra gerokai prastesnės kokybės bei mažiau patikimi, nei japoniški, amerikietiški, prancūziški.
Pažvelkime, kiek branduolinių reaktorių prisistatė Japonija. O jik ji – SEISMINIU POŽIŪRIU AKTYVI ŠALIS! Tad Japonijai juos statyti tikrai pavojinga (tai patvirtino ir avarija Fukušimos jėgainėje). Jei Lietuva būtų aktyvioje seisminėje zonoje – tuomet mūsų nuomonės sutaptų ir aš būčiau prieš.
Bet Lietuvos situacija kardinaliai kitokio – mums absoliučiai saugu plėtoti branduolinę energetiką (ypač jei reaktoriai saugūs vakarietiški ar japoniški).
Vakarų visuoemnių problema – visuomenės daugumos keistas mąstymo nelankstumas. “Vat jei nutiko bėda Japonijoje, tai dabar jau visur blogai…” Nėra situacijos, skirtingų kontekstų vertinimo. Be to, yra jėgų, kurios sąmoningai (pvz, dirbdamos tokiai šaliai, kaip Rusija), arba tiesiog iš didelio naivumo (pvz., įvairūs žalieji) – aklai pasisako prieš branduolinę energetiką. Ir jiem visai neįdimu nei aplinkos geofizinis kontekstas, nei technologijų pažanga. Jie tiosog yra dideli “prieš”…
Kad, uždarius Ignalinos AE, regione susidarys savotiškas “energetinis vakumas” ir arba teks visims šalims (tame tarpe ir Baltarusijai) energiją importuoti, arba vis tiek pastatyti kažkokią panašaus galingumo jėgainę (kaip kad buvo Ignalinos AE) – buvo aišku dar tuomet, kai pradėjome derybas dėl stojimo į ES (ir dar iki tol.). Jau kokiais 1998 m. buvo visiškai aišku. Jau tada turėjo būti sparčiai judinamas Visagino AE projektas.
Deja, įsijautėme į demokratiją (tai, žinoma, nėra blogai) ir leidome neapsišvietusiai ir šio konteksto nesuvokiančiai visuomenei spręsti. Na, ir “nusprendė”…
Dėl tokio vilkinimo, naivių žaliųjų ir kažkam tarnaujančių kitų populistų veikimo, dėl visuomenės naivumo ir turime Astravą…
Juk dar kokais 2000 m. buvo visiškai aišku, kad vietoje uždarytos Ignalinos AE regione, greičiausiai jo ne ES dalyse – Rusijoje arba Baltarusijoje vis tiek atsiras nauja AE. TAI BUVO AIŠKU JAU PRIEŠ DU DEŠIMTMEČIUS. DAR APIE TAI NET PATYS BALTARUSIAI NEKALBĖJO, BET MĄSTANČIAM IR VERTINANČIAM ŽMOGUI BUVO AIŠKU.
Tad Astravo AE atsiradimas man buvo visiškai tikėtas, kaip ir AE Karaliaučiaus krašte – tik puiku, kad bent šis projektas buvo atšauktas. Vienintelis dalykas, kuris mane nustebino, tai akiplėšiškas Baltarusijos “naglumas” – statyti AE jos pakaraštyje, visai šalia Vilniaus ir aušinti tekančiu Neries (o ne uždaro telkinio) vandeniu… Tai jau savotiška geopolitinė agresija. Gan netikėta. Anksčiau maniau, kad Baltarusija naujają elektrinę statys kur nors šalies centrinėje dalyje (kad būtų mažiau užsienio šalių protestų) – deja, šiuo atveju apsirikau.
Bet visą kitą – visiškai logiška ir tikėta.
Kaipo kad visiškai logiška, kad mūsų protestai – tai tik tuščias oro virpinimas, o politikų atveju – elementarus pigus populizmas.
tai čia jau reikia dėkoti pigiems populistams, tempusiems į ES ir P. Auštrevičiui. Kiekvienam protaujančiam aišku, kad nebuvo galima uždaryt Ignalinos AE, kol naujos nėra. Rezultatą turim. Aš balsavau prieš, viskas čia dėl EU šalininkų triūso, “pažangumo”. Balsavot už EU, pasidžiaukit…
Dėl mūsų gamtinės apskritai bei konkrečiai seisminės ramybės:
– Metų tiksliai nepamenu, gal 1975-1980 kažkur apie Širvintas viesulas (o gal ir uraganas prisidėjo) pakvietė kolūkio traktorių valsą padebesyse sušokti… Nežinau, ar buvo žmonių aukų, bet tada dar ir karvę ar arklį panešiojo padebesiais.
– Uraganą iš savo tarpukario vaikystės, kai sunkioji technika skraidė, ir tėtis prisiminė. Kažkur palikti įrašai ar apie žemės drebėjimą pačioje senovės Lietuvoje, ar koks meteoritas pliumpelėjo – buvo TV laida iš tos vietos, bet jau labai seniai.
