J. Zvonkuvienė. Senos fotkelės

Su jais

Dabar štai su jais leidžiu visas karantino dieneles – su jais iš senų fotkelių. Pasakoju raštu apie jas, fotkeles. Ir apie juos, – kurie tokiose fotkelėse žiūri. Aprašau, dedu, kilnoju iš failo į failą. Pametu. Kantriai iš naujo ieškau. Kartais net po tris dienas. Bet žinau, kad dabar esu su jais ir tarp jų. Todėl nieko nauja nebenuveikiu mieliems „Feisbuko“ bičiuliams. Ilgai dar būsiu štai su jais. Jei pati dar būsiu. Patiko. Pareiga.

1950 m. Sibiras. Krasnojarsko kraštas. Onos (Anės) ir Beno Zvonkų šeima. Paskutinė Beniuko, Nijolytės ir Donatuko nuotrauka su mama. Tų pačių metų rudenį ji Sibire mirė.

Ar kam nors įdomu?

Ar kam nors įdomu? Liūdna, bet… tiems, kam norėčiau, neįdomu. O man įdomu! Ir dar kaip įdomu! Gaila, – ne viską galiu padaryti pati, kad tą įdomumą tinkamai palikčiau vaikams, anūkams.

Pirmas iš kairės (prie durų) ZVONKUS Benas, Antano (1913–2003) iš Mickiškės, nuo Tryškių. 1936 m. Kaunas, Šančiai. Lietuvos kariuomenės kariai. Autoremonto dirbtuvių komanda švenčia Vasario 16-ąją. Įsižiūrėkite – trys gitaros! Tarnybos draugai susėdę ant vienos metalinės kareiviškos lovos. Puikiai išlygintos uniformos. Kelnes lygindavo sudėję dailiai kantą, ištiesę kelnes ant čiužinio, ant viršaus paklodė – išmiegodavo, ir kelnių kantas puikus.

Antaninės prie kapo

Antaninės prie kapo. 1953 m. Sibiras. Seno tėvelio kapas. Tėvelį, nors tvirtą, bet jau 83-ejų sulaukusį, kartu su kitais iš Mickiškės ištrėmė į Sibirą, į Tomsko sritį. Ir senolis ten mirė. Duktė su žentu tėvelio kapą sutvirtino dailiomis lentutėmis, nupiešė gėles, žoleles, iš maumedžio kankorėžiukų išdėliojo kryžių, smilteles prikaišė žolynų. Medžio kryžius. Ant jo užrašyta ZVONKUS ANTANAS 1864–1949. Šalia kapo ir stovi visa kuo pasirūpinusi duktė Zvonkutė-Dauginienė Jadvyga (1922–1990) ir jos Dauginis Antanas (1906–1983).

Senose gentainių nuotraukose dabar mano  „karantininis“ ‚ laikas ir mintys.

Katinėlis

Nebuvo man taip svarbu ta nauja balta suknelė, išmarginta raudonomis gėlytėmis, prie kurių ir po žalią smulkų lapelį buvo. Medžiaga dar tokiu smulkiu blizgančiu šilko siūleliu išraizgyta. Žinojau, kad suknelė graži, kad nauja ir kad niekada tokios neturėjau… Bet ne tai man buvo svarbiausia. Svarbu buvo tas katinėlis, kurį turiu ant kelelių. Pašaukė fotografuotis – tai kaipgi aš be katinėlio, be savo draugo? Toks švelnutis, lengvutis – miaeeeuu – plačiai išsižioja miaukdamas. O jau akelių gražumas! Žvitrios, linksmos. Letenėlės greitos viską pagauti – ką ant siūlo pririšu jam pažaisti, kartu palakstyti. Ir tebėra štai katinėlis ant mano kelelių…

