
Sausio 13 d. Seimo rūmuose įvyko iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo iškilmės.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, pradėdamas iškilmingą renginį, pabrėžė, kad visi, kurie suprato Sausio 13-ąją, gali liudyti, kad gyvenimas skyrėsi iki tos nakties ir po jos. „Tai buvo riba, tai buvo lūžis. Lūžis mūsų tautos istorijoje, tai buvo virsmas mūsų savimonėje“, – sakė Seimo vadovas. Jo įsitikinimu, tada dar ne visi suprato, kiek daug pakeitė ši kruvina naktis, kaip viskas po jos pasikeis ir kad bereikalingų aukų nebuvo.
V. Pranckietis kalbėjo, kad visada yra lygesnis kelias. „Bet už tai mes ir dėkojame gynėjams, kad jie rinkosi prasmingą kryptį, prasmingą gyvenimą ir prasmingą būtį tomis dienomis ir tą naktį“, – tvirtino parlamento vadovas. Jis linkėjo, kad Sausio 13-oji būtų taip vertinga mūsų kalendoriuose, kaip Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. „Tegul ši diena būna laisva, kai pasakojame augantiems apie amžininkus didvyrius, kad kiekvieno lietuvio meilė Tėvynei taptų šakele tvirtai suaugusio vainiko, kuris vadinasi Lietuva“, – sakė Seimo Pirmininkas V. Pranckietis.
Laisvės gynėjas Robertas Gradauskas įsitikinęs, kad vienybė ir mūsų susitelkimas buvo raktas į tolesnius įvykius ir tai, ką mes pasiekėme ir turime šiandieną.
„Tarptautinė visa istorija rodo, kad blogis niekur nedingo – tankai pasitraukė, bet interesai, piktų valstybių kėslai išlikę“, – sakė Laisvės gynėjas. Anot jo, „pasaulis velkasi savo pyktyje, ambicijose, imperialistinėse užgaidose užimti, atimti, o savybės, kurios leidžia mums išlikti nepriklausomiems ir laisviems, išlieka iki šiol. Tai yra laisvės troškimas, drąsi svajonė, drąsiai siekti ir, svarbiausia, pasitikėti vienas kitu taip, kaip mes pasitikėjome Sausio 13-ąją sustoję, susikabinę rankomis vienas su kitu. Taip, kaip mes tikėjome čia esančiais salėje, kad mes stovime ne tik kad dėl Lietuvos ir dėl jūsų, mes visi stovime dėl to paties“.
R. Gradauskas akcentavo, kad lygiai tų pačių savybių reikia ir dabartiniam jaunimui ir mums, žiūrintiems į savo jaunimą. „Aš pasakyčiau jaunuoliui arba sūnui, kuriam dabar irgi 21 metai: aš pasitikiu tavim, pasitikiu, kad tu apginsi Lietuvą, tu ją kursi, ją puoselėsi ir vystysi taip, kad mes tavimi ir jumis, jaunoji karta, galėtume didžiuotis“, – iškilmingame renginyje sakė Laisvės gynėjas R. Gradauskas.
Savo kalboje 2013 m. Laisvės premijos laureatas kardinolas Sigitas Tamkevičius pabrėžė, kad „laisvas yra ne tas, kuris kartais elgiasi tarsi neturėdamas galvos, bet tas, kuris brangina tiesą ir žvelgia į žmones ne kaip į konkurentus ar, dar blogiau, kaip į daiktus, kuriais galima pasinaudoti, bet kaip į brolius ir seseris, kuriems ne tik galima, bet ir reikia pasitarnauti“. Jo nuomone, per 29 metus mes šitokį suvokimą kažkiek praradome, nes per daug įtikėjome į mamonos galią, o tikrasis tikėjimas apsilpo. „Pinigas bei turtas daug kam yra tapęs tiesiog stabu, kuriam meldžiamasi. Dėl to šiandien daugelis, vietoje statę Lietuvą, geba vien kaltinti, kad kiti jos nestato“, – tvirtino 2013 m. Laisvės premijos laureatas.
Pasak kardino S. Tamkevičiaus, daugelis linkę dejuoti dėl valdininkų nesąžiningumo, korupcijos ir abejingumo paprastam žmogui, tačiau Dievo nebijantys ir savo artimo nemylintys žmonės atsirado neatsitiktinai. „Mes patys juos patys išsiugdėme“, – sakė kardinolas. Jo įsitikinimu, „Lietuvoje tik tuomet taps šviesiau, kai mes visi – dvasiškiai ir pasauliečiai, valdžios žmonės ir eiliniai piliečiai – prisiimsime atsakomybę už Tėvynės ateitį, kai bent bandysime keistis į gera, šalindami iš savo širdžių pyktį ir vieni kitų niekinimą“.