– Į sovietmečio pabaigą vieną vakarą Žirmūnuose indaujose indai ilgokai barškėjo, taurės (kur su kojele) krito ir dužo, šviestuvai palubėse sūpuoklėmis virto… Žemės drebėjimas tada kažkur Moldovoje buvo, o mes tik kompaniją palaikėme. Tačiau, jei pastebėjote, žemės drebėjimai ,,vaikšto”, keičia vietą. Kitą kartą gali artimesnius kaimynus, ar ir mus aplankyti. Juolab, kad klimatas sparčiai kinta, o mes vis godžiau iš Žemės įsčių viską grobiam, ten atsiranda vis daugiau tuščių ertmių, vadinasi, dar likęs turinys gali slankioti, keisti vietą.
– Gal prieš 15-20 m. gana aktyviai rašyta ir kalbėta apie žemės virpėjimus Lietuvoje, gyventojų prašyta pranešti apie tai seismologams, aprašyti juos. Tą ir padariau jų svetainėje, kai porą naktų iš eilės pabudau dėl siūbavusios lovos. Nesmarkiai, bet visgi pažadino ir nelaikė pareiga pranešti, ar tuo ir pasitenkins, ar ir smarkiau papurtys.
Savo technikos pažangą gerokai pervertiname. Juolab galimybę su stichijom galynėtis arba išvengti AE darbuotojų klaidų. Juk skaitėme apie tai, kaip dėl kažkokių problemų viena po kitos uždarinėtos AE Europoje. Vokietija kai kurių darbo jau nebeatnaujins. Buvo jos uždaromos ir Prancūzijoje, ir, jei neklystu, Austrijoje. Laimė, Černobylis nepasikartojo, pastebėta laiku (gal jų budintieji profilaktikai nenaudoja ,,davai ostogramimsia”?) Mūsų šeima ir giminė pakankamai aukų ant AE aukuro sudėjo. Gal tiek gana, kad pasimokytume? Gal kada ir taps pusdieviais tie iš mūsų, kas išliks, ir galės Dievą provokuoti, bet tikrai dar ne šį šimtmetį.
Na, va, kaip rimtai čia prirašiau.
Šaukštai po pietų. Keista anų laikų manymas, kad jei mes statysim elektrinę šalia sienos su Baltarusija, tai jie šalia mūsų sienos nestatys. Tuo pačiu ate derybų ir poveikio galimybei. O kad jie nestatys, jokių garantijų nebuvo.
Pasirinkimas buvo toks – derybos ir spaudimas, kad anų elektrinė būtų toliau nuo sienos, arba sureikšmintas įsivaizdavimas, kad tie nestatys, nes baltarusiai supranta, kad visi pirktų tik iš mūsų, nors jų elektra pigesnė – gal kad nėra laisvo kapitalo judėjimo, o mes labai gražūs ir simpatiški.
Paprastai partijos, kalbant apie jų būtinumą politikoje, pabrėžia, kad tik per partijų dalyvavimą valdžioje yra galimybė pareikalauti iš valdžioje buvusių atsakomybės, atseit, nerenkant tų partijų į valdžią.
Artėja rinkimai, tai yra pats laikas pareikalauti politinės atsakomybės iš Seimo politinių partijų nusipolitikavusių Astravo klausimu, taigi nė vieno balso už Seimo partijas šį spalį vyksiančiuose rinkimuose… Pagaliau nors kartą sutartinai nubauskime nusipolitikavusias Seimo partijas, kad tos kalbos dėl politinės atsakomybės neliktų tuščios…
Kokia gamtosauga! Prisiminkite, ką Rusija padarė Karaliaučiuje ir kituose kraštuose!.. Užduotis – sukelti nebeištaisomą chaosą, visišką teritorijos suardymą (su užtikrintais kėslais ją ilgainiui įsisavinti, pavyzdžiui, po „humanitarinės pagalbos“ priedanga). Tai yra karas, tik visiški bekiaušiai suskiai gali šito nesuprasti… Geriausiu atveju – ar ne paskutinis bandymas prižadinti tikrovei lietuvio sielą, visai užsiseilėjusią cukriniuose sapnuose… Po galais, ar kas nors čia dar gali urlaganui duoti į dantis? Ar kas nors dar gali prieš slibiną pakelti kardą? Ar vis dar atrodo „saugiau“ leistis užmušamam? (Tiksliau, leisti visus mus išnaikinti, o pačiam išsidanginti į Briuselį…)
Va čia tai tikra teisybė. Tai yra karas. Ir tai ne Baltarusijos noras kariauti. Tai kremliaus branduolinė mina.
Į dantis urlaganui gali. Bet slibinas čia prie ko? Slibinai – lietuvių pasakų būtybės… Dar žiū, gal kada Slibinai padės nebūti užmuštiems… 😉