G.Iešmantas. Lietuvio manija lankstytis

1. Svarbiau pinigai, ne žmogus

Kai prasidėjo krizė, valdžia strimgalviais puolė mažinti darbuotojų skaičių, visiškai nesusimąstydama, kur jie galėtų pasidėti, gauti kitą darbą. Apie tai niekas nė žodžiu neužsiminė, tačiau garsiai skaičiavo, kiek milijonų bus sutaupyta. Ir dabar, deja, taip elgiamasi. O juk turėtų būti atvirkščiai. Nelaimės atveju, kokia yra krizė, valdžia privalėtų, svarbiausia, galvoti, kaip išlaikyti, išsaugoti žmones, rūpintis jų galimybėmis išgyventi. Nusiplovė rankas daugeliu atvejų ir verslas.

Tuo tarpu augant ekonomikai toks atleidinėjimas nebūna pernelyg skausmingas, nes atsiranda kur kas daugiau būdų žmonėms įsidarbinti negu sunkmečio dienomis. Todėl būtent gerovės laikotarpius reikėtų išnaudoti reformoms įgyvendinti, valdymo išlaidoms mažinti, valdžios aparatui tobulinti. Deja, į priekį nežiūrima, apie pasekmes negalvojama, visokios kuriamos strategijos gula į stalčius, atskirtis nemažėja, o didėja.

Ar ne dėl šių priežasčių visos kalbos apie atsigręžimą į paprastą žmogų lieka vien gražiais žodžiais, net apgaule? Sunkumų našta užkraunama daugiausia ant silpniausiųjų pečių. Kitaip sakant, dėkitės, kur norite, ne mūsų reikalas. Nors ir emigruokite. Latviai tokią valdžią pavadino buhalterių valdžia, kuriai ne žmonės rūpi, tik pinigai.

2. Ko bijojo A. J. Greimas

Skaitydamas A. J. Greimo knygą „Iš arti ir iš toli“ (1991 m.), užtikau, be kitų įdomių dalykų, reikšmingą pastebėjimą apie liberalizmo vaidmenį valstybės gyvenime. Jis rašė: „…Susirūpinimas Lietuvos ateitimi verčia atmesti ekonominėje plotmėje bet kokias liberalistinės santvarkos galimybes. Ir ne vien tik išeinant iš bendražmogiško teisingumo supratimo: liberalinėje santvarkoje sunkiai įmanomas teisingas tautinio uždarbio paskirstymas. Bet ir iš susirūpinimo tautos ateitimi: tik planingas visų ūkinių resursų tvarkymas, tiktai bendro plačiai suprasto intereso pasirinkimas kelrodžiu gali laiduoti visos tautos turtėjimą. O jį jau seks ir politinės laisvės, ir kultūrinis klestėjimas“.

Skaitai ir negali atsistebėti: atrodo, kalbama apie dabartinės Lietuvos kelią. Ar ne per didelis pasidavimas liberalizmui lėmė mūsų dienų nelaimes – dalies gyventojų nuskurdimą, masinę emigraciją, moralinį nuosmukį, tautos menkėjimą? Juo labiau, kad tas lietuviškasis liberalizmas yra iškreiptas laukinio individualizmo, nepaisančio bendrų interesų, tautos ateities lūkesčių, susijusių su atsakomybe. Ypač pavojingas taip suprasto (ir dar laisvosios rinkos sąlygomis) liberalizmo poveikis jaunimui.

Tą mintį A. J. Greimas išsakė dar ilgai prieš Nepriklausomybės atkūrimą. Deja, nerūpėjo (nei vakar, nei dabar) pasinaudoti svarbia išeivijos profesoriaus įžvalga. Humanitarinių mokslų žmogus, o mąstė kaip rimtas politikas.

3. Manija lankstytis

Kažkada, carizmo laikais, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę paslaugūs režimui istorikai norėjo pervadinti lietuvių-rusų valstybe, net Kita Rusija. Dabar, žiūriu, Lenkijoje išleistos knygos apie LDK iniciatoriai, kaip pranešė spauda, skelbia, kad ši valstybė, „prieš amžius įsikūrusi Rytų Europos teritorijoje“ buvusi „lietuvių, lenkų ir rusų“. Matyt, įdomi ta Lietuvos istorija, kad vis atsiranda norinčių jai suteikti „ypatingų“ spalvų. Tačiau kas kas, o lenkai prie LDK sukūrimo, kaip ir rusai, tikrai neprisidėjo. Iki XV amžiaus Lietuvoje apskritai jų nebuvo. Nebent belaisvių. Taigi panašu į tendenciją perrašyti istoriją. Ko gero, ir mūsiškiai „veikėjai“ prisideda. Argi vienas istorikas nepareiškė, jog lietuviams vertėtų visiems laikams lenkų atsiprašyti už 1920 metus, esą mes leidę bolševikams žygiuoti per Vilniaus kraštą link Vyslos? Bet, kaip dabar aiškėja, patys lenkai net ginklu trukdė mūsų kariuomenei pirmiau už rusus įžengti į sostinę. Kiek anksčiau kitas garbus istorikas tikino, esą lietuviai turėtų atsiprašyti rusų dėl to, kad susikūrė… ukrainiečių ir baltarusių tautos. Kas per manija viskuo save kaltinti, visiems lankstytis! Kaip juokaujama, gal iš viso mums reikėtų atsiprašyti, kad dar esame.

Štai tokie trys mano aptarti dabarties gyvenimo pjūviai.