Prisimenu, kaip tūpėme į tuos žiudrius kibių lapus – kad būtume sulig Elyte. Jai – treji metukai. Aš jau ėjau vienuoliktus. Glaudžiu katinėlį ant kelelių, glaudžiu galvelę į Elytę – į pusseserę… Tik dabar galiu įžvelgti, suprasti, kaip norėjau švelnumo, kaip norėjau glaustis prie ko nors… Kaip norėjau, kad kas paglostytų. Neglostė. Nė trupučio ir niekas. Nei manęs, nei Elytės. Nesupratau, kad labai to norėjau. Dabar suprantu. Primena ši nuotrauka. Elytė ir šiandien rami. Žinoma pedagogė, pradinių klasių specialistė. Elena Burbienė. Dirba Klaipėdos licėjuje.

Kiekvienu gyvenimo tarpsniu vis kitaip juk į tą patį fotopaveikslėlį žvelgiame, vis kitaip jį skaitome. Anksčiau prisimindavau tik tų kibio lapų šiurkštumą, prisimindavau katinėlį – draugą. Dar tą iki baltumo nutryptą kiemą ir gatvę – kur nėra šlako papilto. Sukūrendavo anglis, šlaką neša lauk ir pila – mažiau purvo duobių bus rudenį. Neišbrendamos buvo… Ir tuos skalbinius matydavau. Net žinojau, kieno jie. Nebežinau. Net girdėdavau mamos balsą ir prisimindavau, ką ji ten rodo patraukti, kad neužkliūtų niekas… Nebeprisimenu. Bet galėčiau lapų lapus prirašyti, ką mena kuris nors matomas daiktas, daiktelis. Pavyzdžiui, stulpas, siena…

1959-ieji metai. Klaipėda, Zanavykų gatvė vadinamajame Trinyčių kvartale. Dar anksčiau tai vadinosi „naujoji statyba“. O aš čia užklysdavau tik retkarčiais – pas mamą. Gyvenau, augau, mokiausi pas Babūnėlę kaime. Tai todėl ir tas katinėlis čia man draugas, kad kitų draugų ir tam kaime neturėjau, kol į mokyklą nėjau – tik katinėlius, šunelius, veršelius… Ten katinėlius, šunelius, veršelius paglostydavo… Manęs – ne. Tai tik dabar žinau, kad labai man trūko tos meilės, to paglostymo, to pasikalbėjimo ramaus. Apie bet ką – kad tik būtų kas kalbėjęs. Nebuvo. Argi mažas ką išmanai, kas kaip turėtų būti. Nieko neišmanai. Būni, ir tiek. Tai ir teko užaugti jautriai. Šiek tiek perdėtai jautriai.

Bet nėra to blogo, kas kaip nors neišeitų į gera. Kad nieks nebendravo, išmokau stebėti aplinką ir visada joje rasti kokių nors įdomybių. Visada! Ir iki pat šiol. Ypač gamtoje. O ir ne gamtoje. Jokios bėdos stovėti ilgoje eilėje – juk yra ką stebėti! Nebent išstovėti nebegali… Pavyzdžiui, belangėse, beorėse šiandieninių pastatų „daržinėse“. Deguonies trūksta, ir smunki žemyn…