Laisvės gynėjo Antano Sakalausko sūnus videomenininkas Rimas Sakalauskas, džiaugdamasis pasiektais Lietuvos kultūros laimėjimais ir augimu, atkreipė dėmesį, kad ji vis dar dažnai persekiojama sovietinių šešėlių. Jo teigimu, Lietuvos kultūroje vis dar įsigalėjęs nomenklatūrinis mąstymas, kalėjimo taisyklės, juodoji buhalterija. „Panašu, kad pas mus dar šiek tiek yra to Sausio 13-osios priešo viduje. Manau, kad tas išorinis priešas kažkuria dalimi įėjo į mūsų mentalitetą“, – teigė Laisvės gynėjo sūnus.
Jo nuomone, jaunoji karta nebūtinai bus geresnė už senąją. „Tam, kad ji būtų geresnė, su ja turi būti pakankamai dirbama, ugdoma, investuojama. Šiandienos mokinys yra rytojaus verslininkas, rytojaus menininkas, rytojaus mokslininkas“, – pabrėžia R. Sakalauskas.
Iškilmingame minėjime Laisvės kovų dalyviui, Lietuvos rezistentui, Sovietų Sąjungos gulagų sistemos kaliniui, Lietuvos istorijos metraštininkui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai įteikta 2019 m. Laisvės premija.
Laisvės premijų įteikimo iškilmėse Seimo Pirmininkas V. Pranckietis A. Kentrai įteikė Laisvės statulėlę, Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė – Laisvės premijos diplomą.

„Per okupaciją Lietuva išsaugojo valstybingumo svajonę, nes buvo drąsių, ryžtingų, kraštą ir jos žmones mylinčių žmonių. Albinas Kentra buvo vienas tų, kuris neprarado tikėjimo ir pasitikėjimo Lietuvos praeitimi bei ateitimi. Laiminga Valstybė, kurioje yra tokių žmonių kaip Albinas Kentra – darbštus, drąsus, po išbandymų atsitiesęs, atradęs savo pašaukimą, darbštus. Jo pasirinkimas skirti savo laiką Lietuvai nebuvo vienkartinis projektas, tai yra jo gyvenimo kasdienybė“, – sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
„Dėkoju už tą gražią premiją, ją skiriu seserims, broliams, šeimai, Šilalei, Vilniui, Vilniaus universitetui, Žemaitijai, na, ir visai Lietuvai. Noriu, kad ji taip ir subyrėtų visur. Šiandieną mes švenčiame Laisvės dieną todėl, kad mūsų laisvės kova visuomet buvo sąskambyje su Tautos giesme, todėl mes laimėjo tą laisvės dieną. Šiandieną noriu, žinau, kad daug prikalbėta, noriu trumpinti. Dėl laisvės aukojusieji daug kilnių žmonių, ypač kaimo žmonių, kurie visomis išgalėmis rėmė Lietuvos laisvės kovotojus. Dėl to jiems teko patirti tardymus, kalėjimus, laisvės kovotojai gynė kiekvieną Lietuvos žemės pėdą. Už ją paaukota daug gyvybių. Ir šiandien kur mes beriam pavasarį ar rudenį sėjamą grūdą, už tą, kad mes tai galime daryti, jiems gyviems numirti reikėjo“, – iškilmingame minėjime kalbėjo A. Kentra.
Prie išrikiuotų Nepriklausomos Lietuvos valstybės trispalvių vėliavų, matomų nuotraukoje iš Seimo salės, yra lygia greta rikiuota ir Lietuvos buvimo Lenkijos karalystės sudėtyje – Žečpospolitinė vėliava – raitelis raudoname fone. Žinant, kad ši vėliava radosi iš Lietuvos priklausymo Lenkijos karalystei laikų, taip rikiuoti nederėjo. Tai nėra lygaus rango Lietuvos valstybinio suverenumo simboliai. Tuo yra įžeidžiami visų laikų kovotojai už nepriklausomą Lietuvos valstybę, žeminamas ir pats ją atkūrusiojo Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto turinys. Šis faktas bylotų, jog galbūt Seimas nesusivokia kas yra suverenas, kas yra valstybės suverenumas arba tai yra padaryta sąmoningai, kad tuomi pavaizdavus “valstiečių”-Pranskiečio Seimo vykdomos Lietuvos atžečpospolitinimo politikos rezultatą.