Grįžkime prie katinėlio, kurį turiu ant kelių, ant naujos, pirmą kartą apsivilktos suknelės. Katinėlis ne mūsų. Ar tik ne pas Katkienę jis nubėgs, kai paleisiu? Ji gyveno vadinamajam pusaukštyje. Lauke prie durų bliūdelis, įpilta pieno. Nedidelis kambariukas, kur tik lovos, tik spinta, tik stalelis. Ir kišeninė virtuvytė. Ten Katkienelė virdavo baltas manų putreles. Teliuskuodavo buteliuką, kad atvėsintų… Užmaudavo tūtę ir duodavo lopšyje gulinčiam Staseliui – Antanėlio broliui. Antanėlis jau buvo man draugas. Laukdavo, kada vėl iš kaimo atvažiuosiu. Lydėdavo iki pat stoties. Geležinkelio tilto nebijojo. Aš bijojau! Antanėlis turi broliuką! Žvelgdavau į tą baltą putrelę ir bandydavau įsivaizduoti neragautą skanumą… Kai buteliukas ištuštėdavo, Katkienelė aptaisydavo Staselį gražiomis podiškėlėmis, imdavo lūpinę armonikėlę, grodavo jam gražias melodijas, supdavo lopšyje… Katkienelė nešaukdavo ant savo vaikų, visaip pamyluodavo juos… Tai ji, Bronelė Kaktienė, ir pasiuvo man tą baltą suknelę, su raudonomis gėlelėmis, su išraizgytais šilko siūleliais. Tupiu štai nauja suknele pasipuošusi, su katinėliu ant kelių. Mama taupė, kad medžiagos nupirktų – Katkienelė už darbą ir palaukti galėdavo. Palaukdavo. Savo Staselį visaip mylėdama, Antanėlį iš kiemo namo pašaukdama, Bronelė siūdavo ir siūdavo. Staselis buvo ramus, nuo lūpinės armonikėlės melodijų užmigdavo saldžiai… Bronelė siuva arba groja. Girdžiu tą jos lūpinę armonikėlę… Vis girdžiu ir girdžiu…

Bronelė seniai seniai kapuose. Per anksti tai atsitiko. Stanislovas augo, stiprėjo, visus gražiausius motinos veido bruožus paveldėjęs. Užaugo stiprus, žaismingas… Bet!.. Įvyko tai, apie ką niekas niekada nenorės nei prisiminti, nei kalbėti. Niekada! O ir gyvųjų iš anų laikų kiemo nebedaug likę.

Katinėlis jaukus ant mano kelelių… Rado rankelės ką švelnaus paliesti. Girdžiu ir tą švelnią lūpinę armonikėlę. Girdžiu… Tik ji per anksti tada nutilo. Kad būtų dar nenutilusi… Gal ir taip sūpuotasis, taip migdytasis girdi? Gal girdi, labai labai įsiklausęs… Jis gyvas. Protingas. Gyvena. Kažkam rašo laiškus. Bet jo niekur niekada nesutiksime.

Klaipėda, Zanavykų gatvė. 1959 m. nuotrauka.

Į kalną…

Į kalną vienišą atlydėjo, o nulenkti galvos ir po pusantro šimto metų būreliais einame. Čia Simono Daukanto kapas ant Papilės piliakalnio. Akmenės rajonas. Šiai nuotraukai jau 17 metų. Keičiamės. Buvo laikas, kai įsteigiau, vedžiau ir valdžiau vieną iš Žemaičių kultūros draugijos skyrių. Domėjomės visa kuo, kas su Žemaitija ir žemaičiais susiję. Kelis kartus lankėmės ir Papilėje. Klūpau ties Leopoldo Rozgos kojomis… Šis – pirmas iš kairės. Didis Akmenės krašto šviesuolis, žurnalistas, redaktorius, kultūrininkas, įvairių knygų autorius ir sudarytojas. Nuo šių metų jau nebedirba. Tikriausiai knygas rašo – lyg arklu aria… Tokio masto asmenybių retai kur rasis. Kitokie dabar ir visuomenės veikėjai, kitaip daug kas. Šviesuolių yra. Tik gal ne visada lengva juos aptikti. Radę – palaikykime!.

O iš mūsų šio būrelio jau ir vieno, ir kito, ir trečio… Net dešimties nebėra. Kiekvienas jau savam kalnelyje. Lankykime, eikime, priklaupkime, galvą nulenkime, kol galintys, kol besidžiaugiantys šviesa ir gyvu gyvenimu. Pašlovindami praeities asmenybes, kūrusias ir besistengusias dėl mūsų. Kraštas dar labiau keisis nei pasikeitė.

Parengė Dalia Rastenienė